Ši situacija privertė pasvarstyti, kaip padėti moteriai, kuri neprašo pagalbos, nors smurto požymiai akivaizdūs ant jos kūno. Kaip sudaryti sąlygas jai išsipasakoti, jei moteris įbauginta ir dėl to renkasi nutylėti? Galų gale kaip pareigūnai, atsidūrę tokioje situacijoje, privalo reaguoti?
Net ir neigianti smurtą moteris nepaliekama likimo valiai
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 15min atsiųstame komentare teigiama, kad pareigūnai vadovaujasi Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu, patvirtintu „Policijos pareigūnų reagavimo į pranešimus apie smurtą artimoje aplinkoje, teismo sprendimo dėl laikinųjų smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonių skyrimo vykdymo ir šio sprendimo vykdymo kontrolės tvarkos aprašu“.
Šis dokumentas esą nustato, kad svarbiausia yra nustatyti smurto artimoje aplinkoje faktą. t. y. ar įvykis artimoje aplinkoje turi nusikalstamos veikos požymių.
„Tais atvejais, kada smurto auka kategoriškai neigia patyrusi smurtą, tai padaryti itin sunku. Nepaisant to, net ir tuomet auka, galbūt patyrusi smurtą, nėra paliekama be pagalbos. Net ir tuo atveju, kai atvykus į įvykio vietą smurto artimoje aplinkoje atvejo nustatyti nepavyksta, policijos pareigūnai ne vėliau kaip per 3 dienas privalo atlikti pakartotinį aplinkybių patikrinimą“, – teigė Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Simona Ludavičiūtė.
Minėtu konkrečiu atveju tai ir buvo padaryta jau kitą dieną – liepos 16-ąją. „Be to, į pranešimą apie smurtą artimoje aplinkoje reagavę pareigūnai privalo įsitikinti, ar anksčiau nebuvo gauta su ta pačia šeima susijusių pranešimų. Jei nusiskundimų smurtu būta ir anksčiau, pareigūnai imasi apraše numatytų konkrečių prevencinių priemonių“, – paaiškino S.Ludavičiūtė.
Be to, į iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje atvykę pareigūnai galimą smurtą patyrusiam asmeniui įteikia informacinę kortelę ar lankstinuką, kuriuose nurodytas psichologinės pagalbos telefono numeris, toje teritorijoje veikiančio specializuotos pagalbos centro kontaktinė informacija ir kita rašytinė informacija apie pagalbą smurtą patyrusiems asmenims.
Tokiu būdu smurtą patyręs ar rizikuojantis patirti asmuo sužino, kur gali gauti psichologinę, teisinę ar kitą būtinąją pagalbą.
„Įvertinę tai, kas buvo padaryta reaguojant į Jūsų minimą atvejį, teigiame, kad pareigūnai savo pareigas atliko tinkamai. Be abejo, jau turint informacijos apie galimą smurtavimą ir jam pasikartojus, įstatymai leis pareigūnams taikyti kur kas griežtesnes priemones“, – patikino S.Ludavičiūtė.
Skųs pareigūnų veiksmus
Vilniaus moterų namų direktorė Lilija Henrika Vasiliauskienė teigė susipažinusi su minėtu aprašu, kuriuo vadovaujasi pareigūnai, tačiau padarė išvadą, kad šiuo atveju jo esą nebuvo paisyta. Esą minėta situacija vertinama kaip nusikalstamas pareigūnų aplaidumas, bandant užkirsti kelią daromam nusikaltimui ar imantis visų priemonių nusikaltimui atskleisti. Ji žadėjo skųsti pareigūnų darbą generaliniam komisarui.
Jie atlėpausiai ar jie vakar gimę? Ar jie išvis gali save laikyti pareigūnais? Ar jie nežino, kaip atrodo asmuo, išėjęs iš įkalinimo įstaigos? – kėlė klausimus pašnekovė.
„Policija turi ginti, apsaugoti, padėti. Ypač, jei yra liudininkas, kuris patvirtina, kad tik ką buvo nusikalstama veika, jie bet kuriuo atveju privalo pradėti ikiteisminį tyrimą. Reikia atskirai pakalbėti su smurtautoju ir auka. Jie net nepasivargino pamatyti nusikaltėlį, kurį darant nusikaltimą pamatė liudininkas“, – kalbėjo L.H.Vasiliauskienė.
Kiekvienu atveju, kai įtariamas smurtas artimoje aplinkoje, anot jos, viskas filmuojama: turi būti užfiksuotas ir smurtautojas, ir auka, ir aplinka.
„Ar tie pareigūnai per slenkstį buvo ten perėję? – retoriškai klausė ji, pridurdama, kad įsikišus ugniagesiams ir greitajai pagalbai, įtariamas smurtautojas iškišo moterį jiems pasakyti, kad nieko nenutiko. – Jie atlėpausiai ar jie vakar gimę? Ar jie išvis gali save laikyti pareigūnais? Ar jie nežino, kaip atrodo asmuo, išėjęs iš įkalinimo įstaigos?“
Ji pasakojo žinanti atvejų, kad išėję iš įkalinimo įstaigų tokie vyrai tiesiog apsidairo, kur jiems geriausia apsistoti: „Jie netgi įkalinimo įstaigoje dalijasi informacija, ką galima lengviausiai palaužti ir įsikelti. Vien tai, kad žmogus, išėjęs iš įkalinimo įstaigos, ir buvo užfiksuotas darantis nusikaltimą, jis privalo būti aiškiai apklausiamas, atskirai nuo aukos. Ne tada, kai prie pastarosios jis galbūt laiko ginklą – ar kuvaldą, ar peilį“, – dėstė L.H.Vasiliauskienė.
Anot jos, jei žinoma, kad galimas smurtautojas teistas ir atlikęs bausmę, pareigūnai privalo įsitikinti, ar nėra ginklų. Jei ginklas nelegaliai saugomas, jis turi būti paimtas baudžiamojo proceso tvarka. „Ginklas ne tik šaunamasis gali būti. Įkalinimo įstaigose jie patys prisidaro jų, paskui turguj pardavinėja“, – piktinosi ji.
Vilniaus moterų namų vadovė klausė, ar pareigūnai suvokia, ką beginklei moteriai reiškia likti vienai su įtariamu smurtautoju, kuris jau yra žinomas kaip nusikaltėlis.
Nemalonumus ir suvaržymus, anot L.H.Vasiliauskienės, turi patirti smurtautojas, o ne auka – visa Europa esą eina šiuo keliu.
Anot jos, neduok Dieve, tai moteriai dar kas nors nutiks, pareigūnai gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn už pareigų nevykdymą. Ji teigė, kad net sulaikymas 48 valandoms, smarkiai skiriasi nuo to, kad jis net nebuvo pamatytas.
„Turint minty, kad jis jau buvo pažeidęs įstatymą, dabar kuo ramiausiai jį išvežus, jam gali būti skiriama kardomoji priemonė, pratęsiama neribotam laikui, ir moteris tuomet apsaugota“, – teigė L.H.Vasiliauskienė.
Pasak jos, iš JAV ir Jungtinės Karalystės ateina žalinga tendencija – išvežti moterį. „Šiuo atveju išvežus moterį į kažkokį pensioną, tą asmenį, kuris smurtavo, paliekame jos bute, su jos turtu, su jos kaimynais. Kieno tada mes interesus apsaugome?“ – retoriškai klausė ji. Nemalonumus ir suvaržymus, anot jos, turi patirti smurtautojas, o ne auka – visa Europa esą eina šiuo keliu.
Svarbu sudaryti sąlygas moteriai pasakyti apie smurtą
Psichologės Grytės Ruzgės nuomone, visų pirma, turbūt reikia turėti galvoje, kad padėti žmogui, kai jis tikrai nenori, gali būti labai sudėtinga, dažniausiai - neįmanoma.
„Tuo pat metu svarbu suvokti, kad tokiose situacijose žmogus gali nepasitikėti, jausti bejėgiškumą, būti išgąsdintas, stengtis apsaugoti smurtautoją ir t. t. Visi šie dalykai nereiškia, kad žmogus nenori pagalbos ar nori, kad prieš jį būtų smurtaujama toliau“, – atkreipė dėmesį specialistė.
Gairės iš psichologinės pusės būtų pirmiausia sudaryti sąlygas žmogui kalbėti. „Pavyzdžiui, jei klausiam moters, ar prieš ją buvo smurtauta, o už jos nugaros tuo metu stovi vyras, tai tikrai nėra tinkama situacija, nes moteris gali tiesiog bijoti, kad pasakius ji dar labiau nukentės. Moteris turėtų būti apklausiama taip, kad vyras tuo metu jai negalėtų daryti įtakos“, – teigė G.Ruzgė.
Kitas labai svarbus aspektas, pasak jos, moteriai turi būti labai aiškiai parodyta, kad ji gali pasitikėti asmenimis, kurie su ja kalba, ir kad ji nebus palikta likimo valiai, jei pasakys tiesą. Jai esą turėtų būti labai aiškiai ir sąžiningai papasakota, kas gali įvykti, jei ji papasakos tiesą (pavyzdžiui, suteikta informacija, kaip ji galėtų būti apsaugota nuo tolesnio vyro smurto, kas jai padėtų ir t. t.).
„Žinau kiek anksčiau vykusią situaciją, kai nedideliame miestelyje iškviesti pareigūnai, kurie, pasirodo, buvo vyro draugeliai, bandė moterį, prieš kurią buvo nuolat smurtaujama, įtikinti, kad gal viskas čia ne taip blogai ir kad jos vyras ją tikrai myli“, – prisiminė seną įvykį psichologė.
Metas ratifikuoti Stambulo konvenciją
Jos manymu, moteris teisiškai (jei nėra nustatyta kitaip) yra savarankiškas asmuo ir sprendimus turėtų priimti pati. „Kitas dalykas, ar mes smurtą laikome tik asmeniniu, ar visuomenės reikalu? Jei asmuo smurtauja prieš vieną žmogų, jis gali būti pavojingas ir kitiems.
Tokiu atveju, jei yra pakankamai smurto įrodymų, ko gero, galima imtis teisinių priemonių prieš vyrą, tuo pat metu suteikiant moteriai kiek įmanoma aiškesnę informaciją apie galimą pagalbą jai. Ir aišku, labai svarbus visuomenės švietimas, nuo pat mažų dienų“, – teigė ji.
Taip pat, pasak specialistės, Lietuva turėtų ratifikuoti Stambulo konvenciją, kurioje būtų įtvirtinti ir įrankiai veiksmingiau kovoti prieš smurtą.
