Prieš keliolika metų uostamiestyje daugelis žinojo brandaus amžiaus moterį, kuri akivaizdžiai buvo užsibrėžusi tikslą nesitenkinti vien geros močiutės vaidmeniu. Aplinkinius ji stebindavo išskirtiniais apdarais, mat būdama neprasta siuvėja, imdavo ir pasipuošdavo suknia, nusižiūrėta nuo P. Renoir paveikslų ar istorinių nuotraukų, arba kostiumu, panašiu į matytą teatro scenoje. Tokiu būdu ta simpatiška ponia grūmėsi su nenumaldomai bėgančiais metais, nusinešančiais jos moterišką patrauklumą ir gundymo galias.
Ir ne ji viena rado tokią išeitį! Dvi prancūzės psichologės Catherine Joubert ir Sarah Stern tokias pastangas, ko gero, pakomentuotų savaip. Pavyzdžiui, kad kopijuodama garsių asmenybių ar personažų apdarus, moteris nusigvelbdavo ir dalį jų moteriškumo. Savo knygoje “Nurenk mane. Garderobo analizė” šios autorės tvirtina, kad drabužiai pridengia mus nuo išorinio pasaulio, bet atidengia vidų. (Beje, psichologės prisipažino, kad mintis pasigilinti į šį reiškinį joms kilo po to, kai nusivariusios nuo kojų grįžo iš žygio per parduotuves, kur susiviliojusios prekeivių siūlomomis nuolaidomis išleido krūvą pinigų.)
Moterims nereikia ilgai aiškinti. Praktiškai kiekviena žino, kaip pakelia nuotaiką koks nors naujas dailus drabužėlis. Tik štai, kaip tas dailiai sukarpytas ir susiuvinėtas audeklo gabalas gali suteikti tiek malonaus jaudulio ir viltingo džiugesio, lieka tikra mįslė.
Pasirodo, drabužiuose užrašyta mūsų vidinio gyvenimo istorija. Spintose ant pakabų kabo mūsų vidinių kovų įrodymai. Juodas, ilgas ir platus sijonas, gerokai per didelis megztinis ir lininis kostiumėlis su plonos drobelės palaidinuke – priminimas, kaip atkakliai siekta asmeninės nepriklausomybės, ir koks atgrasus atrodo vyresnės kartos žmonių prisitaikėliškumas. O suknelė, kuri taip beprotiškai patiko, kol kabėjo parduotuvėje, bet kurios taip nė karto gyvenime ir neapsivilkome, skaudžiai išryškina prarają tarp idealų ir realybės.
Orgijos prekybos centre
Norėdami išsivaduoti nuo susitvenkusios vidinės įtampos vyrai eina su bičiuliais išlenkti bokalą alaus ar taurelę stipresnio gėrimo, pašūkauti per sporto varžybas, sėda ant motociklų arba riaumojančiu ugnies vežimu paverčia savo automobilį. Tai kodėl mes renkamės nežaboto pirkimo orgijas?
Ogi todėl, kad naujas drabužis ar šiaip koks dailus niekutis turi pridengti psichikos nesklandumus. Jausmus, kurių nenorime net įvardyti, troškimus ir impulsus, kurių baisiausiai bijome. Mes nenorime į juos gilintis, nenorime jų išgyventi ir mėginame atsipirkti atlikdamos išorinį veiksmą – pirkdamos jaukų megztuką. Jis tampa tarsi savotiška naujo gyvenimo pradžia, nes paslepia tai, ko matyti nenorime. Apsivilkusios naują drabužį, pasijuntame naujai, kitaip ir tuo pačiu išvengiame varginančio naršymo po savo vidų ir nepageidaujamų “radinių” kuopimo. Bet kadangi toks veikimas – tik iš pažiūros veikimas, labai greitai iškyla reikalas vėl bėgti į parduotuvę. Pirkinių karuselė sukasi toliau.
Išsiskirti ar pritapti?
Beje, ką taip labai stengiamės paslėpti? Dažniausiai pyktį, liūdesį, ilgesį ir pavydą. Būtent šie išgyvenimai iki kraštų yra užsipildę ne vieną spintą. Jeigu gyvenate viena, atkreipkite dėmesį, ar neskubate į parduotuvę kiekvieną kartą, kai tik sugrįžtate iš kokio šeimos ar giminės susibūrimo. Psichologai pastebėjo, kad toks veiksmas itin būdingas vienišoms moterims, tokiu būdu malšinančioms šeimos židinio ilgesį.
Apranga dažnai apie mus pasako kur kas daugiau nei norėtume. Sijono ilgis ir sagtelių dydis – ne tik skonio dalykas. Aprangos detalės ir stilius atskleidžia mūsų požiūrį į aplinkinius ir save.
Pavyzdžiui, kai mėginame įeiti į naują žmonių grupę, sąmoningai ar ne stengiamės prie tų žmonių pritapti, šiek tiek su jais supanašėti. Lengviausia tai padaryti panašiai apsirengiant. Kiek vėliau mėginame ieškoti erdvės individualumui, ieškome aprangos detalių, išskiriančių mus iš kitų, tuo pačiu tiriame kitų grupės narių toleranciją. Tiesą sakant, visą gyvenimą balansuojame tarp pastangų įtvirtinti savo individualumą ir troškimo prisitaikyti.
Iš šio šablono išsiveržia tik užkietėję maištininkai, kuriems visada ir visur būtina rodyti savo išskirtinumą. Daugelis tokius žmones laiko stipriomis asmenybėmis. Tačiau iš tikrųjų bet kokiomis priemonėmis nuo prisitaikymo išsisukinėja ir savo individualumą gina tie, kurie bijo jį prarasti. Žmonių su stipriu Aš tokios baimės nekamuoja, todėl jie geba siekti kompromiso.
Amžinų maištininkų priešingybė – uniformų gerbėjai. Be uniformų paprastai neišsiverčia griežtų taisyklių šalininkai ir tradicijų gynėjai. Jie it ugnies bijo išsiskirti iš minios, tad vengia bet kokio individualumo ir, žinoma, išsižada originalių aprangos detalių.
Paskola su potekste
Ko gero, nėra moters, kuri nors kartą gyvenime nebūtų skolinusis iš draugės kokio nors pritrenkiančio apdaro. Nes neturėjo kuo apsivilkti! Tačiau prancūzų psichologės tvirtina, kad tikroji skolinimosi priežastis visai kita. Esą skolindamasi draugės drabužį moteris nesąmoningai viliasi perimti ir dalį jos moteriško patrauklumo. Kažką, kuo ji žavisi, ko bičiulei pavydi.
Drabužiais galima pabrėžti tarpusavio vienybę. Kartais taip elgiasi įsimylėjėliai. Moteris vaikšto apsivilkusi mylimojo marškinius ar megztinį. Būna, kad pora rengiasi vienos firmos drabužiais ir juos perka toje pačioje parduotuvėje. Jie nori būti vienodi, kad nereikėtų pastebėti skirtumų. Juk būti drauge su tokiu pačiu kaip aš lyg ir saugiau. Juk jei žmogui patinka ir jis nori to paties, vadinasi, ir jaučia jis taip pat. Toks artumas atrodo tobulas. Vienoda apranga palaiko šią iliuziją.
Užslėptas ilgesys ir drabužiams suteikiama magiška galia varo madą į priekį. Kasmet milijonai moterų naujiems apdarams išleidžia krūvas pinigų. Nepaisydamos sveiko proto ir to, ką matome persirengimo kabinų veidrodyje, viliamės, kad nauja suknelė arba švarkelis pavers mus gražuolėmis iš reklaminio plakato. Ir tik namie pamatome, kad iš tikrųjų niekas nepasikeitė, kad ir toliau esame tokios, kokios buvome.
Taigi už savo iliuzijas susimokame dvigubai – pinigais ir nusivylimu.
Erotas apatinio trikotažo skyriuje
Vyrauja nuomonė, kad prašmatnūs apatinių drabužėliai palaiko moters seksualumą (net tuo atveju, kai jai stinga partnerio dėmesio). Erotiška liemenėlė savotiškai įkūnija moters viltį, kad galiausiai ji bus aistringai nurengta. Antra vertus, apatiniai drabužiai gali suteikti moteriai galimybę išsisukinėti prieš save, neigiant savo seksualinius poreikius. Pavyzdžiui, dėvėdama krūtis išryškinančią liemenėlę, ji gali teisintis, esą partnerį seksualiai provokuoja ne ji, o “gudri” liemenėlės konstrukcija. Tokiu atveju netenka abejoti, kad moteris neįsisąmonina savo kūniškų poreikių, bet patenkinti juos nori.
Batai – įkūnyta perversija
Smailūs aukšti kulniukai, batai, dengiantys kelius, nuo pirštų sprūstančios basutės jaudina ir provokuoja. Ne atsitiktinai bateliai, populiariausias fetišas, laikomi ir moteriškumo simboliu. Nieko nuostabaus, kad dauguma mūsų tiesiog pamišę dėl apavo. Daliai moterų toli siekiančias fantazijas sukelia naminių šlepečių, su pūkiniu rožiniu bumbulu, klapsėjimas. Ir tik nedaugelis renkasi avalynę lygiu padu ar sportinius batelius. Nereikia pamiršti, kad pastarieji moteriai neprideda nė patrauklumo šešėlio.
Princesė vienais apatiniais
Atskirai paminėti verta dar vieną grupę žmonių, kurių nė už ką nepriversite apsivilkti apatinius, pagamintus ne garsios firmos. Kaip tai aiškina psichologai? Ogi, pasak jų, taip žmogui lengviau įsijausti į likimo lepūnėlio vaidmenį. Jis įtikina save, kad yra geresnis už tuos, kuriems tokių įpirkti neleidžia kišenė. Šios kategorijos atstovai prašmatniais apatiniais užsilopo pasitikėjimo savo jėgomis ir savo vertės pajutimo spragas. Taip kuriasi „elitas“, kur žmonės vienas kitą vertina pagal tai, kokios firmos drabužius dėvi, kokie laikrodžiai švysčioja jiems ant riešo, kokios firmos ženklu papuoštos jų naudojamos elektronikos priemonės.
Apranga būna iškalbinga, kartais stačiai rėkianti. Drabužiai apgaubia kūną, bet atidengia sielą. Tačiau jų atskleidžiamą tiesą suprasti nėra taip paprasta. Nes išvaizda tikrai dažnai būna apgaulinga.
Pavyzdžiui, moterys demonstratyviai atsisako vaikytis madų ir niekina atvirai gundančius apdarus, visai nėra tokios primityviai tiesmukos, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Psichologai įspėja, kad tokia laikysena dažniausiai slepia nemenką dozę puikybės. Taip elgiasi moterys, turinčios princesės mentalitetą, tos, kurios trokšta būti atrastos ir užkariautos. Mintis, kad vyrus galima prisivilioti atitinkamai apirengus, joms tiesiog per žema.
