„Esu studentė, šiuo metu mokausi paskutiniame kurse Vytauto Didžiojo universitete, tačiau dėl karantino paskaitos vyksta nuotoliniu būdu, turiu daug laisvo, todėl nusprendžiau labiau įsitraukti į Kauno hospiso veiklą“, – pasakoja Miglė, šiuo metu globojanti ir savo dėmesiu apgaubianti dvi senjores.
– Papasakokite, nuo ko prasidėjo jūsų pažintis su Kauno hospisu?
– Apie Kauno hospisą sužinojau iš straipsnių. Skaičiau, kad jiems sunkiai sekasi, kad neturi patalpų, todėl susiradusi feisbuke parašiau žinutę, kad norėčiau savanoriauti ir pagelbėti.
Aš labai mėgstu padėti žmonėms. Iki karantino darbavausi vaikų darželyje, vesdavau būrelius. Mane visada traukė žmonės – patinka dalintis su jais mintimis ir bendrauti. Taip viskas ir prasidėjo – padedu Kauno hospiso senoliams jau nuo rugsėjo mėnesio.
Savanorystę derinau su mokslais, todėl jeigu būdavo įtemptos dienos, reikėdavo daug mokytis ir ruoštis paskaitoms, ne visada galėdavau prisidėti prie veiklos. Šiuo metu aš labai džiaugiuosi, kad atsiradusį laisvą laiką aš galiu įprasminti savo pagalba tiems, kuriems jos reikia labiausiai.
– Ar prisimenate kokios buvo pirmosios dienos, kai pradėjote savanoriauti? Koks įspūdis liko?
– Pirmąją dieną susitikau su savanorių koordinatore ir ji mane palydėjo pas vieną senolę į namus. Su ja mes kalbėjome labai ilgai. Aš pati itin mėgstu keliauti, o mano lankoma senjorė yra apkeliavusi daug pasaulio, todėl buvo smagu pasidalinti įspūdžiais ir patirtimi.
Labai džiaugiuosi, kad atsiradusį laisvą laiką aš galiu įprasminti savo pagalba tiems, kuriems jos reikia labiausiai.
Man labai patiko, nes toks atviras pašnekesys su žmogumi, kurį matai pirmą kartą, buvo labai nuoširdus ir jautrus. Juk ne su kiekvienu gali iškart pasinerti į pokalbį.
Pastebiu, kad senoliai labai laukia gyvų pasikalbėjimų, gyvo bendravimo.
Dar studijuodama ir savanoriaudama aš supratau, kad noriu dirbti su žmonėmis, vaikais, senoliais, todėl šiuo metu galvoju ir apie naujas studijas, kai užbaigsiu dabartines.
Noriu gilintis į tas sritis, kurios suteikia daugiau tiesioginio bendravimo su žmonėmis. Renkuosi tarp pedagogikos studijų ir socialinių mokslų.
– Ar karantinas labai pakeitė jūsų ir senolių veiklą?
– Per mokslus ir darbus buvau kiek apleidusi savanorystę hospise, o karantino metu kaip tik užsidegiau noru sugrįžti į šią veiklą ir padėti.
Esu hospiso savanorių grupėje, kurioje dalinamasi, kam šiuo metu reikia pagalbos, kam nuvežti sriubos, kam padėti namus susitvarkyti. Pasiskirstome darbais, kas ką gali nuveikti, ir tada vykstame pas senolius. Na, o vėliau dalinamės, kaip sekėsi, kokiomis nuotaikomis gyvena Kauno hospiso globotiniai.
Turiu pasakyti, kad mūsų pokalbiai su globotiniais nesisuka apie koronaviruso protrūkį, kadangi randame daug įdomių temų – tai ir knygos, ir filmai.
Šiuo sudėtingu laikotarpiu imuosi visų atsargos priemonių juos lankydama. Įeinu su antbačiais, dėviu vienkartines pirštines, kaukę. Dezinfekuoju rankas, paviršius, prie kurių liečiuosi, ir su senjorėmis bendraujame saugiu atstumu. Manau, kad tai yra aktualu šiuo metu.
Atvykusi visada pasiteirauju, kokiomis nuotaikomis gyvena, tačiau senolius visada randu gerai nusiteikusius. Nežinau, ar dėl to, kad aš atvykstu, ar jie ir taip puikios nuotaikos (juokiasi). Aptariame, kas gero lauke, gamtoje, ką mačiau atvažiuodama, ką sutikau, kokios nuotaikos vyrauja.
Vieną kartą atvažiavau apsiavusi „auksiniais“ sportbačiais. Jie taip patiko mano senolei! Sakė, kad tokių dar nėra mačiusi ir jeigu būtų jaunesnė – ir pati tokių norėtų (juokiasi).
– Senolius džiuginate šilta sriuba. Papasakokite, kokią gaminate?
– Nors mokausi maisto žaliavų kokybę ir saugą, tačiau mano studijos nėra tiesiogiai susijusios su maisto gamyba. Beje, iki karantino aš nelabai mėgdavau gaminti maistą, virti sriubas, tačiau dabar verdu ir net pačiai įdomu pasidarė.
Stengiuosi gaminti kuo sveikiau – juk net ir tinkamai paruošta sriuba gali pastiprinti imuninę sistemą.
Pirmiausia išmėginu sriubą su broliu ir sese – jie jaunesni ir gerokai išrankūs maistui. Jeigu jau jie valgo, vadinasi, skanu (juokiasi). Verdu visokias sriubas – nuo kopūstų iki ryžių. Stengiuosi gaminti kuo sveikiau – juk net ir tinkamai paruošta sriuba gali pastiprinti imuninę sistemą.
– O kaip jūs pati jaučiatės karantino metu? Kokių emocijų dovanoja savanorystė?
– Tai yra tik teigiamos ir malonios emocijos! Man patinka galvoti, kokią sriubą virsiu, planuoti, kaip nuvažiuosiu, pabendrausiu. Dienos būtų tuščios, jeigu nelankyčiau senolių, nenuvažiuočiau su jais pasikalbėti.
Kol moksluose vyksta pertrauka, aš atradau būdą, kur galiu save įprasminti ir padėti kitiems. Buvau pakankamai aktyvi iki karantino, mėgdavau keliauti, o nusėdėti vietoje man išvis neįmanoma, turiu veikti, eiti ir kažką daryti (šypsosi).
Labai tikiuosi, kad ir po karantino pavyks toliau savanoriauti. Man patinka matyti tas blizgančias akis, kai tu nuvažiuoji su šilta sriuba pas žmones, kurie tavęs laukia.
Šeima į mano veiklą reaguoja labai teigiamai, padeda ir pataria. O mama pasidalina patarimais, kaip išvirti dar skanesnę sriubą ir paragauja prieš vežant, ar tikrai skani.
– Kaip manote, ko šiandien labiausiai reikia žmonėms, kuriuos globoja Kauno hospisas?
– Kiekvienam žmogui – nesvarbu, senas, ar jaunas, sveikas ar ligotas, reikia bendravimo, pasikalbėti ir būti išklausytiems, pradžiugintiems.
Jeigu tu visą dieną turi praleisti namuose, vienas, ta emocija ir gyvas bendravimas yra labai daug.
Ir ne tik karantino metu, bet ir kiekvieną dieną.
