Ir išties sielos draugų koncepcija prasidėjo dar Platono „Simpoziume“, kur poetas Aristofanas ginčijosi, kad žmonės yra sutvėrimai su aštuoniomis galūnėmis ir dviem galvomis. Jie neva buvo labai stiprūs, tad Dzeusas nusprendė juos nubausti – padalijo pusiau, kad susilpnintų juos (o tai sukelia pojūtį, kad esate „nepilnas“). Nuo to laiko neva abi pusės trokšta surasti viena kitą ir tapti vienu. Teoriškai, jei žmogus sugeba susirasti tikrąjį sielos draugą, abu individai jaučiasi 100 proc. visaverčiai, rašoma ewao.com.
Sielos draugą atpažįstame iš aukščiausio lygio komforto ir saugumo jausmo, kurį jaučiame, būdami su tuo žmogumi.
Pasinerkite į nematomą giją, jungiančią sielos draugus, ir kuri, kaip tikima, tikrai nesunaikinama. Kalbant apie senovės legendas, šią giją prie žmonių čiurnų pririšo dievai, o jos spalva yra raudona – aistra ir/arba meilė. Pozityvus simbolizmas, susijęs su sielos draugais ir juos jungiančia gija, tampa akivaizdus; šie ryšiai niekada neišnyksta, o sielos draugai niekada iš tikro neišsiskiria, o būtent todėl beveik viskas yra įmanoma, kai jie – sielos draugai – yra šalia vienas kito, kaip jiems ir buvo lemta būti. Išvada: beveik viskas yra įmanoma, taškas.
Laimei, ne visiems frazė „sielos draugas“ tapo klišė, ir nemažai individų (tokių kaip Julie Dillon) vis dar priima įkvepiančią frazės ideologiją: „Visata kiekvienai sielai suteikia dvynį – savo atspindį – giminingą sielą – ir nesvarbu, kur jie yr, ar kaip toli vienas nuo kito – net jei jie yra skirtingose dimensijose, jie visada ras vienas kitą. Tai likimas; tai meilė.“ J.Dillon „sielos draugą“ stipriai asocijuoja su „meile“, ir tokia pozicija yra pateisinama.
Edgarui Cayce'ui, „sielos draugas“ yra „besitęsiantis ryšys su kitu individu, kurį siela vėl perima įvairiose vietose ir skirtingu laiku bei skirtinguose gyvenimuose. Kitas žmogus mus traukia sielos lygmenyje ne todėl, kad tas asmuo yra unikalus mūsų papildymas, bet todėl, kad būnant su tuo individu, mes kažkaip gauname postūmį patys tapti pilni“. E.Cayce'o požiūris atspindi daugumos senovės filosofų požiūrį, o tai tokiam požiūriui suteikia svarumo.
Tačiau Lindos Brady įžvalgos, ko gero, yra pačios vertingiausios: „Sielos draugą atpažįstame iš aukščiausio lygio komforto ir saugumo jausmo, kurį jaučiame, būdami su tuo žmogumi. Tai nereiškia, kad nebelieka problemų, kurias reikia sutvarkyti. Tai reiškia, kad mes intuityviai žinome, kad tas problemas su sielos draugu išspręsime nepraradę jo ar jos pagarbos.“ Iš tiesų, tas vidinis „aukščiausias“ komforto lygis mažų mažiausiai priverstų jaustis nenugalimu.
Elizabeth Gilbert ideologija antrina paskutiniajam sentimentui: „Žmonės mano, kad sielos draugas yra tobula pora, ir būtent to nori kiekvienas. Tačiau tikrasis sielos draugas yra veidrodis, – asmuo, kuris parodo viską, kas jus kausto; tai asmuo, atkreipiantis jūsų dėmesį į jus pačius, kad galėtumėte pakeisti savo gyvenimą.“
