Didžiuojasi galėdami mokyti
RVUL Ortopedijos ir traumatologijos centro vadovas prof. V. Uvarovas primena, kad bendradarbiavimas tarp Lietuvos ir Nepalo gydytojų ortopedų traumatologų užsimezgė 2010-aisiais, kai grupė RVUL gydytojų – prof. V. Uvarovas, dr. Igoris Šatkauskas ir dr. Tomas Sveikata, – nuvyko į Nepalo sostinėje Katmandu esančią T.U. Teaching Hospital ligoninę, kurioje praleido kelias savaites konsultuodami jos komandą ir operuodami pacientus. Nuo tada kasmet į RVUL stažuotis atvyksta 2–3 jauni gydytojai iš Nepalo, o į Nepalą vyksta RVUL dirbantys gydytojai rezidentai.
„Dešimtmetį dalijomės patirtimi su Nepalo gydytojais, o pernai Madhešo Sveikatos mokslų instituto profesorius dr. Ramas Kewalis Shahas mums pristatė naują išsikeltą tikslą – skurdžiausios Nepalo provincijos sostinėje Džanakpure įkurti universitetinio lygio ligoninę. Profesorius tikisi mūsų bei kelių kitų Vakarų Europos ligoninių ir universitetų pagalbos“, – pasakoja prof. V. Uvarovas
Anot RVUL profesoriaus, užduotis sudėtinga ir kupina iššūkių. Madhešo provincijoje gyvena 6 milijonai gyventojų, ortopedijos ir traumatologijos paslaugas teikia vos viena gydymo įstaiga, o ligoninė, kurią prof. dr. R. K. Shahas norėtų modernizuoti, dabar yra labai prastos būklės, patalpos neatitinka ligoninėms keliamų higienos reikalavimų, trūksta infrastruktūros.
Visgi prof. V. Uvarovas sako, kad suformuotai komandai mokslinių žinių ir ambicijų nestinga: „Mieste yra nauja gydymo įstaiga, kuri per pandemiją buvo paversta COVID-19 ligonine. Jei prof. dr. R. K. Shahui ir jo komandai pavyktų įsikurti naujesniame pastate, galėtume plėsti RVUL įsitraukimą – ženkliai prisidėtume prie vietos studentų, rezidentų, bendrosios praktikos slaugytojų ir gydytojų profesinio tobulinimo. Tai ypač aktualu kalbant apie slaugytojų higienos, antiseptikos, bendros tvarkos įgūdžių kėlimą.“
Prof. V. Uvarovas pabrėžia, kad stažuotės Nepale suteikia vertingos patirties ir Lietuvos jauniesiems medikams. „Tai yra nemenkas iššūkis, o įgyta patirtis tikrai labai įdomi ir vertinga tiek profesiniu, tiek kultūriniu ir socialiniu atžvilgiu. Gyvename savame „burbule“, todėl pažvelgus į pasaulį plačiau, atsiranda žymiai pozityvesnis požiūris į Lietuvą, gimsta naujų projektų idėjų. Beje, Nepalas nėra vienintelė šalis, su kuria buvome užmezgę ryšius – dirbome, operavome, vežėme įvairių priemonių į Keniją, Kambodžą, Mongoliją ir kt.
Toks bendradarbiavimas yra ženklas, kad mes ne tik mokomės iš Vakarų Europos lyderių, bet esame pasiekę tokį lygį ortopedijos ir traumatologijos srityje, kad savo patirtį ir žinias galime perduoti tiems, kurie dar tik žengia pirmuosius žingsnius šiuolaikinės medicinos link. Į mūsų ligoninę semtis žinių atvyksta kolegos iš Nepalo, kitų šalių, dėl to labai džiugu“, – sako profesorius.
Nemokamos medicinos nėra
Į Nepalą vykęs RVUL dirbantis gydytojas rezidentas R. Bobina prisimena didžiausius stažuotėje pastebėtus gydymo įstaigų skirtumus. Anot jo, Nepale egzistuoja valstybinės ir privačios ligoninės – tiek vienose, tiek kitose už konsultacijas, tyrimus ir gydymą privalo susimokėti visi.
„Šalyje nėra valstybinio socialinio draudimo, kuris kompensuotų medicinos paslaugas, todėl net skubios pagalbos besikreipiantis žmogus už ją turi mokėti. Pavyzdžiui, gydytojo ortopedo traumatologo konsultacija valstybinėje ligoninėje kainuoja apie 50 Nepalo rupijų, t. y., apie 35 euro centus, o privačiame kabinete – 700 rupijų arba apie 5 eurus. Visgi vietiniams net 35 centai yra daug, nes didelė dalis žmonių Madhešo provincijoje gyvena už mažiau nei 1 eurą per dieną.
Be to, į konsultacijos kainą neįtraukti tyrimai, tad, jei paskiriamas rentgenas, reikia mokėti papildomai, įtvaras, gipsas ar kitos priemonės taip pat kainuoja“, – sako gydytojas rezidentas R. Bobina ir apgailestauja, kad toli gražu ne visi pacientai gali sau leisti chirurginį gydymą, kainuojantį apie 50 eurų.
Tiesa, bene kiekvienas gydytojas Džanakpure turi ir privatų kabinetą, kuriame konsultuoja laisvu nuo darbo valstybinėje ligoninėje laiku. Privačios konsultacijos Nepalo gydytojams suteikia galimybę užsidirbti papildomai, nes valstybės mokamas atlyginimas siekia apie 400 eurų per mėnesį.
Kalbėdami apie skirtumus, gydytojai rezidentai pabrėžia, kad per tris stažuotės savaitės ligoninėje nepastebėjo nė vieno kompiuterio. Registracija pas gydytoją vykdoma rytais, laukiant eilėje.
„Galimybės užsirašyti pas gydytoją iš anksto nėra – pacientai ryte susirenka prie registracijos langelio ir iki tam tikros valandos registruojasi, tada gauna popierines korteles – „ligos istorijas“, skuba gydytojo link ir bando jam įbrukti savo kortelę. Trys gydytojai viename kabinete, konsultuojantys tris skirtingus, artimųjų lydimus pacientus – įprasta praktika, todėl apie asmens duomenų apsaugą ten galvoti būtų sunku. Po konsultacijos gydytojas pacientą arba išleidžia ambulatoriniam gydymui, arba hospitalizuoja“, – pasakoja gydytojas rezidentas P. Sausdravas.
Ligoninės palatos didelės – vienoje guldoma 10 pacientų, kartu moterys, vyrai ir vaikai. Aplink kiekvieną lovą būriuojasi po kelis giminaičius, visi aplinkui zuja, garsiai kalbasi, valgo atsineštą maistą. Gydytojai rezidentai pasakoja, kad taupant resursus dažnai vienoje operacinėje tuo pačiu metu gali vykti dvi skirtingos chirurginės operacijos, o vienas anesteziologas rūpinasi dviejų pacientų nejautra.
Traumų – daug, eilės ilgos
Ortopedijos ir traumatologijos specializacijos rezidentūrą pasirinkę R. Bobina ir P. Sausdravas sako, kad Džanakpure dėl traumų besikreipiančių pacientų skaičiai dideli, o laukimo eilės ilgos. „Didelį traumų skaičių lemia dažnai naudojami motociklai ir motoroleriai, prasta kelių kokybė bei chaotiškas eismas, taip pat daug kritimų iš aukščio, nes statybose darbų sauga nėra prioritetas.
Traumas lemia ir gyvenimo būdo ypatumai, pavyzdžiui, kaklo ir stuburo problemos dažnai susijusios su įpročiu įvairius nešulius gabenti ant galvos. Taigi, jei pas mus dažnai stuburo skausmą lemia sėdimas darbas, Nepale – fizinis darbas. Fizinį darbą dirbantys lietuviai taip pat su jomis susiduria, tačiau proporcija yra žymiai mažesnė lyginant su Nepalu“, – vardija R. Bobina.
P. Sausdravas sako, kad įvairios kaulų ir sąnarių ligos – panašios kaip ir kitose šalyse: „Tai ir klubo bei kelio sąnarių artrozė, ir kelio sąnario meniskų plyšimai. Tai pat, be būdingų vakariečiams kaulų ir sąnarių ligų, yra nemažai kitų susirgimų, pvz., tuberkuliozė, kitos infekcinės arba genetinės kaulų bei sąnarių ligos, skeleto deformacijos. Infrastruktūra nėra išvystyta, bet ligoninei padeda partneriai iš JAV ir Europos, atsiunčia implantų ir instrumentų, operacinėje yra rentgeno aparatas.
Pastebėjome, kad teorinių chirurginių žinių vietos gydytojai turi, tačiau labai trūksta praktinių antiseptikos įgūdžių, todėl pooperacinių infekcijų skaičius siekia apie 30 proc., palyginimui, Lietuvoje – iki kelių proc. Taigi tobulėti yra kur, bet žinių ir noro netrūksta.“
Džanakpuro ligoninėje dirbantys gydytojai noriai klausė patarimų, domėjosi ortopedijos ir traumatologijos aktualijomis Lietuvoje ir Vakarų Europoje. Gydytojai rezidentai pasakoja, kad turėjo progą ne tik pasidalinti savo žiniomis, bet ir sužinoti šį tą naujo ir įdomaus iš Nepalo kolegų. „Pavyzdžiui, sužinojome, kad operuojant blauzdikaulio lūžį, į blauzdikaulio kanalą įvedamos vinies ilgį nesunkiai galima išmatuoti pasitelkus paciento ranką – blauzdikaulio ilgis bus labai panašus į atstumą nuo rankos alkūnės iki penkto delnakaulio galvos. Taip pat pamatėme efektyvių osteosintezei naudojamų plokštelių prispaudimo būdų, kuriuos irgi galime pritaikyti praktikoje“, – prisimena R. Bobina.
Išskirtinis dėmesys
Apie patirtį Nepale pasakodami gydytojai rezidentai pabrėžia, kad nepaliečiai labai geranoriški žmonės, visada pasiruošę padėti ištikus sunkumams, tačiau pripažįsta, kad lengvo kultūrinio šoko išvengti nepavyko – ypač pasiekus vargingiausią Nepalo provinciją, kurioje ir yra Džanakpuro provincijos ligoninė. Gatvėse nustebino įvairios transporto priemonės, karvės, šunys, didelis triukšmas, kitokios tradicijos, religija ir maistas.
„Gatvės maisto nevalgėme, nes buvome prigąsdinti. Maistas gan aštrus ir skiriasi priklausomai nuo regiono. Vienas iš populiariausių patiekalų yra tradicinė dalba (nep. dal bhat), arba daržovių, ryžių ir lęšių troškinys. Vandens iš čiaupo gerti negalima, net ir juo valytis dantų. Bet pastarąjį dalyką sužinojome viešnagei jau įsibėgėjus“, – juokiasi R. Bobina.
Gydytojai rezidentai lankėsi keliose įspūdingose šventyklose, o bene įdomiausia kultūrinė patirtis stažuotėje laukė užmiesčio viešbutyje, kuriame buvo apsistoję – čia vyko indiško stiliaus vestuvės (Madhešo regionas ribojasi su Indija, tad pastarosios šalies įtaka labai stipri). „Vestuvės truko parą – šventė prasidėjo ryte, o naktį įvyko tuoktuvių ceremonija. Vestuvėse dalyvavo 500 svečių, patalpos buvo papuoštos dekoracijomis ir specialiu apšvietimu, svečius linksmino vedėjai ir muzikantai, buvo daug maisto.
Bet smagiausia buvo tai, kad svečiams labiau rūpėjo ne jaunavedžiai, o mes su Roku. Visi svečiai norėjo su mumis nusifotografuoti, padarė šimtus nuotraukų. Pabandžius užsiminti, kad nuotaka ir jaunikis yra svarbesni už mus, sulaukėme atsakymo, kad jaunavedžius jie matys kiekvieną dieną, o mus – pirmą ir greičiausiai paskutinį kartą. Nepaliečiams didžiulį įspūdį padarė mūsų išvaizda, ūgis. Vietiniai dėmesį mums rodė ne tik vestuvėse, bet ir viešose vietose“, – šypsosi gydytojas rezidentas P. Sausdravas.
Iš užmiesčio į ligoninę Džanakpure gydytojus rezidentus vietiniai veždavo automobiliu. Ir nors darbas oficialiai prasideda apie 9 valandą ryto, vairuotojas juos pasiimdavo tarp 9 ir 11 val. Kelis kartus pabandę savarankiškai pasiekti miestą, gydytojai rezidentai pasidavė – eiti greitkeliu, kurio pirmoji juosta padengta žvyru ir skirta pėstiesiems ir mašinoms stovėti, antra juosta – automobiliams, trečia – karvėms, buvo per daug pavojinga.
„Svarbiausia mintis, su kuria grįžome iš Nepalo – Lietuvoje gyvename labai gerai, nors kartais iškyla įvairių sunkumų, kartais pasiskundžiame, bet nepaisant to, mūsų šalyje viskas yra gerai. Na o kalbant apie kolegas nepaliečius, jie yra labai protingi žmonės, norintys daryti modernias operacijas, vytis europietiškus standartus, tačiau neturintys visų reikalingų resursų ir įgūdžių. Tikimės, kad mūsų jiems perduotos žinios ir galimybė atvykti į stažuotę RVUL prisidės prie greitesnio medicinos progreso Nepale“, – viliasi R. Bobina.
