Lietuvos socialinių tyrimų centras, bendradarbiaudamas su Lietuvos Raudonuoju Kryžiumi, atliko kiekybinį sociologinį tyrimą, per kurį nustatė, kaip koronaviruso pandemija ir karantinas paveikė vienišų vyresnio amžiaus žmonių gyvenimą, emocinę savijautą.
Tyrime dalyvavo 108 Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanorių dešimtyje Lietuvos miestų lankomi žmonės, kurių amžiaus vidurkis – 79 metai.
Tyrimas parodė, kad epidemiologinė krizė ir per ją taikytos karantino priemonės reikšmingai neigiamai paveikė vienų gyvenančių vyresnio amžiaus žmonių gyvenimą. 81 proc. tyrime dalyvavusių vyresnio amžiaus žmonių jautė žmonių artumo stoką, sunkiai išgyveno socialinio bendravimo galimybių įvairovės sumažėjimą.
Su jais buvo kalbama pakeltu tonu, jiems nebuvo suteikta reikalinga pagalba.
Kas ketvirtas respondentas per karantiną patirtus gyvenimo pokyčius apibūdino įvardydamas psichologinio nerimo būsenas. Apklaustųjų psichinės gerovės įsivertinimas pagal Pasaulio sveikatos organizacijos trumpąją psichinės gerovės skalę atitiko 36 proc. iš geriausios įmanomos.
Jautėsi atstumti
Tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad dalis per pandemiją rizikos grupėje (65 metų ir vyresni) atsidūrusių žmonių dėl šio „statuso“ jautėsi nemaloniai, o kai kurie teigė net buvę diskriminuojami.
Trečdalis respondentų per karantiną Lietuvoje pastebėjo viešus pasisakymus, užrašus viešose vietose ar veiksmus, įžeidžiančius vyresnio amžiaus žmones.
Dalis respondentų jautė perdėtą visuomenės dėmesį savo amžiaus grupės atžvilgiu, kuris jiems nebuvo malonus.
Penktadalis apklaustųjų per pandemiją patyrė diskriminuojančius veiksmus: su jais buvo kalbama pakeltu tonu, jiems nebuvo suteikta reikalinga pagalba, kai kurie net buvo palikti bejėgėje padėtyje.
Pasitikėjo savanoriais
Tyrimas parodė, kad humanitarinėmis ir labdaros organizacijomis per karantiną seneliai pasitikėjo labiausiai. Pasitikėjimo šioms organizacijoms lygį tyrimo dalyviai apibūdino skirdami 7,4 balo iš 10. Atitinkamai 6,2 ir 6,1 balo apklaustieji skyrė žiniasklaidos priemonėms ir savo gyvenamosios vietos savivaldybei ar seniūnijai.
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus programos „Šilti apsilankymai“ savanoriai vienišiems seneliams per karantiną saugiai pristatydavo maisto produktus ir vaistus, o gyvą bendravimą ir apsilankymus pakeitė reguliarūs skambučiai.
„Per karantiną „Šilti apsilankymai“ greitai adaptavosi prie naujų aplinkybių ir, kad palaikytų saugų ryšį, išbandė naujas, kūrybiškas bendravimo ir pagalbos formas. Telefonu savanoriai su seneliais kalbėjosi, kaip apsisaugoti nuo viruso, atsirinkti patikimą informaciją.
Taip pat ranka rašė laiškus, organizavo staigmenas Velykų, gimtadienio progomis. Kai kurie pakviesdavo senelius pasimankštinti balkone“, – pasakojo programos vadovė Jurgita Labanauskienė.
Absoliuti dauguma tyrimo dalyvių per karantiną iš Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanorių gautą pagalbą įvertino kaip labai teigiamą ir reikšmingą.
„Stipriausias šio savanoriško darbo vertės įrodymas – padėkos, teigiamas grįžtamasis ryšys ar senelių darytos rankų darbo dovanos savanoriams.
Karantino situacijoje ir daugiau žmonių pajuto, kad vienatvė ir izoliacija labai slegia, uždaro, atima galimybę gyvai bendrauti, jaustis matomam, svarbiam, reikalingam. Kai kurie Raudonojo Kryžiaus savanorių lankomi vyresnio amžiaus žmonės prisipažino, kad prieš pažintį su savanoriu jautėsi kaip karantine, tad šis jausmas jiems buvo pažįstamas.
Saugodami vyresnio amžiaus žmones nuo viruso dar labiau įsitikinome, kad emocinei vienišų vyresnio amžiau žmonių sveikatai dėmesys turi tik stiprėti“, – pridūrė J.Labanauskienė.
Svarbi fizinė, o ne socialinė distancija
Lietuvos socialinių tyrimų centro vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Sarmitė Mikulionienė pažymėjo, kad Lietuvoje kas trečias (2011 m. Gyventojų surašymo duomenimis – 33,1 proc.) 65 metų ir vyresnis žmogus gyvena vienas. Pastaraisiais dešimtmečiais ypač sparčiai didėjo dalis pačių vyriausių amžiaus grupių gyventojų, kurie gyvena namuose vieni.
Naujausio (2011 m.) gyventojų surašymo duomenimis, beveik pusė (48 proc.) 80–84 metų moterų gyveno vienos, o tarp 85 metų ir vyresnių moterų – 4 iš 10 (43 proc.). Prieš dešimt metų (2001 m.) šie moterų rodikliai buvo atitinkamai 33 ir 28 proc.
Mokslininkai yra pastebėję, kad grėsmė pasijusti vienišiems vieniems gyvenantiems asmenims yra kur kas didesnė nei gyvenantiems didesniuose namų ūkiuose.
„Tikrai nededame lygybės ženklo tarp vyresnio amžiaus žmonių, gyvenančių vienų, ir jų vienatvės jausmo (šie reiškiniai tik iš dalies sutampa), tačiau mokslininkai yra pastebėję, kad grėsmė pasijusti vienišiems vieniems gyvenantiems asmenims yra kur kas didesnė nei gyvenantiems didesniuose namų ūkiuose“, – sakė S.Mikulionienė.
Plintanti tendencija gyventi vieno asmens namų ūkiuose, anot amerikiečių sociologo Erico Klinenbergo, yra vienas reikšmingų šiuolaikinių socialinių pokyčių, kurio priežastys ir padariniai dar nėra pakankamai išnagrinėti. Tad be galo svarbu, kad šalyje yra visuomeninių organizacijų ir savanorių, kurie, nelaukdami mokslinių tyrimų rezultatų, čia ir dabar tiesia nuoširdžios pagalbos ranką vyresnio amžiaus žmonėms, kurie dėl įvairių gyvenimo aplinkybių yra atsidūrę socialinėje izoliacijoje.
O pandemijos sąlygomis socialinis artumas (o ne distancija) – nuoširdūs, prasmingi ir artimi socialiniai ryšiai – yra ypač svarbus. Tad šiais laikais kur kas svarbiau eikvoti energiją mąstant apie tai, kokiais inovatyviais (netiesioginiais) būdais būtų galima palaikyti ir sustiprinti socialinius ryšius, o ne kaip laikytis „socialinės distancijos“. Laikykimės fizinės, o ne socialinės distancijos.