Įdomu žinoti…
Įprasta manyti, jog atmintį turi kiekvienas normalus žmogus. Tad nė nesuvokiame, kad ją reikia lavinti ir mankštinti. Antraip atmintis po truputį silpnėja. O juk didžioji dalis žmonijos kultūrinio paveldo bei istorinių faktų išliko be kompiuterių bei rašytinių šaltinių pagalbos. Tik įsimenant ir perduodant iš lūpų į lūpas.
Senovės graikai bei romėnai pagarbiai vertino atminties galimybes ir ją nuolat lavino. Buvo sukurtas netgi specialus mnemonikos mokslas (tai įvairūs būdai, asociacijomis praplečiantys atminties galimybes ir padedantys lengviau įsiminti informaciją). Gal dėl to apie anksčiau gyvenusių žmonių unikalią atmintį ir dabar sklinda legendos.
Štai žymusis karvedys Julijus Cezaris, sakoma, žinojęs visus savo armijos karių vardus. Arabų gydytojas ir filosofas Avicena sugebėjo pažodžiui atkurti 10 tūkstančių sudegusios bibliotekos rankraščių, kuriuos buvo skaitęs kelis metus. V. A. Mozartas be jokio vargo galėdavo prisiminti net pačius sudėtingiausius vienąsyk tegirdėtus garsus.
Na, o garsus mokslininkas A. Luria apie trisdešimt metų tyrė žmogų, kuris viską įsimindavo iki smulkių detalių ir niekada nepamiršdavo. „Kiekvienas žodis - tarsi vaizdinys. Jaučiu jo skonį bei svorį. Netgi skaičiai man kelia vaizdinių. Pavyzdžiui, skaičius 1 - gražiai nuaugęs žmogus, 2 - linksma moteris, 6 - žmogus sutinusia koja, 7 - vyras su ūsais,“ - pasakojo fenomenalios atminties žmogus.
Šie pavyzdžiai kuo aiškiausiai liudija, jog iš tiesų atminties galimybės neribotos. Tik klausimas, kiek esame pajėgūs jomis disponuoti. Gal visai be reikalo taip džiaugiamės žaibišku greičiu modernėjančiais kompiuteriais… Galbūt, užuot padėję spręsti problemas, jie tik daro mums meškos paslaugą, t. y. verčia mūsų atminti degraduoti?
Dirbtinis intelektas
Dabar labai populiaru diskutuoti, kas geriau: netobula, bet autentiška žmogiškoji atmintis ar kompiuterio „logika“, kurią sudaro tik aibė vienetų ir nuliukų. Kad ir kokiu rakursu žiūrėtume, kol kas žmogaus protui nėra lygių. Mes – žmonės - kūrėjai, mąstytojai, išradėjai.. Kompiuteriai - tik priemonė, išvaduojanti mūsų atmintį nuo begalinio informacijos srauto. Bet… labai džiaugtis nevertėtų.
Naujųjų technologijų specialistai jau rutulioja baimingas hipotezes, neva vieną dieną kompiuteriai gali tapti protingesni už žmones ir prieš juos sukilti. Žinoma, kol kas ši tema plėtojama tik futuristiniuose filmuose ir mokslinės fantastikos romanuose. Tačiau kas žino… Kažkada, kai geriausias pasaulio šachmatininkas G. Kasparovas pralaimėjo šachmatų partiją IBM kompiuteriui, mokslininkų nuogąstavimai pasirodė nebeprasmiai. Žmogus jau pradėjo pralaimėti savo kūriniui!
Tiesa, skelbti aliarmą dėl kiborgų užkariautojų eros dar gerokai anksti. Priežastis paprasta - mūsų atminties bei proto mechanizmas toks sudėtingas ir paslaptingas, kad pagal jį sukurti tobulą dirbtinį intelektą – užduotis tikrai ne iš paprastųjų.
Atminties išdaigos
Kodėl netgi praėjus daugybei metų prisimename nuostabų pajūrio saulėlydį, muziką, skambėjusią per pirmąjį pasimatymą, pranašišką sapną?… Atsakymą į šį klausimą žmogus bando rasti nuo tada, kai ištarė pirmąjį žodį. Juk atmintis - lemiamas mūsų tapatybės elementas, be kurio negalėtume naudotis mus supančia informacija, spręsti problemų, išmokti kalbos, bendrauti su kitais žmonėmis, kitaip tariant, taptume „socialiniais nuliais“.
Nors mokslininkai darbuojasi iš peties, daugybė atminties mįslių vis dar lieka neįminta. Pastebėta, jog ji iš prigimties nėra tobula. Matytų vaizdų, žmonių bei daiktų niekada neatkuriame šimto procentų tikslumu. Kai kurias detales atmintis iškraipo, kai kurių apskritai neužfiksuoja. Tačiau tai nereiškia, kad mintyse regime žmones be rankų, medžius be šakų ar namus be durų. Ne, atmintis moka tiesiog tobulai „interpretuoti“, kitaip tariant, trūkstamas detales pakeičia iš patirties žinoma informacija, ir problemos lyg nebūta. Tik… dar vienas keblumas - neįmanoma tiksliai apibrėžti kiek reali yra toji patirtis. Tikriausiai teko girdėti, kaip psichiatrai per hipnozę geba įteigti tokių potyrių ir pojūčių, kurių žmogus gyvenime nebuvo nei girdėjęs, nei regėjęs. Ir atmintis visa tai priima už gryną pinigą. Beje, prisiminimuose irgi gana dažnai matome idealizuotą vaizdą. Štai kodėl atrodo, kad vaikystėje valgyti saldainiai buvo skanesni, o pajūris daug gražesnis nei dabar…
Nepelnyti kaltinimai
Nors ir kokia atmintis gali būti „apgavikė“, kartais ji kaltinama visai be reikalo. Tarkim, rengiatės kelionei, strimgalviais puldinėjate po namus, kraunatės daiktus. Sėdate į autobusą ir… tik netoli stoties susigriebiate, jog namie palikote pasą. „Niekam tikusi atmintis!“ - tyliai keiksnojate. Bet ar nepagalvojote, kad kamuojama kelionės jaudulio bei sumaišties atminties balso nė nepaisėte. Kad kitąkart taip nenutiktų, prieš išeidama iš namų, prisėskite minutėlę ir atsipalaiduokite, - neliks jokių atminties spragų. Ne veltui kai kuriose tautose šis paprotys egzistuoja nuo neatmenamų laikų.
Dar vienas tipiškas pavyzdys: daugelis sako, jog niekaip nesugeba įsidėmėti adresų ir telefono numerių. Bet įsigilinus kaipmat paaiškėja, kad atmintis čia niekuo dėta. Juk užuot bandę įsiminti reikalingus faktus, iškart save nuteikiame: „Ai, vis tiek neprisiminsiu“. Taigi ko norime, tą ir gauname!
Apie atmintį…
- ⇒ Pasak psichologo T. Ribo, žmogus pirmiausia užmiršta tai, ką įsiminė neseniai. Štai dėl ko seni žmonės puikiai prisimena vaikystę, bet negali pasakyti, ką valgė pietums.
- ⇒ Nustatyta, jog išsilavinę žmonės rečiau serga Alzheimerio liga.
- ⇒ Lengviausiai įsimename informacijos pradžią ir pabaigą, o vidurys lengviau praslysta pro ausis.
- ⇒ Eksperimentai parodė, kad hipnozės veikiamas žmogus gali prisiminti viską, ką kada nors yra matęs, jautęs, suvokęs... Taigi atminties "kompiuteris " viską įrašo iki paskutinės smulkmenos ir saugo savo archyvuose amžinai.
- ⇒ Judesių įgūdžiai neužmirštami. Jei išmokote važiuoti dviračiu, čiuožti pačiūžomis, groti, slidinėti ar vairuoti automobilį, mokėsite ir po kelių dešimčių metų. Tereiks truputi parepetuoti, ir įgūdis bus koks buvęs.
- ⇒ Kodėl daugelį blogų praeities įvykių užmirštame, o gerus prisimename ilgai? Garsusis S. Freudas teigė, jog tai įvyksta dėl gynybinės psichikos reakcijos. Nemalonūs įvykiai nustumiami giliai į pasąmonę. Taip iš mūsų atminties „išgaruoja“ nemielų žmonių veidai, nemalonių situacijų ir įvykių prisiminimai.
