Į klausimus apie bendravimą ir nesusikalbėjimą atsako psichologės psichoterapeutės, ilgametės LRT Klasika laidos „Pašnekesiai apie tave ir kitus“ autorės ir vedėjos Aušra Griškonytė ir Rūta Bačiulytė.
– Ar tiesa, kad besikreipiantys pagalbos žmonės vis dažniau skundžiasi, jog nesupranta vienas kito?
R.Bačiulytė: Konsultuojant dažniausias skundas: „Mes nesusikalbame!“ Taip skundžiasi tėvai ir vaikai, vyrai ir žmonos, neretai – darbdaviai ir darbuotojai. Dirbant su grupe žmonių taip pat dažnas guodžiasi: „Jūs manęs nesuprantat! Aš visai ne tai norėjau pasakyti!“ Dažniausiai tokie pasisakymai lydimi ir skausmingų bejėgiškumo, pykčio jausmų. Paradoksas – kalbame ta pačia kalba, bet nesuprantame vienas kito!
Senovės Spartoje vaikus nuo mažens mokė sakyti tik tiek, kiek iš tikrųjų reikia, ir tada, kai tai būtina.
A.Griškonytė: Mane neramina tai, jog dirgstame, kad mūsų nesupranta, bet retas kuris klausia savęs: „O ar aš siekiu suprasti savo pašnekovą?“ Taigi badome pirštu į kitus, suprask, netikėlius, bet iš savęs reikalaujame per mažai. Beje taip elgiamės ne todėl, kad esame itin tingūs ir niekam tikę, bet greičiausiai dėl nežinojimo, sąmoningumo stokos.
– Tai ko mes nemokame, kad nesusikalbame? Kokios priežastys lemia nesusikalbėjimą?
A.G.: Atkreipkime dėmesį, kaip „kalbamės“. Du ar keli žmonės vienu metu beria žodžius. Kas klausosi? Ogi niekas. Tai kaip galime reaguoti į vieno kitam išsakytas mintis, jei jų neišgirdome? Toks „pokalbis“ tėra turgus, chaosas, kur daug triukšmo, bet mažai ryšio ir prasmės. Senovės Spartoje vaikus nuo mažens mokė sakyti tik tiek, kiek iš tikrųjų reikia, ir tada, kai tai būtina. O mes šiandien tapome pliurpiančiais individais.
R.B.: Daugelis žmonių bendravimo įgūdžių niekada nesimokė ir jų neįgijo. Nors istoriškai kalbos funkcija yra suvienyti žmones, jiems dalijantis savo istorijomis, tačiau šiuolaikinis žmogus įsisukęs į pašėlusį gyvenimo, tiksliau, vartojimo tempą, kalbą trumpina, naudoja vis daugiau simbolių.
Taigi mūsų kalba tampa vis skurdesnė, vis daugiau vietos gyvenime užima kitos išraiškos priemonės. Užuot emocingai ir vaizdžiai perteikdami tai, ką galvojame ir jaučiame, tiesiog paspaudžiame standartinį „emociuką“. Taupome laiką. Ir deja, gramzdiname save į vienišumą.
Kalbėjimo, dialogo pradmenis gauname savo šeimoje. Jei tėtis, o dažnai ir mama, yra nuolat įsikniaubę į kompiuterį ar išmanųjį telefoną, vaikas gauna žinią – bendrauti reikia per išmaniąsias priemones arba (dar žiauriau) su jomis! O jei nori tėvų dėmesio, kitaip tariant, nori būti išgirstas – elkis iššaukiančiai!
Vaikų psichologai vis dažniau susiduria su vaikų ir paauglių elgesio problemomis: agresyviu, smurtingu elgesiu, hiperaktyvumo sindromu, nepagarbiu elgesiu su aplinkiniais, motyvacijos stoka ir vis jaunėjančiomis savižudybėmis. Tai juk neišgirsti, nesuprasti ir neišmokę tinkamos saviraiškos būdų mūsų vaikai!
– Ar teisingai suprantu – jūs teigiate, kad nebemokame vystyti dialogo?
R.B.: Deja, dialogo principų ugdymo įstaigose niekas nemoko. Jei tėvai nemoka išgirsti ir suprasti vienas kito, tai augantys vaikai pasmerkti likti šios srities nežiniukais. Kita vertus, mokėjimas susikalbėti yra sudėtingas reiškinys. Jis apima pažintinę, emocinę ir elgesio sferas. Pavyzdžiui, žmogus gali pasimokyti oratorystės meno, tačiau, jei jis nėra susipažinęs su savo ir kitų asmenų jausminiu pasauliu, jo kalbėjimas bus tik informacijos perteikimas. Ir tai gali būti be galo nuobodu.
Tapome pernelyg narciziški, kai rūpinamės tik tuo, kokį kitiems darome įspūdį, o ne ar kiti suprato, kuo norėjome pasidalinti, – tai taip pat yra svarbi nesusikalbėjimo priežastis. Jei norime būti išgirsti ir suprasti, turime išmokti ne tik klausytis, bet ir išgirsti kitą, todėl svarbu ugdyti empatinius gebėjimus ir savižvalgą.
A.G.: Dialogas – tai ne du kalbantys žmonės ar filmo, knygos personažai. Dialogas – tai sudėtingas vienas kito pažinimo procesas, kuris vyksta keičiantis informacija ir jausmais.
Žodis „dialogas“ graikiškos kilmės, kur „dias“ reiškia „kartu“, o „logos“ – „mąstyti“. Tad ar mokame mąstyti kartu? Ne kovoti kuris stipresnis, iškalbingesnis, šaunesnis, ne demonstruoti savo oratorinius gebėjimus, ne didžiuotis savo žodyno turtingumu ir gebėjimu teisingai kirčiuoti žodžius, bet siekti keistis turima informacija, suprasti dialogo dalyvių poziciją, pasaulėžiūrą. Čia jau reikia meistriškumo. Jei šiandien daugelis išdidžiai skelbiasi neskaitąs knygų, tai supratimo apie dialogą negauna net iš jų.
Tapome pernelyg narciziški, kai rūpinamės tik tuo, kokį kitiems darome įspūdį, o ne ar kiti suprato, kuo norėjome pasidalinti.
– Atrodo, kad užmegzti dialogą ir gebėti jį palaikyti – sudėtinga užduotis. O ar galima to išmokti? Ar kiekvienas gali išmokti kalbėti taip, kad jį suprastų?
A.G.: Jei nori ir dedi pastangų, gali daug ko išmokti. Net šokti baletą. Tik jei mokytis pradedama kuo ankstyvesniame amžiuje, tuo rezultatai būna geresni. Dialogui tai irgi tinka.
R.B.: Žinoma, konstruktyviam pašnekesiui būtinos tam tikros prielaidos: gebėjimas mąstyti vaizdiniais, kritinis mąstymas, pakankamas emocinis raštingumas, kūrybiškumas ir, žinoma, pakankamai platus žodynas. Būtinos ne tik teorinės žinios, bet ir nuolatinė praktika.
Kai išmokstame nuoširdžiai dialogu bendrauti su kitais, patiriame pasitenkinimą šeimoje, profesinėje veikloje, o tuo pačiu auga ir materiali gerovė, nes užmezgame gilesnius ryšius ir tampame sėkmingesni bei labiau patenkinti gyvenimu.
A.G.: Kviečiu susimąstyti – dialogas sukūrė žmogų. Juk vaiko kalba vystosi tik girdint kalbančius kitus ir kai tie kiti kalbina jį. Nėra monologinio žmogaus. Jei nebendraujame dialogu, neįmanomas joks ryšys. Na, o be ryšio esame tiesiog gyvūnai.
