– Sėdime ant grindų Švenčionėlių geležinkelio stoties komplekso pastate ir kalbamės su Šarūnu Savicku. Šarūnai, kodėl nusprendėte įsigyti tokį pastatą?
– Pats pastatas priklauso ne man, mes šiuo metu esame įsigiję 3 studijas, kuriose po truputį tvarkomės. Pastatas mane iš karto patraukė savo istorija – jis buvo pastatytas carinės Rusijos laikais ir jau daugiau nei šimtą metų čia egzistuoja. Įdomi jo istorinė vertė, kontekstas.
– Kiek laiko ir darbo reikėjo įdėti, kad šios erdvės atrodytų taip, kaip atrodo dabar?
– Reikėjo nuimti tai, ko nereikia – tinką, lentas. Taip gavome gryną aplinką, kurioje justi pulsuojanti istorija, pastato braižas. Buvo ir kitų darbų, pavyzdžiui, čia anksčiau nebuvo santechninio mazgo, todėl reikėjo jį įrengti. Darbo tikrai buvo, bet jį pabaigus neatrodo, kad procesas buvo labai ilgas. Tiesiog palikome tai, kas buvo labai gražu.
– Kas šiuo metu vyksta patalpose?
– Šiose patalpose, kol esame sutvarkę tik 1 studiją, dirbu aš. Čia leidžiu laiką nuo ryto iki vakaro prie vizualinės komunikacijos darbų. Sezono metu rengiame kino vakarus bendruomenei, kartais organizuojame koncertus ar tiesiog susirenkame pagroti ir praleisti laiko kartu.
– Šiose patalpose tikriausiai negyvenate?
– Ne, negyvename, nors galėtumėm. Mes linkę atskirti darbą nuo gyvenamųjų patalpų.
– Kodėl?
– Jau 8 ar 9 metus esu laisvai samdomas profesionalas ir galiu pasirinkti, kur ir kada dirbti. Kai susimaišo darbas ir buitis, gaunasi labai neskanus kokteilis – visuomet dirbi arba visuomet ilsiesi, nesupranti savo minčių konsistencijos.
– Kai įsigijote šias patalpas, ar sulaukėte šalia gyvenančių žmonių palaikymo? Kaip jie reagavo į naujakurius?
Aš dažnai išlendu pro langą, pamojuoju žmonėms – tai toks būdas su jais komunikuoti. Arba su traukinio mašinistu kartais sutariam, kad papypsėtų.
– Dvejopai. Vienas mano pažįstamas sakė, kad žmonėms nepatinka pasikeitusi tvarka. Nepasitenkinimo pojūčio buvo, gal vis dar yra. Kita vertus, kai čia pradėjo cirkuliuoti gyvybė, jaučiasi, kad jiems tai patinka. Čia buvo tarsi nykus koridorius, pro kurį vietiniai patys vieni vaikščiojo, buvo justi slogutis. Dabar tas jausmas išsisklaidė, pasikeitė ir paties namo energija.
– Kodėl jie piktinosi?
– Niekas gyvenime nemėgsta priverstinių permainų. O jų buvo, kai atėjome su iniciatyva, su energija keisti aplinką. Įsivaizduokite, kad kažkas ateina į jūsų namus ir pradeda tvarkytis. Tai nepatogu, tai tarsi priekaištas jiems.
– Mes sėdime ant rudų pušinių grindų, šalia mūsų yra du dideli atverti langai, šalia pastato driekiasi kelios geležinkelio bėgių eilės. Kaip dėl garso?
– Nemanau, kad bildesys gali labai kenkti darbui. Ypatingai šiuo atveju, kai intensyvumas labai mažas. Per parą pravažiuoja 14 traukinių, neskaičiuojant krovininių. Jie pravažiuoja labai tyliai, lėtai. Aišku, juos girdžiu, bet jeigu langus užsidarau, galiu jų ir nepastebėti. Tas garsas yra jėgos suteikiantis elementas mano darbo kasdienybei. Aš dažnai išlendu pro langą, pamojuoju žmonėms – tai toks būdas su jais komunikuoti. Arba su traukinio mašinistu kartais sutariam, kad papypsėtų.
– Šarūnai, jūs esate gimęs Vilniuje. Kodėl palikote savo gimtąjį miestą?
– Vilnius yra mano gimtasis miestas, bet aš niekuomet su juo neradau ryšio, jaučiausi svetimas tai aplinkai. O kai kurį laiką jautiesi svetimas ir nesupranti dinamikos, jautiesi svetimkūnis, tuomet ieškai savo namų.
– Kas Vilniuje jus trikdė labiausiai?
– Sudėtinga įvardinti, pavyzdžiui, kamščiai. Gal ir kultūra. Norėjosi, kad žmonės artimoje aplinkoje būtų labiau atlapaširdžiai. Tai jaučiu persikėlęs į Švenčionėlius. Manau, žmonės čia paprasčiau gyvena, jie yra tikresni, nuoširdesni patys su savimi.
– Kaip reagavo jūsų artimieji pranešus, kad išsikraustote į Švenčionėlius?
– Artimiesiems, pavyzdžiui, mamai, po mano kelionės aplink pasaulį ir kitų kelionių, atrodo gerai, kad niekur neklajosiu.
– Ar galite pasakyti, kad jau prisijaukinote šį kraštą?
– Nemanau, nes prisijaukinimas yra labai subtilus reikalas, stengiamės labiau pažinti miestą. Jaukinamės vieni kitus – tai abipusis procesas, kuris šiek tiek užtrunka, bet mes niekur neskubame. Kartais grįžtame į savo kiemą, kuriame šiuo metu gyvename, randame kaimynus, kurie niekur neskuba, tarkim, automobilį tvarko, sėdi ir kalbasi. Apima malonus jausmas, kad viskas yra gerai, nėra kur skubėti. Persikėlus iš miesto siekimas ir skubėjimas man buvo savaime suprantami dalykai. Dabar save stengiuosi pagauti – kur skubu, kas man įteigė, kad reikia save labai alinti, dirbti savo gyvenimo kokybės sąskaita? Tada susivokiu ir daugiau laiko praleidžiu miške.
– O ką veikiate miške?
– Įvairiai. Labai smagu dviračiu tyrinėti mišką, ypač kai Labanoro giria tokia didelė. Vakar atvyko draugė, pasiėmėme dviračius, hamaką, nuvažiavome iki skardžio, susikūrėme laužą ir tiesiog kokybiškai pabendravome. Tai gan stiprus jausmas – pabūti gamtoje.
– Ar Švenčionėliai tuo ir ypatingi, kad turi ramią laiko tėkmę?
– Būtų sudėtinga tiksliai įvardinti Švenčionėlių skiriamąjį bruožą. Bet vienas iš tų, kuris man labai patinka, yra infrastruktūra. Yra bėgiai ir galimybė atvykti iki šios vietos. Tuo pat metu yra daug gamtos. Gali ir į Vilnių greitai nuvykti, ir miške laiką leisti.
– Užsiminėte apie kelionę. Kaip sugalvojote keliauti aplink pasaulį autostopu?
– To labai norėjau, buvau nusprendęs ir pasiryžęs keliauti. Iki kelionės aplink pasaulį daug keliavau Europoje. Tada grįžau į Vilnių, buvau išleidęs visas santaupas, bet vis tiek jutau, kad turiu nerti į tą bauginančią svajonę. Kuo toliau gyvenu, tuo labiau suprantu, kad taip galbūt bandžiau gydyti savo nepilnavertiškumą. Norėjau keliauti, nes nesijaučiau įvertintas gyvenime, netvirtai stovėjau ant žemės. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl išvykau į kelionę aplink pasaulį.
– Ar kelionė aplink pasaulį padėjo pasijusti pilnu gyvybės?
– Tos kelionės metu gavau labai daug pamokų: tiesiog gyventi savo gyvenimą, stengtis ne beatodairiškai kopijuoti kitų žmonių gyvenimą, sekti jų pėdomis ir prastai jaustis kai kažkas nepavyksta, o įsiklausyti į savo autentišką vidinį balsą. Intuicija žino kur kas daugiau apie mane, negu aš apie save, todėl vis labiau stengiuosi įsiklausyti į vidinį balsą.
– Jūs jau 2 metus gyvenate Švenčionėliuose. Ar norisi vėl leistis į avantiūrą?
– Iš dalies norisi, ir aš tai darau. Pavyzdžiui, pernai vykau į Meksiką ir keliavau iki Panamos. Ten įvairių nuotykių buvo. Esu sau pasakęs, kad 10 % savo laiko noriu praleisti sau nepažįstamoje aplinkoje. Populiariai kalbant, noriu išlipti iš savo komforto zonos. Kartais to reikia, kad pamatytum savo esamą situaciją, nes taip užsibūni savyje, kad net nebesuvoki savęs iš šalies. Išvažiuoti ir pamatyti save iš šalies yra nuostabu.
– Kai keliavote po pasaulį, kokie jausmai kilo Lietuvai?
– Man sunku save ir savo gyvenimą suvokti kažkur kitur. Man labai natūralu grįžti ir Lietuvoje kažką veikti. Čia yra mano draugai. Grįžęs labiau vertinu tai, ką turiu, džiaugiuosi aplinka, daugiau keliauju po Lietuvą. Man tiesiog gera būti čia.
– Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie nedrįsta įveikti savo baimių ir keisti gyvenimą?
– Linkiu pažinti baimes, su kuriomis jie susiduria, net pamilti jas ir priimti kaip dalį savęs. Kai baimes priimi, jas pamilsti, tada jos išsisklaido.
Parengė Dalia Smagurauskaitė
