Jaunoji karta žvelgia paprasčiau į santykius per atstumą
Psichologai komentuoja, kad šiais laikais jauni žmonės lengviau išgyvena išdavystę, pakelia išsiskyrimus, ypač tai ryšku, kai jaunosios kartos atstovai gyvena dideliame mieste. Būtent megapolio magija pateikia daugiau pasirinkimų naujo gyvenimo partnerio paieškose.
Atsižvelgiant į ankstesnių kartų praktiką, jaunimas dabar paprasčiau išgyvena santykius per atstumą, nes šiais laikais yra suteikiamos geresnės sąlygos palaikyti tarpusavio ryšį.
Šiuo klausimu ypač gelbėja socialiniai tinklai, didelis programėlių pasirinkimas, galimybės bendrauti telefonu, priešingai nei anksčiau, jauni žmonės, norėdami bendrauti ir būdami toli vienas nuo kito, nėra priversti laukti akimirkos, kada susitiks.
Pavyzdžiui, Martynas šiuo metu yra studentas, studijuojantis Rygoje, jo mergina gyvena Vilniuje. Vaikinas pasakojo, kad jie susitinka savaitgaliais kas dvi savaites: ji atvyksta pas jį arba jis grįžta atgal į Vilnių. Būtent šia situacija pora gyvena jau dvejus metus ir, rodos, didelės problemos neįžvelgia, kitu atveju, randa alternatyvių sprendimų tai išgyventi.
„Manau, kad žmonės išgyvenę atstumų skirtumą turi didesnę tikimybę likti kartu, negu žmonės, kurie su tokiu išbandymu nebuvo susidūrę. Be abejo, tai individualu, tačiau pastebėjau, kad pradedi daug rimčiau vertinti laiką kartu“, – teigia Martynas.
Vaikinas svarsto, kad galimybė susitikti bene kasdien poroms nesukelia didelių išbandymų, nes antroji pusė daug dažniau atsakys į kvietimus, tačiau kai poras skiria atstumas, tuomet yra susiduriama su iššūkiu: žmonės pradeda ieškoti kitų sprendimų kaip socialiniai tinklai, kurie šiais laikais yra prieinami daugeliui ir netgi gali padėti išlaukti tam tikrą laikotarpį.
„Aš tomis savaitėmis, kai nesimatome, dažnai gyvenu laukimu. Laukiu savaitės pabaigos, skaičiuoju dienas, tai labai padeda“, – situaciją komentuoja Martynas.
Santykių kūrimui didelę įtaką daro aplinka
Studentė Enrika teigia, kad jos santykių formavimuisi įtaką padarė aplinka, kurioje ji augo. Taip pat tėvų, kurie laimingai susituokę daugiau nei keturiasdešimt metų, pavyzdys bei sesers ir jos vyro ryšys, trunkantis ilgiau nei du dešimtmečius.
„Mano šeimoje noras išsaugoti ilgus santykius su tuo pačiu asmeniu buvo didelė vertybė. Mano tėvai, kad ir kokia būtų buvusi sunki situacija, jie vis tiek išliko kartu. Visada buvau įsitikinusi, kad trumpų santykių kūrimas dėl tam tikrų priežasčių paprasčiausiai neturi prasmės: aukoti savo laiką tiems, kurie po trumpo laiko tau nieko nereikš“, – apie aplinkos įtaką jos pačios sprendimams pasakoja mergina.
Enrika taip pat svarsto, kodėl jauni žmonės ilgų santykių jau nebelaiko vertybe. Mergina išskiria net keletą priežasčių, kurios, pasak jos, lemia tokį jaunosios kartos apsisprendimą: jauni žmonės pernelyg greitai pradeda kurti artimus santykius, nepaisant to, kad dar visai nepažįstami. Enrikai atrodo, kad jaunuoliai įsitraukia į santykius vien dėl statuso, jog jie yra pora, kad, aplinkinių nuomone, tu neatrodytum vienišas.
„Aš esu įsitikinusi, kad viena pagrindinių taisyklių, lemianti rimtų santykių tęstinumą, - prieš pradedant kurti rimtesnį ryšį, reikėtų kuo geriau pažinti žmogų. Esu įsitikinusi, kad dauguma santykių nutrūksta dėl to, nes mes būname dar gerai nepažinę to žmogaus, todėl įvairios buitinės situacijos mus gali šokiruoti“, – savo požiūriu dalinasi mergina.
Studentė pasakoja, jog jos santykių pradžia nesiskiria nuo daugelio: ji su vaikinu susipažino internete, bendraudami socialiniais tinklais jie susitarė dėl pirmojo pasimatymo. Kalbėdama apie santykių pradžią, Enrika pažymi svarbų faktą, kad ypatingos akimirkos, kai abu suvokė, jog yra pora, nebuvo.
„Mano vaikinas yra penkeriais metais vyresnis, todėl jam statusų klijavimas atrodo pakankamai banalu. Manau, kad santykių pradžią galima skelbti praėjus bent pusmečiui po pirmojo susitikimo. Pavyzdžiui, mes tada jau gerai pažinojome vienas kitą: abiejų charakterių subtilybes, poreikius, kaip kiekvienas reaguojame į skirtingas situacijas. Taip pat pažinome vienas kito praeitį, tikiu, kad tai buvo labai svarbu“, – teigia pašnekovė Enrika.
Psichologas: lytiniai santykiai šiandien jau nėra vertybė
Jaunosios kartos atstovų požiūrį į artimus santykius komentuoja psichologas, Kauno jaunimo mokyklos direktorius Tomas Lagūnavičius.
– Kuo jaunosios kartos atstovai santykių kūrimo klausimu skiriasi nuo savo tėvų?
– Jaunosios kartos atstovams yra be galo svarbi savirealizacija, o viskas, kas juos supa, yra tik įrankiai, skirti realizuoti save. Jeigu šeima individui padeda išreikšti save, tai jis į šį šeimos modelį žiūri pozityviai, tačiau jei ne – tuomet yra kuriami kiti šeimos įsivaizdavimo ar netgi partnerystės variantai, kas iš tiesų būtų tikslesnis terminas.
Pavyzdžiui, jei jaunas žmogus daro karjerą ir jo darbas yra tarptautinėse įstaigose, susijęs su keliavimu po įvairias pasaulio šalis, tai akivaizdu, kad toks žmogus teikia pirmenybę trumpalaikiams santykiams. Jam užtenka susitikti savaitgaliais, nes kitomis dienomis jis būna užimtas.
Kitas variantas, kaip jauni žmonės kuria santykius, tai – neįpareigojanti partnerystė: kai partneriai susitinka tik tada, kai jie jaučia tam poreikį, neužmezga rimtesnių ilgalaikių santykių, nėra taip sureikšminama, jei dar susitikinėjama su kitais partneriais.
– Galima teigti, kad tokių neįpareigojančių santykių daugėja?
– Tikrai taip, ir toks gyvenimo būdas yra vadinamas nomadinis.
– Dėl ko vyksta dažnesnė partnerių kaita tarp jaunosios kartos atstovų?
– Mes gyvename naujame amžiuje, mes norime naujo telefono, naujų drabužių, naujo partnerio. Viso to esmė – mes nenorime turėti tik vieną variantą, mes trokštame pasirinkimų laisvės. Ir tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl nėra kuriami pastovūs santykiai.
Nes tiek vyrai, tiek moterys nori turėti didelį pasirinkimą partnerių, kuriuos, vadina draugais, visiškai nesureikšmina statuso. Dabar labai svarbu, ką gaunu iš tavęs, kokius potyrius tu man gali suteikti: kelionės, seksualiniai santykiai.
Ir lytiniai santykiai šiais laikais yra laikomi kaip laisvalaikio praleidimo forma. Juk yra sukurta didelė apsaugos priemonių įvairovė. Todėl ir moterys neskuba, ypač tos, kurios sukuria karjerą ir neieško rimtų santykių; jos pačios save išlaiko, o partneris yra kaip pramogos šaltinis. Svarbiausia, kad šiandien lytiniai santykiai jau nėra vertybė.
– Kaip jauniems žmonėms sekasi išgyventi skyrybas?
– Atskirkime du etapus – paauglystė ir vėlesnis laikotarpis. Jei žmogus ankstyvame amžiuje turėjo daug santykių, vėlesniame laikotarpyje jis į tai žvelgia ganėtinai paprastai, pragmatiškai. Galiausiai išsibandęs save su įvairiais partneriais, suvokia, su kuriuo galėtų būti, kuris jam labiau tiktų kurti rimtesnius santykius, nes dar yra daug tų, su kuriais mielai leistų laisvalaikį: su vienu pramogautų savaitgalį, su kitu - pakeliautų.
Pavyzdžiui, kai žmonės tai suvokia paauglystėje, neretai sakoma, jog tai sąmonės susiaurėjimas: vieną žmogų myli, apie kitus negalvoji, nepaisant to, ar sulauki grįžtamojo ryšio. Statistiškai tai trunka trejus metus, kartais ir trumpiau, jei partneris nepateisina tavo lūkesčių.
Tačiau jei tokie santykiai ankstyvame laikotarpyje pasiseka, po tam tikro laiko individas atsiduria skirtingose terpėse, aplinkose, kur yra visai kitų žmonių, prasiplečia jo akiratis: kurso draugai, kolegos darbe, kitas draugų ratas. Žinoma, tai labai priklauso nuo visuomenės ir vietos, kurioje žmogus gyvena.
Dideliuose miestuose išsiskyrusių, pradėjusių santykius labai ankstyvame amžiuje, žmonių skaičius dar didesnis. Ten galime pastebėti kitų santykių formavimo, šeimos kūrimo modelių.
– Negi jauni žmonės skeptiškai žiūri į šeimos kūrimą?
– Mes galime išskirti antrą grupę santykių: tai žmonės, kurie daro karjerą, gyvendami vienoje vietoje, tačiau dar nėra pasiekę lygmens, kad turėtų pakankamai pinigų kurti šeimą ir/arba auginti vaikus.
Būtent tokią santykių grupę propaguojantys žmonės nuo trisdešimties iki keturiasdešimties renkasi daugybę partnerių: su jais susitikinėja, įgyvendina fiziologinius poreikius, gerai praleidžią laiką.
Ir kai galiausiai sukaupia pakankamą tiek socialinį, tiek finansinį kapitalą šeimos kūrimui, apsisprendžia, jog gyvens su kuriuo nors partneriu, nes jis yra mažiausiai konfliktiškas, emociškai stabilus, priimtinas to žmogaus gyvenimo būdui.
Jei tokie žmonės suranda bendrų interesų, jie apsigyvena kartu, susituokia, o vaikai tampa bendro gyvenimo kartu investicija.
– Bet tikriausiai yra vis dar nemažai šeimų, kurios laikosi tradicinio šeimos kūrimo modelio?
– Žinoma, yra grupė žmonių, kurie laikosi tradicinių santykių, tai tampa kaip opozicija anksčiau įvardintoms grupėms. Tokį šeimos kūrimo modelį aš vadinu tradiciškai demonstratyvų.
Jie demonstratyviai rodo, kad laikosi visų tradicijų, dažnai juos visuomenės požiūris išstumia į periferiją, jie apsigyvena mažuose miesteliuose, kaimuose. Būtent didelis miestas, pasirinkimų laisvė gali sugriauti jų kaip šeimos įsivaizdavimą, todėl yra patraukiama ten, kur viso to yra mažiau.
– O skirtumai tarp Y ir Z kartų, kuriant santykius, yra ryškūs?
– Ne, aš esu įsitikinęs, kad daugiausiai lemia ekonomika. Pavyzdžiui, jei nuvažiuotute į Bangladešą, kartų skirtumai išvis nėra pastebimi: kiekviena šeima ištisus dešimtmečius gyvena pagal tą patį šeimos modelį – kartu bando išgyventi, atsižvelgdami į turimus finansinius resursus.
Kuo daugiau žmonės uždirba, tuo laisvesni jie tampa, taip paprasčiau jiems kurti šeimą. Arba kuo tradiciškesnėje visuomenėje jie gyvena, juos riboja valstybės valdymo režimai, tuo didesnė tikimybė, kad tokie žmonės kurs tradicinį šeimos modelį.
Santykių kūrimui didelę įtaką daro ekonominės sąlygos, terpė, kurioje žmonės gali kurti santykius ir šeimą.
Juk ryškiausia priežastis, kodėl žmonės nekuria šeimos, - jie neturi garantijų. Juk užauginti vaiką kainuoja labai daug, todėl dauguma stengiasi tai atidėti vėlesniam laikui.
– Ar yra pastebimi demografiniai pakitimai, kad gimsta mažiau vaikų?
– Taip, nes pabrango vaikų užauginimas ir mažiau žmonių miršta. Pasikartosiu, labai daug lemia šalies pragyvenimo lygis.
Tačiau mes turime dar vieną problemą – vaiko auginimas visiškai neatsiperka. Anksčiau vaiko gimdymas buvo investicija į ateitį, darbo jėga. Tėvai sunkiai dirbdavo, todėl vaikai buvo reikalingi jiems padėti, šiais laikais tokių situacijų vis mažiau. Taip pat vaikai būdavo reikalingi tam, kad senatvėje išlaikytų tėvus.
Šiandien tą vaidmenį atlieka valstybė, vaikai nėra atsakingi, kaip anksčiau, už tėvų gerovę senatvėje: yra mokamos pensijos, kaip ir minėjau, pailgėjo žmonių gyvenimo trukmė.
Kito žmogaus buvimas šalia nėra išgyvenimo klausimas.
– Tai galime sakyti, kad rimtų santykių kūrimas kaip vertybė praranda prasmę?
– Aš tai apibrėžiu kaip savęs kūrimą: kuri savo istoriją, karjeros planą, įvaizdį, ir retsykiais tavo aplinkoje atsiranda koks nors žmogus. Ir mes to laukiame, nes su naujais santykiais ateina nauji potyriai. Juk niekas nenori klausytis tos pačios dainos, visi nori vis kažko naujo.
– Gal dėl to, kad žmonės tapo labiau nepriklausomi vienas nuo kito?
– Tikrai taip, kito žmogaus buvimas šalia nėra išgyvenimo klausimas. Dažnai moterys ir vyrai gali gyventi vieni, jiems nereikia antrosios pusės kaip funkcijos. Šiandien mums reikia naujų potyrių, gero laiko praleidimo.
Juk anksčiau naujos šeimos kūrimui tiek vienos, tiek kitos pusės tėvai duodavo tam tikrą kraitį, be kurio išsiskyrus vienas iš tų žmonių negalėtų išgyventi. Tačiau kai tu dirbi vienoje įmonėje, tavo partneris kitoje, ir tu nesi socialiai ir finansiškai nuo kito žmogaus priklausomas, tuomet tu neprivalai tenkintis padėtimi, kuri tau nėra priimtina.
– Jaunoji karta gyvenimą kartu pradeda anksčiau nei jų tėvai. Kas turi daugiausiai įtakos tokiam jų sprendimui?
– Jie turi pradėti gyvenimą anksčiau, nes jauni žmonės turi daugiau informacijos už savo tėvus, nėra jokių tarpinių grandžių, kurios trikdytų tokios idėjos įgyvendinimui. Seksualinė, socialinė bei fiziologinė branda jaunus žmones šiandien pasiekia greičiau nei jų tėvus. Juk Romeo ir Džuljeta viduramžiais buvo jau pilnamečiai, nors tokiame amžiuje, kaip dabar sakome, tik prasideda brandos laikotarpis.
