Kuo svarbu vėl ir vėl grįžti ir prisiminti, kad priklausomybė yra liga? Populiaru sakyti, kad taip išvengiame demonizavimo ir sergančių smenų stigmatizacijos, tačiau kartu apie priklausomybę kalbėdami kaip apie ligą, galime lengviau įsisąmoninti, ką ligos ir sveikimo procese sergantysis gali kontroliuoti ir ko – ne. Šis skirtumas gali padėti mums lengviau suprasti, su kuo turime reikalą. Viskas pažįstama lyginant, todėl idant geriau suprastume priklausomybės reiškinį, palyginkime jį su gripu.
Turbūt visi sutiksime, kad sirgdami gripu negalime sukontroliuoti ligos simptomų: kokia bus mūsų kūno temperatūra, kaip skaudės gerklė (spaus ar durs), koks bus mūsų kosulys, kaip dažnai jis kankins ir t.t. Taip pat negalime sukontroliuoti, kaip ilgai sirgsime, ar patirsime atkryčių, ar ligos paūmėjimų. Tačiau galime sukontroliuoti savo sveikimą: ar eisime pas šeimos daktarą, ar gersime išrašytus vaistus, ar saugosime save nuo skersvėjų, staigių temperatūrų pokyčių ir t.t.
Nors ir ne taip akivaizdu, tačiau analogiškai yra ir su priklausomybe alkoholiui – sergantysis negali sukontroliuoti ligos simptomų: troškimo vartoti, minčių apie vartojimą, tolimesnio vartojimo net ir suvokiant patiriamą žalą ir t.t., tačiau gali kontroliuoti sveikimą (kuris, kaip ir gripo atveju, nebūtinai bus toks, kokio norisi pačiam sveikstančiajam): psichikos sveikatos specialistų konsultacijos, savipagalbos grupės, galbūt medikamentai, atkryčio prevencija ir t.t. Taigi, ligos, kitaip nei sveikimo, sukontroliuoti negalime.
Sveikimo procesas, sergant gripu, lyginant su sveikimu, sergant priklausomybe alkoholiui, be jokios abejonės, yra nepalyginamai skirtingas, tačiau, mano manymu, vienas esminių skirtumų yra ligos neigimas.
Neigimas – tai vienas anksčiausiai susiformuojančių gynybos mechanizmų – būdas išvengti nemalonumų, atsisakant priimti faktą; baimę sukeliančių stimulų (asmenų, objektų, skausmingų, nemalonių minčių, norų ir įvykių) ignoravimas.
Turbūt jokia kita liga sirgdamas žmogus taip neneigia sau ir aplinkiniams, kad kenčia, kaip sirgdamas priklausomybe. Kitaip tariant, asmuo tiesiog atsisako (tiek sąmoningai, tiek nesąmoningai) matyti save kaip ligonį. Tad kodėl jis ar ji turėtų norėti sveikti?
Geštalto psichoterapija sako, kad pokyčiai įvyksta tik tuomet, kai susitaikome su tuo, kas esame čia ir dabar (paradoksalioji pokyčių teorija). Kitaip tariant, sveikimas (pokytis) įmanomas tik tada jei suvoki save kaip sergantį. Priklausomybės nuo alkoholio, kaip, beje, ir visų kitų priklausomybių, atveju suvokti save kaip sergantį yra vienas svarbiausių ir tuo pačiu sunkiausių iššūkių kelyje į sveikimą. Būtent todėl daug dažniau girdime „nuo pirmadienio nebegeriu“ negu „nuo pirmadienio lankau AA“. Ligos neigimas uždaro duris sveikimui ir dažniausiai įkalina bandymams sureguliuoti ligą (bandymams pakeisti, ko neįmanoma pakeisti).
Tęskime analogiją su gripu. Jei sergantis gripu asmuo atsisako sveikti, didelė tikimybė, jog ilgainiui jo liga progresuos, paūmės bei paveiks jo kasdienybę: darbus, atsakomybes, įsipareigojimus. Esame socialūs gyvūnai, nuolatos veikiantys ir veikiami vienas kito. Liga (šiuo atveju gripas) paveikia ne tik ligonį bet ir aplinkinius, kurie ne tik emociškai išgyvena dėl artimojo kančių, tačiau kartu turi prisiimti tą darbų ir įsipareigojimų dalį, kurią apleidžia sergantysis.
Kai negydoma liga ūmėja, artimieji, bendradarbiai ir draugai dažniausiai prisiima arba yra įpareigoti prisiimti vis daugiau atsakomybių, kas gali daryti įtaką jų kasdienei rutinai, galbūt pervargimui, perdegimui ir t.t.
Tyrinėjat priklausomybę alkoholiui, vartojančiojo įtaka aplinkiniams pastebima dar ryškiau. Priklausomybių specialistai jau ne vieną dešimtmetį savo knygose ir straipsniuose pažymi, kad priklausomybė nėra vieno žmogaus liga, tai – šeimos liga. Priklausomybės pasekmes jaučia partneris, tėvai, vaikai, kiti artimieji.
Pavyzdžiui, priklausomų nuo alkoholio asmenų partneriai, tėvai, broliai, seserys neretai pasižymi ko-priklausomybei arba dar kitaip vadinamai netiesioginei priklausomybei būdingu elgesiu, jausmais ir nuostatomis: teigiamas savęs vertinimas priklauso nuo to, ar teigiamai įvertina asmenį priklausomybe sergantis žmogus; savo interesų, pomėgių atsisakymas, perimant priklausomo asmens interesus ir pomėgius; savo jausmų slopinimas; savo asmeninių ribų nepaisymas; perdėta atsakomybė už kitų jausmus ir veiksmus; žema savivertė; dėmesys sutelktas į priklausomo asmens norų išpildymą, linkstama jį kontroliuoti ir juo rūpintis; komfortas krizės metu ir diskomfortas ramybės metu (pagalbasau.lt).
Taip pat svarbu nepamiršti, kad trauminę priklausomo tėvo ar kito artimojo vartojimo patirtį išgyvena šalia esantys vaikai, kurie anot, knygos „Suaugę alkoholikų vaikai“ autorės, Janet Geringer Woititz, pasitelkdami skirtingas išgyvenimo strategijas, prisitaiko prie disfunkcinių sąlygų, tačiau apleidžia save (savo autentiškumą, poreikius).
Alkoholio problemos šeimoje dažniausiai būna paslėptos nuo išorinio pasaulio. Tai palieka vaikus izoliuotus ir vienišus. Dažnai jie turi sveikatos sutrikimų, minčių apie savižudybę, didesnį polinkį į priklausomybes. Dauguma šių problemų bei vaikystėje patirtas tėvų meilės trūkumas neišnyksta ir suaugus. Vis plačiau visuomeniniame kontekste girdime terminą „suaugę alkoholikų vaikai“, kuris apibrėžia skirtingų asmenų, vaikystėje patyrusių šeimos disfunkciją, panašius jausmus, elgesį bei nuostatas savo bei kitų atžvilgiu.
Alkoholio problemos šeimoje dažniausiai būna paslėptos nuo išorinio pasaulio.
Kad aplinkiniai yra paveikti mums įrodo ne tik vyraujantys terminai, bet ir savipagalbos grupių, tokių kaip Al-anon (artimiesiems), Ala-teen (vaikams) ir SAV (suaugusiems alkoholikų vaikams) egzistavimas bei platus jų tinklas tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Dar daugiau, atlikti National Institute on Alcohol Abuse and Alcoholism tyrimai atskleidžia, kad vieno priklausomo nuo alkoholio žmogaus ligos neigimas bei atsisakymas sveikti daro įtaką statistiškai 5-6 jo aplinkoje esantiems žmonėms. Šis skaičius apima šeimos narius, draugus, bendradarbius ir kitus žmones, su kuriais vartojantysis turi ryšį. Galime spėti, kad kuo santykis su priklausomuoju tvirtesnis, tuo poveikis taip pat bus stipresnis.
Jozefas Kelermanas, Šarlotės (Šiaurės Karolina) Alkoholizmo problemų tarybos direktorius kasmetiniame Konektikuto Al-Anono grupių tarybų suvažiavime Milforde 1968 m. skaitė pranešimą, kurį pavadino „Alkoholizmas – tai karuselė, vardu neigimas“. Šiuo pranešimu, kuris tada buvo taip entuziastingai priimtas, kad nuspręsta jį paskelbti plačiajai visuomenei, Kelermanas akcentavo, kad norėdami visapusiškai suprasti priklausomybę nuo alkoholio, turime stebėti, kaip tarpusavyje sąveikauja nuo priklausomybės kenčiantis asmuo ir visi jo ligos paveikti artimieji, priešingu atveju pamatysime tik pusę vaizdo.
Priklausomas nuo alkoholio asmuo įveiks savo ligą tik tada, kai pasieks savo individualų vartojimo pasekmių dugną.
Tuo tarpu mūsuose dažnai sakoma, kad priklausomas nuo alkoholio asmuo įveiks savo ligą tik tada, kai pasieks savo individualų vartojimo pasekmių dugną. Kitaip tariant, kuomet pasekmių sukeltas skausmas bus stipresnis už neigimo pančius, atsiras galimybių langas pasirinkti sveikimą.
Sutinku su abiem pastaraisiais teiginiais, kartu pastebiu, kaip dažnai jie interpretuotini, susidarant įspūdį, kad kenčiančiojo pokytis priklauso tik nuo jo paties – skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Prieštaraudamas tam, Kelermanas pažymi, kad neretai aplinkiniai skirtingais būdais apsaugo vartojantįjį nuo priklausomybės sukeltų pasekmių, taip, nors ir geriausių intencijų vedini, sulėtindami jo kelionę link asmeninio pasekmių dugno, skausmo, o tuo pačiu ir link galimybių pasirinkti sveikimą.
Kelermanas visus gelbėtojus suskirsto į tris grupes: padėjėjas; auka; kurstytojas/prisitaikėlis. Padėjėjas – gelbėtojas nuo pasekmių; žmogus vartojančiajam užkertantis kelią mokytis iš savo klaidų ir verčiantis patikėti, kad jis visada ateis, kai tik jo prireiks, nors padėjėjas ir dievagojasi, kad tai darąs paskutinį kartą („paskutinį kartą skolinu tau pinigų“). Padėjėjais neretai tampa draugai, broliai, seserys.
Padėjėjas – gelbėtojas nuo pasekmių; žmogus vartojančiajam užkertantis kelią mokytis iš savo klaidų.
Auka – tai žmogus, atsakingas už darbo atlikimą, kai priklausomybę turintis kolega nepasirodo darbe dėl gėrimo arba trumpina savo darbo dieną dėl pagirių. Auka, pati to neįsisąmonindama, sudaro PAM nesaikingai vartojančiam žmogui sąlygas ir toliau be jokios atsakomybės vartoti, nebijant prarasti darbo. Auka – žmogus prisiimantis visus įsipareigojimus, darbus bei atsakomybes, kol kitas serga. Jis gali būti viršininkas, darbdavys, ir t.t.
Auka – žmogus prisiimantis visus įsipareigojimus, darbus bei atsakomybes, kol kitas serga.
Kurstytojas/prisitaikėlis – tai gali būti priklausomojo sutuoktinis, tėvai ar kitas žmogus, su kuriuo priklausomybė nuo PAM turintis asmuo gyvena. Visgi, dažniausiai tai būna partnerė. Autorius taip apibūdina gelbėjančią partnerę: „Jai skaudu ir liūdna dėl besikartojančių girtuoklystės periodų. Nepaisydama visų gėrimo sukeltų nelaimių, ji iš visų jėgų stengiasi išsaugoti šeimą. Savo ruožtu į šią santuoką ji išpila visą susikaupusį kartėlį, pyktį, baimę ir nuoskaudą ir taip prisideda prie nemalonių vartojančiojo jausmų, kuriuos jis greičiausiai slopins alkoholio pagalba. Ji vadovauja, bando primesti savo valią, keisti, auklėti, ji aukojasi, prisitaiko, niekada nepasiduoda ir niekada nieko nepamiršta. Gyvendama su žmogumi, sergančiu priklausomybe alkoholiui, ji stengiasi būti slaugė, daktarė ir patarėja.“
Remdamiesi Kelermanu, galime teigti, kad visų galbėtojų ir priklausomojo tarpusavio sąveika tarsi amžinasis variklis suteikia energijos pasikartojančių disfunkciškų elgesių ratui, kuriame užstringa tiek pats priklausomasis, tiek ir + 5-6 artimieji. Autoriui įdomu, kad visi besisukantys naiviai tiki, kad staiga šis ratas sustos ir kažkas stebuklingai pasikeis. Kitaip tariant, ir galbūt šiek tiek pritempiant, aplinkiniai tarsi užsikrečia neigimu (kaip tuo gripu), t.y. nesąmoningai ignoruoja savo asmeninę atsakomybę santykyje su vartojančiuoju ir taip užkerta kelią išsilaisvinimui iš gelbėtojo elgesio.
Aplinkiniai tarsi užsikrečia neigimu (kaip tuo gripu), t.y. nesąmoningai ignoruoja savo asmeninę atsakomybę santykyje su vartojančiuoju ir taip užkerta kelią išsilaisvinimui iš gelbėtojo elgesio.
Kokį vaidmenį tarpusavio sąveikoje su vartojančiuoju gali atlikti psichikos sveikatos specialistas? Kelermanas pažymi, kad psichologai, socialiniai darbuotojai, psichiatrai, dvasininkai ir t.t. atlieka padėjėjo vaidmenį, kuris, priminsime, „nori išgelbėti priklausomąjį nuo užgriuvusios krizės ir sušvelninti tą nepakeliamą įtampą, kuri jo neapleidžia dabartinėje situacijoje.“
Trečius metus dirbdamas šalia socialinių darbuotojų, kurie kartais visa širdimi stengiasi padėti asmenims, turintiems alkoholio ar kitos PAM vartojimo problemų, pastebiu ir kurstytojui/prisitaikėliui būdingo elgesio, jausmų ir nuostatų: noras pakeisti klientą, aukojimasis, dirbant po darbo valandų, viltis ir tikėjimas, kad klientas pasikeis vos tik pradėjus gydymosi kelią, pyktis, pasireiškiantis ironija ir sarkazmu, bei bejėgystė klientui vėl atkritus, pervargimas ir perdegimas darbe.
Šias specialistų patirtis, dirbant su PAM vartojančiais klientais, patvirtina ir moksliniai tyrimai (Slaunwhite et al.,2016; Smith, 2019; Kubilienė, 2019). Kelermanas akcentuoja, kad kurstytojai/prisitaikėliai neretai jaučia didžiulį visuomenės spaudimą pataisyti priklausomą sūnų, brolį, partnerį ir t.t., kas savo ruožtu stipriai prisideda prie klaidingo artimųjų tikėjimo jų galimybėmis suvaldyti priklausomybės ligą. Lygiagrečiai, ypatingai socialiniai darbuotojai, tačiau kartu ir kiti psichikos sveikatos specialistai neretai patiria tam tikrų institucijų spaudimą kuo greičiau „pataisyti“ klientus ir uždaryti atvejo vadybos procesą.
Visų galbėtojų ir priklausomojo tarpusavio sąveika tarsi amžinasis variklis suteikia energijos pasikartojančių disfunkciškų elgesių ratui.
Apskritai, tyrinėjant specialisto įsitraukimą į gelbėjimu pagrįstą ryšį su klientu, svarbu atkreipti dėmesį, kad neretai psichikos sveikatos specialisto profesinį kelią pasirenka žmonės, vaikystėje išgyvenę priklausomo artimojo disfunkciją (G.Jankauskienė; A. Kirvaitienė). Suaugusiems alkoholikų vaikams) būdingas globėjiškumas, savo poreikių nepaisymas, tikėjimas, kad galiu pakeisti kitą.
Bus tęsinys
Rokas Saulevičius – klinikinis psichologas, geštaltinės psichoterapijos praktikas. Viena pagrindinių jo domėjimosi sričių yra priklausomybė: kaip su ja gyvena vartojantysis, ką patiria artimieji, kokia galima pagalba ir koks jos mechanizmas.
