Įžvalgomis apie tai, kaip padėti darbuotojui išvengti perdegimo sindromo dalijasi JAV programavimo paslaugų įmonės „Devbridge“ žmonių ir organizacijos vystymo direktorė, ISM profesorė dr. Raimonda Alonderienė.
– Kas lemia, kad darbuotojai staiga perdega?
– Perdegimas neatsiranda staiga. Perdegimas yra reakcija į ilgalaikį, chronišką stresą darbe. Svarbu pastebėti, kad stresas pats savaime nebūtinai neigiamas dalykas.
Trumpalaikio, riboto streso sąlygomis žmonės gali būti ištvermingesni, tikslesni ir pasiekti geresnių rezultatų. Pažiūrėkime, pavyzdžiui, kad ir į sportininkus. Abejoju, kad geriausią rezultatą parodo labiausiai atsipūtęs sportininkas. Tačiau net ir maratono bėgikas žino, kad ilgos distancijos turi pabaigą. Jei streso pabaigos nesimato, palaipsniui žmogus ir įkrenta į perdegimo būseną
Perdegimą lemia ir tokie veiksniai, kaip neaiškūs reikalavimai darbe, toksiški santykiai, sunkiai kontroliuojama darbotvarkė ar darbo krūvis, monotoniškas darbas, negebėjimas „atitrūkti“ nuo darbo. Šiuo metu pastarasis veiksnys tampa itin skaudus, ypač kai daugelis dirba iš namų. Tiesiog nebelieka net simbolinio „išėjimo į darbą“ ir grįžimo veiksmo. Nors perdegimą lemia nemažai išorinių veiksnių, ar žmogus perdegs, ar ne, priklauso ir nuo jo paties reakcijos į šiuos veiksnius.
– Kokie pagrindiniai perdegimo požymiai ir kaip pastebėjus pirmuosius signalus turėtų reaguoti bei elgtis vadovas?
– Dažniausiai pastebimi tokie požymiai – išsekimas, cinizmas, net ir jausmas, kad nieko nebesugebi. Tiek vadovai, tiek komandos nariai gali pastebėti arba sąmoningai reflektuoti apie tokias sritis – ar tapau pernelyg kritiškas darbe, ar ima dažniau trūkti kantrybė, bendraujant su kolegomis ar klientais, kaip dažnai man trūksta energijos, ar praradau džiaugsmą, įgyvendinus mažesnius ir didesnius projektus, ar suprastėjo mano miegas, ar jaučiu fizinius pokyčius, pavyzdžiui, dažniau skauda galvą, skrandį ar pan.
Pirmiausia svarbu pačiam žmogui būti atviru sau. Neneigti, kad būsena kinta negatyvia kryptimi.
Tad pirmiausia svarbu pačiam žmogui būti atviru sau. Neneigti, kad būsena kinta negatyvia kryptimi. Pasikalbėti apie šiuos signalus su artimaisiais ir vadovu. Kartu su vadovu galima ieškoti sprendimų – peržiūrėti darbo krūvį, užduotis, dažniau pasikalbėti ne tik apie suplanuotus darbus, bet ir pasidžiaugti pasiekimais (net ir mažais).
Vadovams patarčiau neapsiriboti vien tik klausimais apie darbą. Šie klausimai ir temos parodo, kad vadovui rūpi jo komandos narys ne tik kaip darbuotojas, bet kaip žmogus: komandos nario laisvalaikis, pomėgiai, dalykai, kurie teikia džiaugsmą, miego režimas, būdai, kaip atsiribojama nuo darbo po darbo valandų ir pan. Natūralu, kad vien tik pokalbių neužtenka. Tad užčiuopus problemos priežastis, jas reikia spręsti arba sutarti, kada tokio sprendimo tikėtis yra realu.
– Daugelyje įmonių populiarėja darbostogos. Ką manote apie šią priemonę, ar jos yra efektyvios ir prisideda prie darbuotojų psichologinės savijautos gerinimo?
– Perspektyvos pakeitimas darbostogų metu gali padėti ištrūkti iš rutinos ir į darbus pažiūrėti kitu kampu. Kita vertus, jei perdegimas ateina dėl pernelyg didelio darbo krūvio, vargu ar darbostogos yra sprendimas. Dar daugiau, jei komandos narys išvažiavęs kelioms savaitėms darbostogų, graužiasi, kad tuo metu vakarais negali padėti sutuoktiniui su mažais vaikais, vargu ar emocinei būsenai tai daro teigiamą poveikį.
Tad vadovams patarčiau prieš ieškant sprendimų, pasitarti su komanda, kurios iš galimybių jai labiausiai priimtinos. Komandų nuotaikas praskaidrinti galima, įtraukiant pačius darbuotojus, rengiant įvairius nuotolinius renginius – protmūšius ar klausantis kviestinių svečių pasakojimų.
– Ką gali padaryti vadovas, kad darbuotojas neprieitų iki perdegimo būsenos? Kaip padėti kolegai, jei taip nutiko?
– Vienas iš aktualiausių ir patogiausių įrankių – reguliarūs 1-on-1 pokalbiai tarp vadovo ir kiekvieno jo komandos nario. Tokiu būdu pastebėti būsenos kitimo signalus ir į juos sureaguoti galima greičiau. Nuotolinius susitikimus, kad ir trumpesnius, reikėtų organizuoti dažniau. Pasitarnauti gali ir nuotolinė kavos pertrauka, ir pokalbiai ne apie darbą, taip pat ir pasivaikščiojimas drauge su augintiniais ar be jų, aptariant ne tik aktualius darbo klausimus.
Patarčiau vadovams eksperimentuoti ir kartu su komanda sugalvoti nuotolinių veiklų, kurios pastiprintų bendrus ryšius ir gerintų savijautą.
Patarčiau vadovams eksperimentuoti ir kartu su komanda sugalvoti nuotolinių veiklų, kurios pastiprintų bendrus ryšius ir gerintų savijautą. Galima pasidalinti pasakojimu apie hobius, gimtąjį miestą, ankstesnes keliones, augintinius. Sugalvoti viktoriną su klausimais apie komandos narius. Pasikviesti žmogų iš kitos srities, pasiklausyti jo pokalbių.
Skatinkite darbuotojus subalansuoti darbą ir laisvalaikį.
