Ar žinotumėte, kaip padėti žmogui, kuris nori nusižudyti? Tokio klausimo šių metų birželį vykusioje apklausoje apie savižudybių prevenciją sulaukė 1005 Lietuvos gyventojai. Respondentai dažniausiai rinkosi tokius pagalbos būdus: pamėginti apie tai pasikalbėti (25 proc.), pasistengti išklausyti, jei žmogus norėtų apie tai pasipasakoti (24 proc.). Penktadalis (21 proc.) apklaustų gyventojų atsakė, kad jie pasiūlytų kreiptis pagalbos į psichologą ar kitą specialistą.
Anot psichologo, „Jaunimo linijos“ Kauno padalinio vadovo Mykolo Kriščiūno, svarbiausia, kad šiuose būduose yra paminėta iniciatyva, o ne pasyvumas. Bandymas pasikalbėti su sunkumus išgyvenančiu žmogumi yra labai svarbus – žmogus tokiu būdu gali pajusti, kad sudėtingoje situacijoje nėra vienas, o būtent vienišumas ir būna vienas iš dažniausių jausmų, lydinčių mintis apie savižudybę.
Žmonės neretai jaučiasi nepriimti ir neišgirsti, tad aktyvus klausymas – vienas svarbiausių būdų, kaip galima padėti.
„Šiose situacijose dažnai svarbiau yra pasiryžti išklausyti sunkumą patiriantį žmogų – paliudyti jo skausmą ir kartu su juo pabūti, išgirsti, kas jį neramina ir dėl ko jis galvoja apie savižudybę. Žmonės neretai jaučiasi nepriimti ir neišgirsti, tad aktyvus klausymas – vienas svarbiausių būdų, kaip galima padėti.
Kreipimas į specialistus taip pat yra svarbi pagalbos dalis. Kartais šis būdas naudojamas kaip įrankis perkelti kažkiek atsakomybės nuo savęs – maždaug „nueik pas psichologą, nes aš nelabai žinau, ką tau pasakyti“. Visgi, kai žmogus jaučiasi sunkiai, gali būti gerokai svarbiau, kad jo skausmą išgirstų šalia esantis artimas žmogus, kuris vėliau gali padėti ar palydėti specialisto paieškose. Tęstinė pagalba žmonėms, galvojantiems apie savižudybę, yra itin svarbi, tad būtina nepamiršti ir vienų, ir kitų pagalbos būdų“, – įsitikinęs specialistas.
Kas išduoda krizę?
Psichologo teigimu, dažniausiai krizės ženklus išduoda pokyčiai žmogaus elgesyje, nuotaikoje. „Žmogus gali būti liūdnesnis, irzlesnis, labiau pavargęs. Gali pasikeisti jo elgesys – galbūt jis tampa labiau atsitraukęs nuo kitų, gyvenime imasi kardinalių veiksmų.
Neretai galima pastebėti ir apetito pokyčius, pasikeitusį miego poreikį, bendrą fizinį nuovargį. Pamačius šiuos ženklus ar įtariant, kad žmogus gali išgyventi krizę, svarbu ne už jį nuspręsti, ką jis šiuo metu išgyvena, bet labiau pasigilinti į jo būseną, nuoširdžiai pasmalsauti, kas gi su juo vyksta“, – pataria M. Kriščiūnas.
Kartais gali nutikti ir taip, jog krizės ženklus pastebime, tačiau ją išgyvenantis žmogus nesiryžta kalbėtis.
Kartais gali nutikti ir taip, jog krizės ženklus pastebime, tačiau ją išgyvenantis žmogus nesiryžta kalbėtis. Tokiu atveju psichologas skatina pagalvoti, ką galime padaryti patys ir kur yra mūsų, o kur – kito žmogaus atsakomybė.
„Mes galime kontroliuoti tai, kad pastebime žmogaus sunkumą, klausiame jo apie jį, pasidaliname savo nerimu ar jausmu, pasiūlome savo pagalbą ar buvimą. Kartu žmogus gali pasirinkti tylėti, neatsakyti, nepriimti mūsų pagalbos. Tokiose situacijose gali būti vertinga savo pagalbą pasiūlyti ne vieną kartą, su žmogumi kalbėtis pakartotinai. Tikrai gali būti sunku priimti tai, jog žmogui mūsų siūlomos pagalbos nereikia, visgi spaudimas gali paskatinti dar labiau užsiverti“, – atkreipia dėmesį specialistas.
Kaip kalbėtis su sunkumus patiriančiu žmogumi?
Dažnas pokalbio metu puola siūlyti tai, kas jam pačiam padėjo sunkią akimirką ar ieškoti kitų veiksmingų būdų. Vis dėlto, anot psichologo, svarbiausia čia susitelkti į tai, ko reikia žmogui, o į pokalbį ateiti su nuoširdumu ir rūpesčiu:
„Galime nuoširdžiai pasidalinti, kaip mes šiuo metu matome mūsų artimąjį (galbūt kalbant apie jo pokytį, apie savo intuiciją, kad vyksta kažkas sunkaus), ir kaip mes šiuo metu patys dėl to jaučiamės. Rūpestis gali pasireikšti domėjimusi tuo, ką šalia mūsų esantis žmogus išgyvena. Apie tai galima klausti, atkreipti dėmesį, kad jam išties šiuo metu gali būti sunku.
Reikšminga tokioje vietoje dėmesį skirti pačiam žmogui – tai, ko jam reikia, ko jis prašo iš mūsų. Pavyzdžiui, jei patarimų neprašo, geriausia jų ir nedalinti, o domėtis, ar jis pats šiuo metu atpažįsta savo esminius poreikius. Kartais gali padėti konkrečios pagalbos pasiūlymas – pagaminti valgyti, kažkur nuvežti, paieškoti specialisto. Ir svarbu priimti tai, jei žmogus siūlomos pagalbos tiesiog nenori.“
Dažnas vis dar prisibijo ir ištarti žodį „savižudybė“, tačiau, kaip teigia psichologas, tiesus kalbėjimas apie savižudybę ir mirtį leidžia neromantizuoti savižudybės. „Kartais žmonės savižudybę supranta ne kaip mirtį ar baigtį, o kaip iškeliavimą, išskridimą ar persikėlimą, tokiu būdu nuvertinant, ką pats savižudybės veiksmas atneštų“, – pastebi jis.
Kaip dažnai pasitaikantį mitą M. Kriščiūnas išskiria ir tai, jog galvojantys apie savižudybę apie ją nekalbės, tai slėps. Tiesa ta, kad žmonės gali būti linkę slėpti savo planus, tačiau itin dažnai jie bent jau užuominomis kalba apie savižudybę – planus iškeliauti, norą, kad viskas baigtųsi:
„Svarbu į tai atkreipti dėmesį ir, kilus įtarimams, kad žmogus galvoja apie savižudybę, apie tai jo tiesiogiai paklausti. Gali būti baisu išgirsti teigiamą atsakymą, visgi, baisu būna ir supratus, kad galėjome padaryti daugiau ar kitaip.“
Kada užtenka artimųjų, o kada – reikia specialisto?
Anot M. Kriščiūno, specialistai gali padėti visose situacijose, tiek patiriant aukštesnę, tiek žemesnę savižudybės riziką, išgyvenant krizę ar sunkesnį periodą. Esant žemesnei savižudybės rizikai specialistai gali kartu su žmogumi ieškoti būdų ir planų, ką daryti kilus mintims apie savižudybę. Esant aukštesnei rizikai, gali sukurti aiškų saugumo planą, kaip žmogui išsaugoti savo gyvybę.
Dažniausiai pagalba prasideda būtent nuo artimųjų ir jų rūpesčio.
„Tuo tarpu artimųjų pagalba žmogui reikalinga nepriklausomai nuo to, ar jis kreipiasi į specialistus, ar ne – specialistai dažniausiai negali visiškai atsverti žmogaus jaučiamo sunkumo ir negali visada būti šalia. Artimieji savo pagalbos ranką ir ausį gali pasiūlyti gerokai dažniau. Dažniausiai pagalba prasideda būtent nuo artimųjų ir jų rūpesčio.
Taip pat svarbu nepamiršti, kad pagalba gali būti reikalinga ir artimiesiems – nepakenks patiems kreiptis į specialistus pasikonsultuoti, kaip šioje vietoje galiu padėti tiek sau, tiek žmogui, patiriančiam sunkumus“, – pažymi psichologas.
Higienos instituto (HI) Psichikos sveikatos centro specialistai kviečia savižudybės krizę išgyvenančius žmones, jų artimuosius naudotis „Tu esi“ interneto svetainės galimybėmis, Psichikos sveikatos centrų, savivaldybių visuomenės sveikatos biurų, Psichologinių krizių pagalbos centro tel. 1815 teikiamomis paslaugomis.
Reprezentatyvią apklausa apie Lietuvos gyventojų savižudybių prevenciją 2024 m. atliko bendrovė „Baltijos tyrimai“.
