Kas žmogų priverčia ištarti „nebenoriu gyventi“ ir kodėl būtinai turime į tai reaguoti

Garsiai ištarti priverčia nepakeliamas bejėgiškumo jausmas

Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos skyriaus psichologės dr. Vaivos Klimaitės teigimu, savižudiškas elgesys yra procesas, jis neįvyksta impulsyviai arba iš niekur. Žmogus kurį laiką vaikšto su tokiomis mintimis ir didele neviltimi ,bei didžiuliu bejėgiškumo jausmu. Ir pasakymas „nebenoriu gyventi“ dažnai reiškia, kad žmogus pats jau neranda būdų, kaip jam susidoroti su viskuo. Jis jaučiasi įkliuvęs į spąstus, nebežino, ką daryti.

Asmeninio arch. nuotr./Psichologė dr. Vaiva Klimaitė

Vienas tada užsimena, kad „nebenori gyventi“ ar kad „viskas atsibodo“, „nori užmigti ir neprabusti“. Kitas gal tiesiai pasako, kad galvoja apie savižudybę. Trečias žodžiais nepasako, bet iš elgesio ir iš ženklų galima nujausti ir suprasti, kad yra toks pavojus.

Anot dr. V.Klimaitės, sureaguoti yra visuomet svarbu, nes šis pasakymas reiškia, kad žmogus susiduria su didelėmis problemomis ir jaučiasi aklavietėje. Tie žmonės, kurie jau net ir planuoja savižudybę ir būna apsisprendę, kažkokiais būdais tai parodo ir ištransliuoja šį savo ketinimą. Tai žmogiška reflektyvi savisauga, nes šalia noro mirti visada yra ir noras gyventi. Psichologė sako dažnai tai girdinti iš savo pacientų, kurie yra mėginę nusižudyti, tai rodo ir moksliniai tyrimai.

Sureaguoti yra visuomet svarbu, nes šis pasakymas reiškia, kad žmogus susiduria su didelėmis problemomis ir jaučiasi aklavietėje.

Šių pasakymų nereiktų priimti kaip manipuliacijų, nors liaudyje dažnai sakoma, kad, atseit, norėjo pagąsdinti ar dėmesio sulaukti. „Aš esu nelinkusi nurašyti tokių veiksmų manipuliacijoms, tame vis tiek yra pavojus. Nes žmogus, kuris gerai jaučiasi, nemanipuliuoja tokiais dalykais. Ir jeigu tai pasako, matyt, patiria daug problemų ir nebežino, ką su jomis daryti ir kaip toliau gyventi“, – įsitikinusi specialistė. Jos nuomone, kartais žmogus nebežino kitokio būdo, kaip pasakyti apie slegiančias problemas ir išgyvenamą kančią. Tai tarsi komunikacijos būdas parodyti, kad jam labai negera ir reikia pagalbos.

Kas vyksta su žmogumi, atsidūrusiu savižudybės krizėje

Kokie jausmai ir emocijos paprastai lydi mintis apie savižudybę? Dr. V.Klimaitė pastebi, kad suicidinės mintys kyla iš nepakeliamo jausmo, kad nesusitvarkysiu, esu įkliuvęs į spąstus, jaučiuosi bejėgiškai ir beviltiškai. Žmogus jaučia didelį nerimą ir įtampą, pasimetimą.

Į tokią savijautą įstumti gali labai įvairios problemos. Tai gali būti įvairūs socialiniai dalykai, iširę ar nenusisekę santykiai, užklupusios ligos ar didelės netektys – artimųjų, darbo, statuso, finansinės ar socialinės gerovės. Tai problemos, su kuriomis visi iš tikrųjų daugiau ar mažiau susiduriame, tik kai jų susikaupia nemažas kalnas, žmogus iš tikrųjų pasijunta bejėgiškai, tokioje neviltyje, kad nebežino, kaip su viskuo tvarkytis.

Todėl, anot psichologės, įvykus savižudybei, nebūtų teisinga įvardyti labai konkrečias priežastis, kaip, tarkime, mėgstama sakyti, kad nusižudė iš meilės ar kad neteko darbo. Iš tiesų, nusižudė, matyt, dėl to, kad jautė labai stiprią neviltį ir bejėgiškumą, nežinojo, ką daryti. O kodėl jis taip jautėsi? Nes susikaupė nemažai problemų.

Pastebėjus, kad žmogus tiesiog vykdo veiksmus ir jaučiasi visiškai abejingas aplinkai, reikia tai priimti kaip labai stiprų ženklą.

Todėl net jeigu žmogus dar yra ne pačioje savižudybės krizėje, o pakeliui, labai svarbu laiku apie tai pasikalbėti. „Užsiminei, kad nebenori gyventi. Kas tave taip slegia? Gal mums reikia kažkur paieškoti pagalbos?“ Kartais žmogui užtenka tiesiog pasikalbėti, o kartais jau reikia intensyvesnės pagalbos.

Kaip ištraukti iš tunelinio mąstymo

Dr. V.Klimaitė pastebi, kad, žmogui atsidūrus savižudybės krizėje, įsijungia tarsi tunelinis mąstymas.

„Iš bandžiusių nusižudyti pacientų dažnai girdžiu, kad apsisprendus šiam poelgiui atsiranda labai stiprus abejingumas ir jau neberūpi, kas bus toliau. Viskas jau suplanuota ir tiesiog vykdoma pažingsniui. Pastebėjus, kad žmogus tiesiog vykdo veiksmus ir jaučiasi visiškai abejingas aplinkai, reikia tai priimti kaip labai stiprų ženklą. Tada tikrai galima užklausti, pakalbinti, kaip jis jaučiasi, ką jis galvoja, kur jis šiuo metu vyksta. Nes tuo metu žmogus gali pasakyti, kad ketina nusižudyti, jeigu jo tiesiai paklausi“, – aiškina psichologė.

Pašnekovė prisiminė vieno nusižudyti mėginusio paciento pasakojimą. Kai jis paryčiais stovėjo ant tilto ir jau ketino lipti per turėklus, pro šalį važiavo taksistas, kuris sustojo ir paklausė, ką jis čia veikiantis, kodėl paryčiais stovintis ant tilto, ką galvojantis, kokia jo savijauta. Tas žmogus tiesiog pradėjo kalbėtis ir atsirado kažkoks kontaktas, padėjęs bent trumpam išeiti iš tunelinio mąstymo.

Dr. V.Klimaitė akcentuoja paties užkalbinimo svarbą. Nebūtina net kalbėti apie tai, kaip žmogus jaučiasi, jeigu jis nenori tuo metu sakyti. Tada kalbėti galima tiesiog apie bet ką. Svarbu, kad žmogus pajustų kontaktą su kuo nors, kad kažkas į jį apskritai reaguoja. Galima klausti, ką jis čia veikia, papasakoti ką nors apie save, pasidomėti žmogaus gyvenimu. Paprašyti, gal jis gali kelioms minutėms atidėti savo sumanymą nusižudyti ir trumpai pasikalbėti. Kartais padeda pokalbis net ne apie būseną, o apie visai kitus dalykus gyvenime.

„Žmogus, kuris ketina nusižudyti, iš tunelinio mąstymo staiga yra ištraukiamas į kažkokias kitas temas. Kažkas įsiveržia į tą jo pasaulį ir to tikrai tuo metu gana dažnai užtenka. Bet tai nereiškia, kad krizė tuo metu baigėsi. Tas intensyvumas ir tunelinis mąstymas gali išsisklaidyti, bet gali reikėti daugiau pagalbos, kadangi kažkas tą žmogų vis dar slegia. Priežastis, dėl ko jis atsidūrė toje krizėje, niekur nedingo ir nepasibaigė“, – būti dėmesingiems kviečia psichologė.

Svarbu ne ginčytis, o atliepti jo jausmus

Artimajam prakalbus apie nenorą gyventi, natūralu, kad galime pasimesti ir nežinoti, ką sakyti. Kaip suprasti, kad jo ketinimai yra rimti?

Jeigu žmogus prisipažįsta turintis priemonių ir planą, tai tikrai labai rimta ir svarbu, kad ir tas, kuris teikia tą pagalbą, neliktų vienas.

Dr. V.Klimaitės nuomone, žmogus tokiu būdu nori pasakyti, kad kenčia. Tada pradedant kalbėtis galima atkreipti dėmesį ir paklausti jo, ar jis šiuo metu nori mirti. Galima tiesiai paklausti, ar žmogus nori nusižudyti, ar turi priemonių, būdų, kurie dabar yra prieinami jam. „Ar tu galvoji apie savižudybę? Ar tu šiuo metu nori nusižudyti? Man neramu tai girdėti. Ar esi apmąstęs, kaip galėtum tai padaryti?“

Jeigu žmogus neturi plano ir priemonių, jis taip ir pasakys: „ne, neturiu tokių minčių“, arba „aš pagalvoju, pasvarstau, bet neketinu to padaryti“. Tokiu atveju tiesus klausimas apie savižudybę tokios minties žmogui nepakiš, o atvers galimybę kalbėti atvirai. Nors užduoti tokį klausimą nėra lengva, dažnai nežinome, ką atsakyti, jeigu žmogus prisipažins iš tiesų galvojantis apie savižudybę, gal net svarstantis būdus tai padaryti. Kokią pagalbą suteikti, kai žmogus taip kalba?

„Jeigu žmogus taip sako, vadinasi, jis svarsto, kokį savižudybės būdą jis galėtų pasirinkti, ir šiuo metu yra procese. Jis šiuo metu ieško išeičių ir galimybių. Viena iš išeičių jam atrodo savižudybė, bet kalbantis su juo ir neišsigąstant tos minties galima paklausti – o kokių dar yra galimybių? Koks dar galėtų būti kitas tavo planas? Planas B, planas C? Tokiu būdu galima padėti žmogui plačiau pamatyti tą kontekstą ir problemas, su kuriomis jis susidūrė. Nes jis jaučiasi įkliuvęs į tuo metu, atrodo, neišsprendžiamą situaciją“, – sako dr. V.Klimaitė.

Specialistė perspėja: jeigu žmogus prisipažįsta turintis priemonių ir planą, tai tikrai labai rimta ir svarbu, kad ir tas, kuris teikia tą pagalbą, neliktų vienas. Galima pasiūlyti kreiptis į psichiatrą ar psichologą arba važiuoti į ligoninės priėmimo skyrių. Ar grįžti kartu su tuo žmogumi namo, kur yra daugiau artimųjų ir daugiau kitų žmonių paramos. Svarbu nepalikti kenčiančio žmogaus vieno, ir lygiai taip pat svarbu pačiam nelikti vienam. Pašnekovės teigimu, vienam šitą krūvį nešti yra labai sunku ir nereikalinga, nes tai labai didelė atsakomybė. Svarbu ja pasidalyti ir nebijoti kreiptis į specialistus, kai situacija atrodo pavojinga, neaiški ar bauginanti.

TAIP PAT SKAITYKITE: Savižudybė – ne išeitis: kalbėkite neužsičiaupdami tol, kol atrasite „klausančią ausį“

„Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.

Kur galima kreiptis: