Ir nors vėl galime eiti į kavines, kirpyklas, skubame vos draudimams sušvelnėjus grįžti prie senų įpročių ir mums įprasto gyvenimo, – visgi linkėčiau neskubėti, nes iš to, ką visai neseniai patyrėme, galima daug suprasti ir išmokti apie gyvenimą. Kalbu apie neapibrėžtumą kaip sudėtinę gyvenimo dalį.
Suprantu, kad norisi užsimiršti – juk esame įpratę bėgti nuo nemalonių minčių bei jausmų, norime juos bent sukontroliuoti ar visai jų atsikratyti, nejausti. Bet dabar turime puikią progą suprasti, kad nuo viso to bėgdami iš tikrųjų bėgame nuo paties gyvenimo, nuo tos jo dalies, kuri neišvengiama – todėl verta pamąstyti, ar tikrai reikia jos vengti?
Mano mėgstamas autorius, filosofas egzistencialistas Peteris Wustas savo knygoje „Netikrybė ir rizika“ svarsto, kad jeigu gyvenime esama saugumo, vadinasi, lygiai taip pat jame yra ir nesaugumo. Ir, nors saugumo siekis natūralus žmogaus prigimčiai, svarbu suvokti, kad neigdami kitą, nesaugiąją, tikrovės pusę ir nuo jos bėgdami, mes laimingi netapsime.
Nerimą, baimę, kurie dažnai kyla iš neapibrėžtumo ir nežinomybės, kas mūsų laukia ateityje, galima palyginti su pavojaus sirena. Ką darome ją išgirdę? Sutelkiame visas jėgas, kad ją išjungtume, arba užsikemšame ausis? O gal kaip tik būtų verta įsiklausyti į tą sireną?
Pavojaus sirena galėtų tapti galimybe įsižiūrėti į gyvenimą ir jį pamatyti naujomis akimis – ne kaip statišką ir juodai baltą, bet kaip nuolat besikeičiantį, su daugybe spalvų bei atspalvių. Šiuo atveju labai tinka posakis: bijome to, ko nepažįstame. Jeigu priimame vieną gyvenimo dalį, o kitos, nemaloniosios, nematome – tai ir pasiliekame jos baimėje. O atidžiai įsižiūrėjus, perpratus – dažnai ta baimė išgaruoja.
Įsiklausymas į sirenos signalizuojamą garsą kartu yra ir proga man bręsti kaip žmogui. Vienas iš brandaus žmogaus požymių yra tas, kad jis nebijo jausti. Tai reiškia, jog nebijo stoti į akistatą su įvairiais jausmais – juos atpažinti, įsisąmoninti, įvardyti, galiausiai suprasti, kodėl jie kyla ir kokią žinią mums siunčia. Išmokus taip būti su kylančiais jausmais, integravus juos į savo kasdienį patyrimą, labai padidėja tikimybė, kad neapibrėžtumas mūsų neužvaldys ir net sudėtingiausiomis sąlygomis neišsiverš nepakeliamu nerimu.
Vienas iš brandaus žmogaus požymių yra tas, kad jis nebijo jausti. Tai reiškia, jog nebijo stoti į akistatą su įvairiais jausmais.
Dar svarbu paminėti, kad neapibrėžtumo įsisąmoninimas taip pat gali padėti pasiruošti ateities iššūkiams, kurių neabejotinai bus. Gal ateityje neteksime darbų, gal savo artimųjų, gal mus pačius užklups ligos. Tereikia pagalvoti apie dabartinę situaciją – juk visaip gali būti, gal vėl išplis virusas, gal vėl teks griežtai karantinuotis.
Visiems šiems netikėtumams pasiruošti mums gali padėti gyvenimo neapibrėžtumo fakto suvokimas ir priėmimas. Kitaip sakant, turėtume neaptingti savo susikurtoje menamoje gerovėje. Juk neteisinga būtų manyti, kad gyvename tik tol, kol esame sveiki, laimingi, kol mūsų nekamuoja jokie rimtesni rūpesčiai. Ne, gyvename visada – ir tada, kai reikia sunkiai kovoti už savo gyvenimą ir laimę.
Norisi pabrėžti, kad nežinomybė nėra savaime bloga, kaip ir jausmai nėra savaime blogi ar geri – tai veikiau signalas, kuriam vertes ir teigiamą ar neigiamą krūvį parenkame mes patys. Todėl svarbu kylančių jausmų nenugesinti ir atkapstyti jų šaknis.
Pavyzdžiui, jeigu jaučiame nerimą – gal jis visai natūraliai kyla iš mūsų dabar patiriamo neapibrėžtumo, gal dabar apskritai neįmanoma jo kaip nors „išspręsti“ – net jeigu labai norėtųsi jį numalšinti raminamaisiais. Ne veltui sakoma: jeigu gyvas – tai ir nerimauji. Tai tik dar aktualiau ilgai užsitęsusio karantino sąlygomis – juk bent kuriam laikui visi kažko netekome: galimybės laisvai be kaukių įkvėpti gaivaus pavasario oro, lankyti vyresnio amžiaus artimųjų, draugų ar prisėsti puodeliui kavos pamėgtoje kavinėje.
Be to, reikia turėti omenyje, kad karantinas kartais ir netiesiogiai veikia savijautą. Sakykime, netekus darbo, kuris padėdavo pabėgti nuo daugelio svarbių klausimų ir užsimiršti – staiga atsiranda daug erdvės ir laiko būti su savimi, ir iškyla senos bėdos: neišgyventos netektys, įsisenėjusios santykių problemos, patirtos, bet neįsisąmonintos nesėkmės. Jos dabar viena po kitos kyla į paviršių, su savimi atsinešdamos liūdesį, nerimą, vienišumo jausmą.
Tiek šiandienis karantinas, tiek gyvenimo neapibrėžtumas apskritai tarytum išplėšia iš mūsų rankų galią kontroliuoti savo gyvenimus. Ne vien todėl, kad neaiškiam laikui reikia atidėti daugelio savo planų įgyvendinimą, bet ir dėl to, kad tampame priklausomi nuo nesukontroliuojamų aplinkybių.
Net gali pasirodyti, kad žmonėms mažiau nuostolių pridarytų praūžęs viesulas – juk jis turi aiškią pabaigą. Praūžia, įvertinami nuostoliai, viskas atstatoma, o dabar? Todėl mūsų užduotis – priešintis beviltiškumui, susigrąžinti bent šiek tiek kontrolės į savo rankas.
Pasyvaus laukimo strategiją reikia keisti į problemos sprendimo veiksmą. Verta dažnai užduoti sau klausimą: ką galiu padaryti, o ko negaliu? Ir sąmoningai rinktis daryti tai, ką galiu. Pravartu prisiminti ir Viktoro Franklio žodžius: jeigu atrodo, kad nieko nebegali pakeisti, gali pakeisti bent savo požiūrį, nuostatą. Turime įsisąmoninti, kad mūsų tikslas gyvenime nėra neturėti jokių problemų – tikslas yra nuolat gebėti jas spręsti.
Taip pat svarbu sąmoningai pradėti žvelgti į neapibrėžtumą kaip į galimybę sustiprėti. Mes nuolat stengiamės apibrėžti savo gyvenimą, sustatyti jį į rėmus, ir todėl galynėjamės su neapibrėžtumu. Bet jeigu pavyktų žvelgti į jį kaip į sąjungininką? Juk neapibrėžtumas iš tikrųjų atveria naujas galimybes. Tai savo pavyzdžiu įrodo visi tie, kurie karantino metu perskaitė ilgai lentynose dulkėjusias knygas, daugiau laiko skyrė šeimai arba savo gyvenimo kelio apmąstymams.
Turime įsisąmoninti, kad mūsų tikslas gyvenime nėra neturėti jokių problemų – tikslas yra nuolat gebėti jas spręsti.
Visos šios investicijos į asmeninį tobulėjimą taip pat stiprina psichologinį atsparumą, kuris ne tik padeda išbūti šiame laike, bet ir pasiruošti būsimoms stresinėms situacijoms.
Leiskite pateikti ir dar keletą pavyzdžių šiam atsparumui ugdyti: fizinis aktyvumas, poilsis gamtoje; sveiki, netoksiški santykiai; dėmesingo įsisąmoninimo, meditacijos praktikos; galų gale, didelių sau keliamų iššūkių suskaidymas į mažesnius, lengviau įveikiamus tikslus.
Žinoma, matydami, kad su kylančiais sunkiais jausmais dabar jau nebegalite išbūti, jeigu jie darosi nebepakeliami, jeigu ištinka psichologinė krizė – nedvejodami kreipkitės specialisto pagalbos. Žmonės linkę sunkią valandą visą dėmesį sutelkti į sunkumus, tačiau iš tikrųjų tokiu metu būtų naudinga trumpam nuo jų atsitraukti ir į viską pasižiūrėti iš šalies, pirmiausiai pasirūpinant savo sveikata. Tai yra pirmas ir būtinas žingsnis tikro atsigavimo link.
Štai tokie psichologo pamąstymai apie gyvenimo neapibrėžtumą karantino kontekste. Nereikia laukti net oficialios karantino pabaigos – jau dabar mes esame pasikeitę. Ypač psichologui tie pokyčiai plika akimi pastebimi, juk klientai nerimauja, ieško būdų būti su sunkiais jausmais, bijo su jais būti.
Norisi, kad visi atrastume tuos būdus, kad pasinaudotume šia neeiline galimybe aiškiau įsižiūrėti į gyvenimą ir jo šurmulyje geriau pamatyti tikrovės įvairiapusiškumą. Norisi mums visiems palinkėti, kad dabarties refleksija taptų pasiruošimu ateičiai, kad padėtų ugdyti naują santykį su savo jausmais bei formuoti naują nuostatą – atvirumą jausmams.
