B.A.Martusevičiui – šiek tiek per 30 metų. Jis – žmonių mylimas kunigas, tačiau tai – tik viena jo istorijos dalis. Jei ne balta kaklajuostė, praeiviai į sparčiu žingsniu einantį vyrą neatkreiptų tiek dėmesio. Tempo jis nelėtina ir maršruto nekeičia jau ne vienerius metus.
„Jeigu bėgu 43 km maratoną, tada visą savaitę nebevaikštau, bet jeigu nebėgu, tai tada nesvarbu – lyja ar sninga – kiekvieną dieną nueinu apie 25 kilometrus“, – pasakoja kunigas. Paklaustas, kodėl taip daro, jis sako, kad kunigas turi būti tarp žmonių, kad juos suprastų, o ne tik važiuoti iš taško A į tašką B.
Bostono universitete baigęs filosofiją B.A.Martusevičius studijas tęsė gimtajame Kaune, čia pasirinko teologiją, tačiau tai, kad taps kunigu suprato, kai susidūrė su onkologine liga.
„Man labai patinka teiginys, kad šiandien kunigas yra tas, kuris vienoje rankoje laiko Bibliją, kitoje – laikraštį. Žvelgdamas į Bibliją žiūri, ką jam sako Dievas, žvelgdamas į laikraštį – ką jam sako pasaulis. Ką sako pasaulis, taip ir pavyksta pamatyti“, – tikina jis.
32 metų kaunietis nuo jaunystės domėjosi sportu. Draugų buvo mėgstamas dėl nuoširdumo ir noro visuomet padėti. Bostono universitete baigęs filosofiją B.A.Martusevičius studijas tęsė gimtajame Kaune, čia pasirinko teologiją, tačiau tai, kad taps kunigu suprato, kai susidūrė su onkologine liga. Todėl ir tikrąja savo parapija vyras vadina Kauno universitetines klinikas su 10 tūkst. tikinčiųjų.
„Kunigo poreikis klinikose tikrai yra, ypač žmonių, kurie galvoja nutraukti savo gyvenimą, kai sužino diagnozę. Vėžys nėra tokia baisi diagnozė, baisiausia diagnozė žmogui dabar – ŽIV arba AIDS, kai sužinoma vėlyvoje stadijoje. Tada tenka 8 valandas kalbėti su žmogumi, kad jis suprastų, jog tai – ne pabaiga, tai – tarsi kvalifikacijos pakėlimo egzaminas. Dievas nori išplėsti tavo širdį, per sunkumą, kurį tu dabar gavai“, – tikina dvasininkas.
Jo žodžiais, yra daug žmonių, kurie norėtų eiti pas kunigą, bet nenori eiti į bažnyčią, nes esama stigmų, norėtų eiti pas psichologą, bet nenori įvardinti, kad turi problemą. „Tampu tarpine stotele: tarsi kunigas ir ne, nes klinikose, nes nereikia eiti į bažnyčią“, – pastebi jis.
Kauno klinikų koplyčioje vyras kelis kartus per savaitę budi dieną ir naktį. „Nieko naudingo per penkerius kunigystės metus nepadariau, bet, jei išgelbėjau bent du žmones nuo savižudybės, mano kunigystės tikslas tikrai pasiektas“, – įsitikinęs pašnekovas.
Dvasininkas sako, kad prie kiekvieno žmogaus būtina prieiti labai atvira širdimi ir trokšti pačiam mokytis. „Tada Dievas padovanos situacijas, padovanos aplinkybes. Pats tampi tvirtas ir gauni kažkokias pamokas. Kai nori prieiti prie žmogaus, pabandai atsistoti į jo vietą, kaip norėtum, kad prie tavęs prieitų. Mes kiekvienam galime būti kaip angelas, jei prieitume vienas prie kito be jokių sužeidimų, tik norėdami padėti išbūti ir būti, dalyvauti toje patirtyje. Kartais to ir pakanka“, – mano B.A.Martusevičius.
Kaip svarbu neprarasti tikėjimo, vilties pasveikti, nenuleisti rankų sunkioje kovoje su klastinga liga ir pasitikėti medikais net tada, kai diagnozė skamba negailestingai, kunigas žino iš savo patirties. Todėl guosdamas ir ramindamas sergančiuosius jis dalijasi paties išgyventa istorija.
