„Man taip sakydavo mama. O taip su manimi elgėsi tėtis“, – prisiminimai nevalingai išnyra ir jie neabejotinai veikia, kai mes kuriame ryšį su savo vaikais. Tėvai vaikams nori sukurti kuo palankesnes sąlygas augti, bet kartais jie nesąmoningai imasi auklėjimo metodų, kuriais bando patenkinti savo pačių neatlieptus vaikystės poreikius, o ne prisitaikyti prie to, ko išties reikia jų vaikui, rašoma „Alma littera“ pranešime žiniasklaidai.
Santuokos ir šeimos psichoterapijos profesorė dr. Brie Turns-Coe iš Jungtinių Amerikos Valstijų Arizonos krikščioniškojo universiteto savo paskaitose ir susitikimuose su tėvais padeda jiems suprasti savo elgesio motyvus ir kviečia šeimos gyvenimo chaose išgirsti tikruosius vaiko poreikius.
Jos knyga „Auklėkite vaiką, kurį auginate, o ne tą, kuris buvote“ neseniai į lietuvių kalbą išvertė Daiva Krištopaitienė, išleido leidykla „Alma littera“. Ši knyga gali padėti tėvams sukurti savo vaikui aplinką, kurioje jis jaustųsi mylimas, suprastas ir saugus. Knygos autorė turi didžiulę praktiką – ji dirbo su daugybe tėvų, kurie auklėdami vaikus užkraudavo jiems savo pačių praeities traumas, padėjo jiems pasveikti ir sustiprinti santykius su atžalomis.
Siūlome paskaityti dr. Brie Turns-Coe knygos „Auklėkite vaiką, kurį auginate, o ne tą, kuris buvote“ ištrauką:
Auklėjimas remiantis praeities patirtimi ir auklėjimas sutelkus dėmesį į dabartį
Nenuostabu, kad daugelis jūsų, kaip tėvų, pasirinkimų, reakcijų ir sprendimų yra paremti praeities patirtimi. Žmonės mokosi, atsižvelgdami į anksčiau įgytas žinias ir pritaikydami jas esamoje situacijoje. Pavyzdžiui, kai buvau trejų metų, paliečiau karštą viryklę. Ši skaudi patirtis mane išmokė daugiau niekada to nedaryti! Priimdami sprendimus dėl savo vaikų, remiatės ne informacija, anksčiau įgyta iš naujausių mokslinių straipsnių ar knygų apie pozityvią tėvystę, o informacija, ateinančia iš jūsų vaikystės. Tai diktuoja jūsų sprendimus ir verčia rinktis auklėjimo remiantis savo praeities patirtimi stilių.
Žodį diktuoja pavartojau sąmoningai, nes leisti praeičiai daryti įtaką jūsų tėvystės stiliui ir leisti jai visiškai jį nulemti yra du skirtingi dalykai. Pirmuoju atveju galite pasimokyti iš ankstesnių įvykių bei jų pasekmių ir kartu likti atviri naujoms idėjoms bei informacijai. Tačiau leisdami praeičiai diktuoti, kaip auklėti savo vaikus, netenkate galimybės priimti naują informaciją, pavyzdžiui, susijusią su jūsų vaiko unikaliais poreikiais, asmenybe, santykiais su jumis, ir ja pasinaudoti. Pripažinti šį skirtumą nepaprastai svarbu, jei norite suprasti knygoje pateiktas įžvalgas ir imti pozityviai keisti savo tėvystės stilių.
Taigi kaip žinoti, ar praeities patirtis diktuoja jums, kaip auklėti savo vaikus? Štai keli apie tai bylojantys požymiai:
- Priimdami sprendimus ar reaguodami į vaikų elgesį stengiatės pasipriešinti neigiamiems pagrindiniams įsitikinimams, išsiugdytiems vaikystėje. Pavyzdžiui, jei augote jausdamiesi nepakankamai geri, jūsų reakcijas ir pasirinkimus nulems noras jaustis pakankamai gerais tėvais.
- Jums sunku reguliuoti savo emocijas. Jei dažnai pagaunate save šaukiančius, verkiančius, jūsų mintys yra chaotiškos arba visai neįstengiate mąstyti, greičiausiai jūsų praeitis kontroliuoja tai, kaip interpretuojate ir analizuojate esamas situacijas.
- Savo vaikų atžvilgiu keliate tikslus, kurie turėtų patenkinti jūsų neišsipildžiusius lūkesčius ar išgydyti praeities žaizdas. Pavyzdžiui, galbūt turite tikslą užauginti laimingą, sėkmės lydimą vaiką, nes savo šeimoje nesijautėte laimingi ir saugūs.
- Jūsų mintys apie savo vaikus – įskaitant bet kokius palyginimus, etiketes ir prielaidas, kurias pasitelkiate jiems suprasti – remiasi tuo, ką patyrėte ir kaip elgėtės augdami. Galbūt tikitės, kad jie mokykloje gaus gerus pažymius, nes jūsų tėvai to laukė iš jūsų. Arba nusprendėte neleisti savo atžaloms vaikščioti į pasimatymus, kol jie nesulauks tam tikro amžiaus, nes manote, kad patys per anksti pradėjote tai daryti.
Kaip jau buvo minėta įžangoje, vaikų auklėjimo būdą, kai remiamasi savo praeities patirtimi, lemia dvi pagrindinės priežastys. Taip elgiamasi, pirma, kai bandoma patenkinti savo pačių vaikystėje nepatenkintus poreikius ir lūkesčius, antra, kai norima padėti savo atžaloms išvengti sunkių iššūkių, minčių ar jausmų, kuriuos patyrėte būdami vaikai. Tačiau kai jūs priimate sprendimą, kuris yra iškreiptas jūsų vaikystės patirties, intencija, slypinti už jūsų reakcijos, yra netinkama. Jūs susikoncentruojate į tai, kas geriausia jums, o ne jūsų vaikui.
Jei norite atsikratyti vaikų auklėjimo remiantis savo praeities patirtimi ir pradėti auklėti savo atžalas sutelkus dėmesį į dabartį, turite išsigydyti vaikystės žaizdas – tik tada galėsite išsiaiškinti, pripažinti ir patenkinti savo vaiko unikalius poreikius. Kai susitelksite į tai, kas geriausia jūsų vaikui, o ne jums, galėsite įvertinti praeities patirtį pasinaudoję dabartine informacija apie save ir savo vaiką, leidžiančia jums priimti geresnius, logiškesnius sprendimus ir kurti tokius tarpusavio santykius, kokių visada troškote.
Tėvystė sutelkus dėmesį į dabartį yra vienas sunkiausių dalykų, kurių mokau savo klientus, ir tai priklauso nuo to, kaip stipriai yra įsišakniję jų nepatenkinti poreikiai ir kaip smarkiai smegenys nori juos patenkinti. Kad galėtumėte tiksliai nustatyti, ko reikia sėkmingam jūsų vaiko augimui ir vystymuisi, turite „perkrauti“ savo smegenis, pripažindami neišsipildžiusius lūkesčius ir mokydamiesi juos išpildyti.
Nors tam prireiks daug pastangų ir savikontrolės, galiausiai jums pavyks išsigydyti praeities žaizdas ir iš tėvų, kokių patys būtumėte norėję būti, tapti tėvais, kokių reikia jūsų vaikams. Svarbiausia, ką teks padaryti – pripažinti praeities nuoskaudas bei skriaudas ir suprasti, kaip praeities prisiminimai suformavo jus tokius žmones, kokie esate šiandien.