– Lietuvoje ką tik pasirodė leidinys „Pagalbos sau gidas seksualinę prievartą patyrusiems vyrams“. Kuo jis svarbus bei aktualus šiandien?
– Pirmiausia, tai pirmasis tokio pobūdžio leidinys lietuvių kalba, skirtas padėti vyrams, patyrusiems seksualinį smurtą.
Centre dirbdami su prekybos žmonėmis, prostitucijos, seksualinio smurto aukomis, daug metų stebėjome situaciją, kad Lietuvoje turime literatūros, skirtos moterims ir vaikams, patyrusiems seksualinę prievartą, tačiau absoliučiai nieko, kas liestų suaugusius vyrus.
Pradėję ieškoti užsienio informacijos, suradome garsių Australijos terapeutų dr. Gario Fosterio ir dr. Camerono Boydo leidinį, kuriuo anglakalbės šalys naudojasi jau daugelį metų. Susisiekėme su pačiais mokslininkais ir gavome leidimą nemokamai išsiversti ir pasidalinti tuo kūriniu.
Manau, kad šis leidinys yra pirmas žingsnis, galintis atverti duris į traumos pasaulį. Jis skirtas tam, kad nukentėjęs asmuo galėtų vienas, savo kambaryje skaityti ir daugiau suprasti apie išgyventą patirtį, kaip ją įveikti, kur rasti pagalbos. Leidinyje į vyrus kreipiamasi tikrai jautria, solidaria, empatiška kalba, paliečiami įvairūs gyvenimo aspektai.
Tai yra žinutė aukoms – jūs ne vieninteliai patyrę tokios rūšies smurtą, tylėjimas nėra išeitis ir reikia ieškotis pagalbos.
– Ar seksualinis smurtas prieš vyrus yra didelio masto problema Lietuvoje?
– Nors vyrai, patyrę seksualinę prievartą, nėra pagrindinė grupė, su kuria dirbame, bet ji tikrai egzistuoja Lietuvoje. Tai aukų grupė, kurią labai sunku atpažinti, prakalbinti ir pasiūlyti pagalbos.
Neretai socialiniai darbuotojai, psichikos sveikatos specialistai, paklausti, ar praktikoje susiduria su seksualinio smurto aukomis vyrais, trauko pečiais: „Na, kažką girdėjau, bet pats su tuo nedirbu.“
Dažniausiai apie seksualinio smurto atvejus išgirstama teikiant pagalbą vyrams dėl kitokių psichologinių priežasčių. Ir tik po to išaiškėja, jog buvo patirta seksualinė prievarta.
Visgi manau, kad ši baisi patirtis mūsų šalyje yra gana paplitusi. Tiesiog daugelis aukų nežino, kaip pasisakyti ar kur gauti pagalbos. Žinoma, tai nereiškia, kad jos nėra.
– Kodėl orientuojamasi į vyrus kaip į atskirą grupę aukų, o ne į seksualinį smurtą patyrusius asmenis apskritai? Ar vyrų patirtys skiriasi nuo moterų?
– Iš vienos pusės, to skirtumo kaip ir nėra. Seksualinis smurtas visada yra labai gniuždanti patirtis tiek suaugusiems vyrams ir moterims, tiek vaikams.
Ir tikrai yra tų bendrų bruožų: seksualinių nusikaltimų aukos patiria potrauminį sindromą, depresiją, yra kamuojamos neigiamų jausmų, naktinių košmarų; jos sunkiai geba gyventi laimingą gyvenimą, bando sveikatai pavojingais būdais slopinti įvairius prisiminimus.
Manau, kad ši baisi patirtis mūsų šalyje yra gana paplitusi. Tiesiog daugelis aukų nežino, kaip pasisakyti ar kur gauti pagalbos.
Tačiau reikia sutikti, kad vyrų grupei (kaip ir moterų) būdingi specifiniai aspektai, kuriuos lemia įsigalėję stereotipai visuomenėje.
Pavyzdžiui, jog vyras turi būti stiprus, negali būti auka, jam turėtų būti gėda kalbėti apie tokias patirtis. Tai galbūt taip pat viena priežasčių, kodėl nukentėję vyrai tyli arba kodėl specialistai jų nemato.
– Kokius išskirtumėte dažniausius atvejus, kada vyrai susiduria su seksualine prievarta?
– Viena grupė – vyrai, gyvenantys uždarose institucijose (įkalinimo, globos įstaigose).
Įkalinimo įstaigose seksualinė prievarta dažnai turi pažeminimo, galios atspalvį. Kitaip tariant, kalbame ne apie seksualinį pasitenkinimą iš smurtautojo pusės, bet apie jo siekį įtvirtinti savo galią, dominavimą. Seksualinė prievarta tampa ginklu pažeminti, pavergti.
Deja, bet turime pripažinti, jog daug girdime apie įkalinimo įstaigų subkultūrą ir tarsi su tuo visi sutaikome, priimame. Dar daugiau, ir patys vartojame žodžius „gaidžiai“, „ožiai“, nesusimąstydami, koks turinys už tos gyvulių fermos slepiasi. Tai – baisi, šlykšti visuomenės grimasa, nes įkalinimo įstaigų subkultūra laužo žmonių gyvenimus, jie nebesugeba integruotis į visuomenę.
Globos įstaigose vyrai patiria prievartą iš personalo pusės ar kitų sveikesnių, stipresnių gyventojų. Jei smurtas patiriamas iš personalo, tokiais atvejais praktiškai neįmanoma kažkam pasisakyti.
Be to, uždarose įstaigose gyvenantys sutrikusios psichikos asmenys neretai ir nežino, nei kaip tą padaryti, ar net nesupranta, kad yra aukos.
Taip pat centre teikiame pagalbą vyrams, kurie patiria seksualinę prievartą nelaimingai susiklosčiusiose situacijose. Pavyzdžiui, asmuo ėjo per parką vakare iš darbo ir buvo užpultas grupelės vyrų ir išprievartautas; arba vakarėlio metu juo apsvaigusiu pasinaudojo.
– Ką patiria vyras, tapęs seksualinės prievartos auka?
– Dažnu atveju auka labai kaltina save ir bijo prabilti, nes numano, ką pasakys aplinkiniai. Neva: „Kas tave galėjo skriausti ir priversti daryti tai, ko tu nenori, juk tu suaugęs žmogus?“, „Gal tau patiko?“, „O gal tu gėjus?“, ir panašiai.
Netgi keliant šią temą įvairių paskaitų metu, klausytojų veiduose pastebime kreivas šypsenas – „Kaip galima vyrą išprievartauti?!“ Tie klaidingi vyriškumo stereotipai tarsi sukausto, įkalina vyrą tokiame uždarame rate, jog jis nutaria viską pergyventi savyje.
Kitas dalykas, seksualinis smurtas pirmiausia naikina žmogaus savigarbą ir pasitikėjimą, kas yra ypač svarbu tarpasmeniniuose santykiuose. Todėl tokia patirtis gali turėti lemiamos įtakos vyro seksualiniams santykiams, santykiams šeimoje, darbe.
Pastebime, jog seksualinį smurtą patyrusiųjų savimonėje išlieka klaustukai: „Galbūt aš esu kitoks? Gal manyje slypi kažkas, kas pritraukė smurtautoją? Ar aš sugebėsiu būti visaverčiu partneriu, mylėti kitus? Ar kiti pasitikės manimi?“
Kiek dirbame, matome, kad vyrai susiduria su visišku savęs nuvertinimu, siekiu užmiršti patirtis svaiginantis ar netgi psichikos ligomis. Išoriškai žmogus gali atrodyti tarsi įprastai funkcionuojantis ir atrodantis, bet pažinęs matai, kad jis sunkiai integruojasi visuomenėje – negeba užmegzti ilgalaikių santykių, susirasti pastovaus darbo, pakliūna į „nelemtas“ situacijas.
– Kas padėtų vyrui susidoroti su patirta prievarta? Kur ieškoti pagalbos, ko vengti?
– Pirmiausia patarčiau nekaltinti savęs. Svarbu suprasti, kad esi ne vienas, o dar svarbiau kreiptis pagalbos. Šiuo metu Lietuvoje jau veikia keli specializuoti vyrų krizių centrai, galintys suteikti reikalingą paramą, taip pat ir mūsų centras dirba visoje Lietuvoje.
Galų gale, kiekviename mieste poliklinikose, psichikos sveikatos centruose dirba psichologai, kurie tikrai priims ir išklausys.
Labai svarbu pajudėti iš to užburto rato, minčių, kad viskas baigta ir niekas nesupras. Toks mąstymas yra labai ydingas, ir būtent prievartautojai mėgaujasi tokia neviltimi, į kurią auka yra įstumta.
Dažnai matome, kad nukentėję vyrai net nesvarsto apie tai, kad reikėtų policijai rašyti pareiškimą, dalyvauti ikiteisminiame tyrime, nes galvoja, kad dabar turės apie tai pasakoti ir kalbėti teisme.
Todėl visuomenės uždavinys yra parodyti nukentėjusiems vyrams, kad tai, kad atsitiko, – ne jų kaltė, kad pagalba, kurią siūlo bendruomenė, gali padėti atsitiesti ir toliau žengti gyvenimo keliu.
Patirta trauma ir po jos sekantys išgyvenimai yra tik gyvenimo etapas, kuris gali baigtis. Kaip ir pristatyto leidinio autoriai sako – reikia švęsti gyvenimą. Juk patirta seksualinė prievarta nėra vienintelė patirtis, apibrėžianti žmogaus egzistenciją.
Ir į tą patirtį, kad ir labai skaudžią, galima žvelgti kaip į kažką, kas sustiprina, užgrūdina, daugiau leidžia suvokti apie save ir pasaulį, padėti kitiems.
Skaitmeninį leidinio „Pagalbos sau gidas seksualinę prievartą patyrusiems vyrams“ rasite čia.
