Evelina Kotryna Gailė, Kaune įsikūrusių „Rekviem“ atsisveikinimo namų ceremonijų planuotoja, pranešime žiniasklaidai pasakoja, kad atsisveikinimas su artimuoju yra labai jautrus, emocingas procesas. Laidojimų namų specialistai su gedulu susiduria pirmosiose jo stadijose, kai rūpinasi atsisveikinimo ceremonija ir detalėmis.
„Laidotuvės yra svarbi gedėjimo proceso dalis ir mes, būdami šalia, leidžiame kiekvienam pasirinkti, kaip šį procesą išgyventi. Tačiau labai svarbu suvokti, kad atsisveikinus su mirusiuoju fiziškai, emocinis gedėjimo etapas tik prasideda“, – pasakoja ji.
Anot E.K.Gailės, vieno būdo, kaip toliau išgyventi gedulo periodą, nėra, taip pat neįmanoma aiškiai nustatyti, kiek laiko jis trunka. Psichologai paprastai išskiria penkias gedulo stadijas: šoką, neigimą, pyktį, gedėjimo ir atsistatymo periodą. Tačiau jos nebūtinai pasireiškia viena po kitos, o tam tikri įvykiai ar patirtys gali lengvai sugrąžinti į tą stadiją, kurią jau manėte išgyvenęs. Pavyzdžiui, sielvartas gali paaštrėti per Vėlines, kai visi kolektyviai prisimename mirusiuosius – gedintis žmogus gali pasijusti slogiau ar tapti jautresnis.
„Mirtis yra natūrali gyvenimo dalis, tačiau tai nereiškia, kad žmogui lengva ją priimti ir su ja susitaikyti. Natūralu, kad artėjant lapkričio 1-ajai, užplūsta prisiminimai apie išėjusius artimuosius, tai, dažnu atveju, sukelia liūdesį, nerimą ar netgi kaltės jausmą. Natūrali žmonių reakcija į mirtį ir su ja susijusias temas yra vengimas“, – sako E.K.Gailė.
„Sidabrinės linijos“ – organizacijos, buriančios draugystės pokalbiams senjorus bei teikiančios psichologinę ir informacinę pagalbą telefonu, psichologė Živilė Kaniavienė pritaria, kad gedėjimas yra išgyvenamas individualiai, jokios rekomendacijos ir standartai, kiek laiko žmogus turėtų gedėti bei kalbėti apie netektį, negalioja.
„Kaip mūsų patirtis bendraujant su senoliais ir juos konsultuojant rodo, gedėjimas užtrunka. Vieni gali gedėti metus, kiti – dvejus ar dar ilgiau. Išlieka tikimybė susidurti ir su slegiančiu, užsitęsusiu gedėjimu, kai sielvarto ilgą laiką nepavyksta įveikti. Tai neigiamai veikia kasdienę žmogaus rutiną, gyvenimo kokybę ir netgi fizinę savijautą“, – kalba specialistė.
Būti išklausytam
Anot Ž.Kaniavienės, artimųjų netekties ir gedulo temos, dar aktualesnės senyvo amžiaus žmonių gyvenimuose.
„Taip jau yra, kad kuo žmogus ilgiau gyvena, tuo daugiau netekčių patiria – netenka savo sutuoktinio (-ės), giminaičių, draugų, kartais net vaikų. Tad bendraujant su senyvo amžiaus žmonėmis tikimybė kalbėtis netekties tema išauga, – pasakoja ji. – Artimo žmogaus netektis kartais būna tas lemiamas momentas, paskatinantis surinkti „Sidabrinės linijos“ telefono numerį ir ieškoti pagalbos pokalbyje. Sulaukiame skambučių, kai žmogus taip ir sako: „Nebegaliu pakelti vienatvės dėl vyro mirties“ arba „Neseniai palaidojau savo gyvenimo žmogų – nežinau, kaip toliau gyventi.“
Anot Ž.Kaniavienės, „iškalbėti“, „išpasakoti“ vidinį skausmą būtina kiekvienam, nesvarbu, kokio amžiaus žmogus išgyvena netektį.
„Pokalbis turi gydomosios galios – atidarome susikaupusių tamsių jausmų skrynią, sumažėja emocinė įtampa, prasideda gijimo procesas, pamažu vyksta vidinis susitaikymas su netektimi. Tad pagrindinė pagalba ir parama gedinčiam žmogui yra tiesiog klausyti ir leisti išsipasakoti, išreikšti palaikymą ir parodyti supratimą.
Neskubėkime užkirsti kelio liūdesiui, pykčiui ir nevilčiai tokiais žodžiais kaip „viskas praeis“, „viskas bus gerai“. Gedinčiajam reikalinga atjauta ir empatija. Tai daug vertingiau už patarimus“, – kalba psichologė.
Sielvarto slėpti nereikia, priešingai – jį kaip tik reikėtų įprasminti ar išsakyti.
Kviečia išsikalbėti
Suprasdami, kad mirusiųjų pagerbimo diena gedulą išgyvenantiems žmonėms gali tapti iššūkiu, ir suvokdami, kaip svarbu laiku būti išgirstam, „Rekviem“ ir „Sidabrinė linija“ pristato iniciatyvą – skambinti ir pasikalbėti su „Sidabrinės linijos“ specialistais bei savanoriais kviečia visus, kas išgyvena netektį ir sielvartą.
„Viena didžiausių klaidų – manyti, kad netekus artimojo, su gedulu reikia dorotis pačiam. Sielvarto slėpti nereikia, priešingai – jį kaip tik reikėtų įprasminti ar išsakyti. Pavyzdžiui per Vėlines, užuot kentus tyloje, išsikalbėti su aplinkiniais, pasidalinti prisiminimais ar pažymėti dieną taip, kaip būtų patikę jūsų artimajam.
Netekties sielvartą kur kas lengviau išgyventi tuomet, kai apie jį kalbame, taip ne tik normalizuojame savo būseną, bet ir patys mokomės priimti gedulą kaip natūralią patirtį“, – pataria E.K.Gailė.
„Netekčių ir mirties tema yra sunki, sudėtinga išreikšti žodžiais, o dažnu atveju mūsų kultūroje dar ir pridengta tabu nuostata. Netekties akimirką turime padaryti du didelius darbus: su žmogumi atsisveikinti fiziškai bei sau pripažinti, kad brangaus žmogaus jau nebėra ir niekuomet nebus šalia.
Pasiūlydami visavertę pagalbą žmonėms, išgyvenantiems sunkų netekties tarpsnį, manome, jog tai leis būti ranka pasiekiamiems tų žmonių, kuriems palydėjimo akimirką norėsis pokalbio, konsultacijos ar švelnios tylos akimirkos kartu“, – sako viena „Sidabrinės linijos“ steigėjų bei skambučių centro vadovė Kristina Čiuželienė.
