Sakysite: „Betgi mano namai visiškai tvarkingi ir juose nėra nieko nereikalinga.“ Lažinamės, kad klystate. Jei kaip reikiant pasikuistumėte po užkaborius, spintas, spinteles ar stalčius, nustebtumėte, kiek prikaupta visokių nenaudingų niekniekių, kurie namuose atlieka vienintelę funkciją – užima vietą ir kaupia dulkes.
Daugelis žmonių, nors patys to ir nepripažįsta, yra tikri kaupikai. Senstant šis polinkis dar labiau išryškėja. Godulio akys tampa vis didesnės ir didesnės. Pvz., paprasta močiutė. Iš tiesų jos naudojamus daiktus galima ant pirštų suskaičiuoti. Keli indai, keli drabužiai, keletas higienos reikmenų ir maldaknygė. Pabandykite praverti jos spintos duris. Beveik garantuojame, ten tiek visko prikimšta, kad ji net kliba nuo svorio. Na ir kas, kad viskas apaugę voratinkliais ir šimtą metų nebuvo pajudinta iš vietos – pabandykite močiutę įtikinti, kad tie daiktai jau pasenę, sutrūniję ir niekam niekada nebepravers. Kaip manote, kaip į tokius argumentus reaguos senolė? Be jokios abejonės, ji puls ginti savo „brangenybių“.
Et, ką ten močiutė! Pažvelkime į save. Atidarai spintą ir suvoki, kad neturi kuo apsirengti, nors jos durys vargiai užsidaro, o laisvos pakabos nė su žiburiu nerasi – aibė drabužių drabužėlių, šalikėlių, batų raištelių… Trečdalis jų, ko gero, idealūs „kandidatai“ į skudurus valyti dulkėms ar plauti grindims. Bet pabandykite save įtikinti, kad seniai laikas jų atsikratyti. Visada atsiras mažų mažiausiai trys argumentai, kodėl jie turi likti spintoje.
Kažkodėl mums patinka save apgaudinėti – esą nereikalingi daiktai yra reikalingi, todėl privalo gulėti savo vietoje ir laukti tos ypatingos dienos, kada bus ištraukti į dienos šviesą. Nors… galima beveik šimtu procentų garantuoti, kad jų neprireiks. Niekada.
Auksinė taisyklė: jei daiktas dvejus metus išgulėjo nė karto nenaudotas, drąsiai meskite lauk – jis tikrai nereikalingas.
Ar turėti vadinasi būti?
Kodėl žmonėms taip sunku atsikratyti nereikalingų daiktų? Psichologai paaiškina labai paprastai: daugelis iš prigimties esame turėtojai. Su kokiu pasitenkinimu sakome: „mano žaislas“, „mano daiktas“, „mano butas“ ir pan. Asmeninė nuosavybė mus verčia jaustis saugesnius, reikšmingesnius. Taip atsiranda ir požiūris: turiu, vadinasi, esu. Kitaip tariant, kuo daugiau visko turiu, tuo saugesnis jaučiuosi. Taip ir kaupiame viską, ką galime. Reikia nereikia, nesvarbu. Svarbiausia – turėti.
Iš tiesų žmogui reikia kur kas mažiau nei jis visko turi. Juk avėti vienu metu tegalime vienerius batus. O kiek porų batų guli batų dėžėje? Kai kurie galbūt jau nėkart neavėti kelerius metus. Pasiteisinimą, kodėl jie ne šiukšlių dėžėje ar labdarai skirtame maiše, rasti nesunku: „Juk jie visai mažai avėti, dar visai nieko“, „Galėsiu apsiauti, kai eisiu į mišką grybauti ar važiuosiu į kaimą...“
Patarimas: susiruošusi išmesti nenaudingą ir savo dienas atgyvenusį daiktą, niekada savęs neklauskite – o gal dar prireiks, nes atsakymas, be abejonės, visada bus – galbūt. Nutarėte išmesti – meskite nesvarstydama. Būkite tikra: praeis diena, dvi, ir nė neprisiminsite, kad tokį daiktą apskritai kažkada turėjote.
Fengšui išmintis
Tikriausiai šimtus kartų esate girdėjusi apie senovės kinų gyvenimo filosofiją fengšui. Ji pataria ne tik, kaip, kur ir kokius daiktus išdėlioti, kad gyvenimas būtų laimingas ir harmoningas. Vienas iš svarbiausių fengšui principų – kiekvienas daiktas turi atlikti kokią nors funkciją. Jei jis guli nenaudojamas, tampa energijos vampyru ir namų energijos taršalu.
Rytiečių požiūrį į daiktus labai vaizdžiai iliustruoja klasikinis fengšui pavyzdys. Arbatos gėrimo ceremonija. Mokytojas pila į mokinio puodelį arbatą. Puodelis jau seniai pilnas, bet mokytojas vis pila ir pila, kol ištuštėja arbatinis. Mokinys žiūri išpūtęs akis ir nieko nesupranta. Ką tuo norėjo pasakyti mokytojas? Tai, kad arbatos į puodelį galima įpilti tik tiek, kiek telpa.
Ši filosofija puikiai atskleidžia ir asmeninės nuosavybės paskirtį: daiktų reikia turėti tiek, kiek iš tiesų reikia. Kai perkrauname savo namus, iš to jokios naudos – tik nereikalinga našta ir bergždžias rūpestis. Fiziškai to gal ir nejaučiame, bet iš tiesų niekniekiai gerokai slegia mūsų būtį... Netikite? Pamėginkite iš širdies iškuopti visus namų užkaborius. Pamatysite, kaip namuose taps erdviau, šviesiau ir lengviau kvėpuoti.
Populiariausi pasiteisinimai dėl niekniekių
Šio daikto negaliu išmesti nes…
- • Jis man kelia prisiminimus. Šią mėlyną suknelę vilkėjau per mokyklos išleistuves, šita sudžiūvusi rožė – pirmojo pasimatymo su vyru prisiminimas ir t. t.
Komentaras. Prisiminimai prisiminimais… Tai – praeitis, ji praėjo ir nėra reikalo jos „kolekcionuoti“. Juk gyvenimas ilgas. Pabandykite įsivaizduoti, kiek per jį susikaups prisiminimų. Jei džiovinsite visas kažkada gautas rožes, kuo virs jūsų namai? Prisiminimų sąvartynu?..
- • Kada nors šis daiktas gali tapti antikvarine vertybe.
Komentaras. Be abejo, gali. Visi daiktai kada nors taps antikvarinėmis vertybėmis. Gal po šimto metų, gal po tūkstančio… Žinia, ypač vertingus daiktus galima ir verta pasilikti. Bet kiek tokių būna mūsų buityje? Tikrai ne tiek daug, kiek jų norisi pasilikti.
- • Šis daiktas labai mielas.
Komentaras. Sakote, mielas? Tada atsakykite į patį paprasčiausią klausimą – kodėl jį nugrūdote į tolimiausią komodos kampą ir pamiršote, kad tokį turite. Mieli daiktai yra tie, kuriuos laikote matomoje vietoje, puošiate jais interjerą, nuolat gėritės, džiaugiatės...
- • Jaučiu, kad šio daikto dar gali prireikti.
Komentaras. Jei neprireikė per praėjusius kelerius metus, didelė tikimybė, kad neprireiks ir per artimiausią dešimtmetį. Netgi jei prireiks, daugybę metų išgulėjęs nenaudojamas daiktas greičiausiai bus pasenęs.
Šūsnis naudingų patarimų
- • Kaip neapsikrauti nenaudingais daiktais? Visų pirma nepirkite to, kas nereikalinga. Pastaruoju metu įsiklestėjus prekybos centrų diktuojamam vartotojiškumui, daugelis žmonių neatsispiria pagundai pirkti daiktus, kurie nė sykio nepanaudoti iškart pasmerkti tapti šlamštu. Nes jie iš tiesų ir yra šlamštas – gaminamas tik dėl to, kad būtų pagamintas ir iš pirkėjo išviliotų pinigus. Taigi pernelyg nesižavėkite nuolaidomis bei išpardavimo akcijomis ir pirkdama nesivadovaukite intencija „gal kada pravers“. Antraip be reikalo iššvaistysite pinigus ir namo parsitempsite dar vieną griozdą (lyg savų dar būtų maža!). Be to, nesaikingai vartodama dargi teršiate planetą...
- • Suspaudžia širdį vien nuo minties, kad teks į šiukšlyną išmesti drabužius ar batus, kurie jūsų akimis dar visai tinkami? Yra kur kas geresnė išeitis. Atiduokite juos tiems, kuriems reikia labiau. Taip vienu šūviu nušausite kelis zuikius: atliksite gerą darbą, atlaisvinsite spintoje vietos ir dargi jausitės padariusi gerą darbą.
- • Tvarką darykite nuosekliai. Kad neištiktų širdies smūgis, nereikalingų daiktų atsikratykite po truputį. Pavyzdžiui, vieną savaitgalį užsibrėžkite sutvarkyti vieną spintą ar komodą, o ne visus namus.
- • Rankos dreba metant, regis, gražius ir mielus daikčiukus. Padarykite sau nuolaidą, nustatykite galimų pasilikti daiktų skaičių. Tarkim, pasilikite ne dešimt spalvingų dėžučių, o tris, iš penkių nenaudojamų šalikėlių išsirinkite du gražiausius ir pan. Kaip sakoma, gera pradžia – pusė darbo…
- • Ypač daug keblumų kyla dėl dovanų. Išmesti lyg ir nepatogu – nepagarba draugui, bet laikyti vien tam, kad kauptų dulkes, taip pat ne išeitis. Ką daryti su tokiomis niekam tikusiomis dovanomis? Jokiu būdu neperdovanoti kitiems, nes tai – dar didesnė nepagarba. Ne tik tam, kuris padovanojo, bet ir tam, kuriam dovanojate. Nemalonu tai sakyti, bet... geriausia tokio daikto tyliai ramiai atsikratyti. Dovanotas daiktas yra jūsų, todėl turite teisę daryti su juo, ką panorėjusi.
- • Pati rinkdama dovanas taip pat pamąstykite apie kitus. Neapkraukite žmonių pareiga tapti dar vieno nereikalingo daikto sergėtojais. Jei nesate tikra dėl jo skonio ir poreikių, verčiau dovanokite tai, ko nereikės kaupti, pvz., bilietus į renginį, indelį geros kavos ar skanumynų. Prieš pirkdama dovanas, labai gerai apmąstykite. Juk yra kur kas geresnių būdų parodyti mylimiems žmonėms dėmesį nei padovanoti dar vieną niekingą prekybos centre pirktą žvakidę. Jau geriau su meile iškepkite sausainukų...