Išdavė ir grasino
Nors emociniai randai gilūs, mergina kovoja ir stengiasi juos užlopyti. Net jei ir nepavyksta iš pirmo karto – ji keliasi ir eina toliau.
Kad Vilija – kūrybiška mergina, pamačiau iš karto. Kiek svajinga, meniška ir neįprasta. Žinoma, čia tik mano nuomonė, tačiau žvelgiant į merginos akis nepasakytum, jog ją nuo pat ankstyvos jaunystės slegia siaubinga patirtis. Tačiau pažvelgus į merginos piešinius, paskaičius, kaip ji rašo, abejonių nekyla – kūrybiškumas išties dažnai gimsta iš skaudžiausių gyvenimo patirčių, ir šis atvejis gali būti vienas iš tokių.
„Mano istorija ilga... Gal per ilga? Turiu problemą gal... Per ilgai rašyti.... Be to, sunku prisiminti, kaip viskas detaliai vyko, nes tiek metų bandžiau tiesiog užsimiršti. Visą gyvenimą, nuo vaikystės, buvau kitokia, buvau tyli, keista, neturėjau draugų, bet to per daug nesureikšminau.
Tačiau mano savijauta itin pablogėjo, kai man tebuvo 13 metų. Kai žmogus, kuriuo be galo pasitikėjau ir kurį laikiau savo geriausiu draugu, prieš mano valią su kitais savo 4 draugais pažemino mane ir išprievartavo, kitaip tariant, atėmė viską, kas tyra iš mano gyvenimo.
Niekas manęs neperspėjo, kad aš nežinosiu, kaip apsiginti.
Kad tik stipriai suspausiu dantis ir sulaikysiu kvapą įsivaizduodama, kad aš neegzistuoju.
Grįžusi namo aš iš karto nuėjau į dušą. Nusiėmiau apatinius, pažiūrėjau žemyn. Vis dar prisimenu, kaip rankomis liečiau savo odą jausdama pasišlykštėjimą. Nereikalingą gabalą audinio ant savo kaulų. Aš vis dar neturiu žodžių apibūdinti tam jausmui. Manęs nebebuvo. Vienintelis dalykas, kurio tą akimirką norėjau, tai nusiimti savo kūną ir išmesti į artimiausią konteinerį.
Kadangi aš buvau tyli ir uždara, žinoma, kad aš niekam nepasipasakojau... Tylėjau. Man buvo gėda. Aš kaltinau tik save. Maniau, kad to nusipelniau, kad esu šlykšti. Tas mano „draugas“ dar ilgą laiką po to įvykio mane žemindavo... Grasindavo, kad jei neisiu pas jį ir nedarysiu šlykščių dalykų, kuriuos jis liepdavo man daryt, jis sugriaus man gyvenimą, papasakos visiems, paplatins vaizdo įrašus, mat kas kartą jis viską filmuodavo.
Tuomet jam buvo septyniolika.
Jis man grasino apie metus laiko, ir tie metai buvo baisiausi mano gyvenime. Jis pradingo iš mano gyvenimo tik po to, kai pradėjau pjaustytis visą savo kūną – pečius, šlaunis, rankas, kojas. Nežinau, ar dėl to, ar jam tiesiog atsibodau.
Žinau tik tiek, kad paskutinės jo žinutės man buvo: „Jei tavo tėtis vis dar būtų gyvas, jis tave vadintų kekše“, o paskutiniai jo atsisveikinimo žodžiai buvo: „Linkiu toliau būt prievartaujamai pilnamečių.“
Gyvenau apimta didelės baimės. Bijojau visko – žmonių, prisilietimų, gyvenimo.
Tada dar buvau tikinti Dievu... Tad žudytis nežadėjau... Nors norėjau... Kiekvieną vakarą maldaudavau Dievo, kad mane pribaigtų... Ir net negalvojau prašyti pagalbos, maniau, išsikapstysiu pati. Man buvo šlykštu ir gėda“, – atvirai pasakoja mergina, o man rieda ašaros.
Skaitau ir galvoju, koks turi būti žmogus, kad pakeltų tokią patirtį. Koks turi būti žmogus, kad vienas tą išgyventų.
Kartu galvoju, ką dabar daro tas, kuris šitaip pasielgė su mergaite. Juk 13 metų – dar vaikas. Nesvarbu, kad jau nori puoštis, dažytis, ir lėlės seniai išmestos. Nesvarbu, kad jau sustojusios ratu tokio amžiaus mergaitės paslapčia žvilgčioja į berniukus ir kikena bei maivosi. Vaikas.
Maža to, mergina dar ir dabar tebeturi paskutines prievartautojo žinutes, kurias pamačius kiekvienam žmogui sukiltų nevaldomas pyktis. Iš kur tiek paniekos? Iš kur tiek antžmogiškumo tokius dalykus rašyti merginai?
Šeimos palaikymo nesulaukė
Jis man grasino apie metus laiko, ir tie metai buvo baisiausi mano gyvenime. Jis pradingo iš mano gyvenimo tik po to, kai pradėjau pjaustytis visą savo kūną – pečius, šlaunis, rankas, kojas.
Mergina sakosi, jog pasakoti apie savo siaubingą patirtį buvo gėda net šeimai. Mergaitės tėtis tuo metu jau buvo iškeliavęs Anapilin, o mama, pati sunkiai išgyvendama vyro netektį, dukros elgesyje matė tik išpaikintos paauglės kaprizus.
„Taip viskas ir krovėsi. Manyje augo neapsakomas pyktis, kurio nemokėjau išreikšti, tapau dar labiau atsiskyrusi – tris mėnesius visai nebuvau išėjusi iš namų. Mama manė, kad tai tiesiog paauglystės pasekmė.
Pamenu, kad man buvo labai labai sunku negauti jokio palaikymo iš šeimos... Sulaukdavau tik papeikimų – kokia aš nieko neveikianti gyvenime tinginė, tik gulinti lovoje pikta, išlepinta, kvaila paauglė....
Aš neplanavau jiems papasakoti, kad net po daug mėnesių sapnuodavau košmarus, kaip mano prievartautojo kambarys prisipildo vandeniu, aš bandau atidaryti duris, kurios niekaip neprasidaro, o jis tiesiog besijuokdamas toliau liečia mano vidinę šlaunies dalį.
Dažnai naktimis pradėdavau rėkti ir verkti nesavu balsu.
Mano mamai buvo sunku po tėčio mirties. Savo skausmą ji perteikė į darbą. Ji tapo tikra darboholikė. Su ja beveik nesikalbėdavau. Visą vaikystę ją prisimenu prilipusią prie popierių ir dokumentų. Mūsų santykiai buvo labai blogi...
Tiesa, turėjau sesę, su kuria buvome artimesnės... Ji kiekvieną dieną bandydavo mane išsivesti į kiemą, siūlydavo pasivaikščioti, pažiūrėti filmą. O aš tik gulėdavau ir atsakydavau, kad nieko nenoriu.
Sunku pasakyti, kodėl tylėjau... Galbūt nebuvo tam sukurtos atmosferos. Niekas manęs nė karto neapsikabino ir nepaklausė, kodėl tokia tapau... Užuot pasidomėjus, kodėl taip pasikeičiau, mano sesuo labai įsižeisdavo, imdavo ant manęs rėkti, kad pasidariau „nebefaina“...
Galiausiai ji irgi visiškai nustojo su manimi bendrauti. Taip tiesiog likau viena su savimi.
Juokas juokais – tai buvo savotiškas mano rekordas. 3 mėnesiai, kai neiškėliau kojos iš namų, iš savo kambario apskritai tik retkarčiais išeidavau.
Pagrindas buvo tas, kad kaltinau save. Ir man buvo be galo gėda pripažinti tai. Aš jaučiausi šlykšti nuo galvos iki kojų ir nenorėjau, kad kažkas apie tai sužinotų.
Buvau dar maža ir kvaila... Pati puikiai nesupratau, kas dedasi su manimi...“
Likimo smūgiai ištiko vienas po kito
Vilija pasakoja, kad bandant išgyventi siaubingos patirties padarinius prisidėjo ir dar daugiau sunkumų – merginos mamai buvo diagnozuotas vėžys.
„Po dvejų metų, kai man buvo 15, įklimpau į gilią depresiją. Mano mamai diagnozavo paskutinę vėžio stadiją. Nebetikėjau į Dievą, nes, po velnių, viskas atrodė absurdiška.
Buvau įsitikinusi, kad kai mama mirs – palįsiu po traukinio bėgiais. Kodėl po jais? Nes 0 proc. galimybė likti gyvai, kai tave supjausto gabalais. Buvau viską suplanavusi. Po truputį ruošiausi savo egzekucijai“, – nieko neslėpdama sako Vilija.
Mergina sako jautusi, kad savo gyvenimo ji nekontroliuoja. Skaudūs įvykiai buvo vienas po kito, o kiekviena diena rodėsi siaubinga.
„Pradėjau badauti. O kaip dar kitaip kankinti savo kūną, kurį laikai šlykščia, niekam nereikalinga atlieka? Aš tiesiog norėjau kažką pagaliau kontroliuoti, nes kontrolė suteikia ne tik saugumo, bet ir laimės jausmą.
Dėl to pasirinkau kontroliuoti maistą. Pradžioje svėriau 68 kilogramus. Pradėjau mažinti maisto porcijas. Svoris krito, tačiau labai lėtai. Galiausiai nustojau visai valgyti. Po kurio laiko pradėjau bijoti maisto. Net ne bijoti. Tiesiog – kai pavalgydavau, nebegalėdavau sustoti ir atrodydavo, jog vėl nieko negaliu kontroliuoti, o tai sukeldavo nerimą ir paskatindavo susikelti sau dirbtiną vėmimą.
Vilija pasakoja, kad bandant išgyventi siaubingos patirties padarinius prisidėjo ir dar daugiau sunkumų – merginos mamai buvo diagnozuotas vėžys.
Po kelių badavimo savaičių numečiau 20 kilogramų. Pradėjau dažnai žiūrėti į veidrodį ir kuo toliau, tuo didesnę storą kiaulę ten matydavau.
Galiausiai pasiekiau 38 kilogramų ribą. Mano fizinius pokyčius pastebėjo klasės auklėtoja. Ji ir nukreipė mane pas psichiatrą, kuris staigiai paguldė į psichiatrijos kliniką. Ten gulėjau tris mėnesius, prakeiktus tris mėnesius.
Man buvo diagnozuota nervinė anoreksija, vidutinio sunkumo depresija ir socialinio nerimo sutrikimas. Tačiau net tada apie naktinius prievartautojo košmarus ir nuolatos sekančius jo šešėlius aš nedrįsau prabilti.
3 metus psichiatrinėje ligoninėje gulėdavau reguliariai. Kas 6 mėnesius... Mėnesiuką pagulėdavau ten, pavalgydavau košytės, priaugdavau svorio ir vėl paleisdavo... Laisvėje vėl mesdavau svorį, ir tai buvo užburtas ratas.
Ligoninėje mane gydė vaistais, taikė grupinę psichoterapiją, meno terapiją, ergoterapiją (užimtumo terapiją), individualią psichoterapiją ir veidrodžių terapiją.
Gydymas padėjo labiausiai dėl sociofobijos, po jo aš nebe taip bijojau būti tarp žmonių, truputį pakilo savivertė, supratau, kad galiu patikti žmonėms, išmokau užmegzti pokalbį, bet tik tiek...“ – apie valgymo sutrikimus, sukeltus siaubingų patirčių, pasakojo Vilija.
Prisipažinimą tiesiog išrėkė
Tačiau mergina sakosi vieną lemtingą dieną tiesiog nebeištvėrusi. Per vieną konsultaciją su psichiatre rezidente ji rėkte išrėkė tai, kas ją slegia iki šiol.
„Galiausiai pasiekiau žemiausią tašką. Per vieną konsultaciją su psichiatre rezidente aš tiesiog išverkiau visą tiesą apie praeitį ir savo didžiausią paslaptį. Pasakiau, kad aš šlykšti išprievartauta kekšė.
Gydytoja man buvo artimesnė, be to, buvau pasiekusi dugną ir supratau, kad reikia pradėti kapstytis, kitaip dar giliau grimsiu. Gydytoja tada tiesiog profilaktiškai paklausė, ar esu praradusi nekaltybę, ir tada tiesiog viskas išsiliejo.
Tačiau kai po trejų metų sukaupusi visą drąsą ir su ašaromis išdrįsau pasipasakoti, sužinojau, kad man jau per vėlu padėti. Įkalčių nėra, nieko neįrodysiu.
Maža to, buvo žmonių, kurie ėmė man sakyti, kad aš pati kalta. Pati kalta, nes išprovokavau. PATI KALTA, nes buvau viena. PATI KALTA, nes pasitikėjau. PATI KALTA, nes neišdrįsau kreiptis į policiją iš karto. Kaltas ne jis. Kalta aš. Taip sakė viena iš mano seserų, tą patį pasakė ir vienas mano draugas, kuriam išdrįsau pasipasakoti.
Mano mama man tepasakė, kad aš prisigalvoju nesąmonių, o vėliau teigė, kad darau problemas iš niekur.
Maža to, buvo žmonių, kurie ėmė man sakyti, kad aš pati kalta. Pati kalta, nes išprovokavau.
Taip pat turiu paskirtas psichoterapijas kartą per savaitę, o kadangi esu dar moksleivė, tai praleidžiu pamokas. Kartą auklėtoja man pasakė, kad tiesiog naudojuosi savo situacija. Tiesiog... Tokie žodžiai labai sminga į širdį ir į atmintį.
Taigi, po tų kartų supratau, kad nors ir kaip norisi išstumti tą praeitį iš savęs ir su visais pasidalyti, vis dėlto reiktų atsirinkti, ką sakai“, – apie kitų reakciją, sužinojus merginos paslaptį, kalbėjo dabar į dvyliktą klasę einanti kėdainietė.
Kamuoja košmarai
Vilija sakosi, kad dar dabar ją kamuoja košmarai apie praeitį. Ji tik dabar mokosi iš naujo pamilti savo kūną, tą, kurį kažkada išniekino žmogus, kuriuo ji pasitikėjo.
„Man prireikė 3 metų iki tol, kol išdrįsau paaiškinti, kodėl bijau miegoti su užgesintom šviesom. Naktys ir tamsa man vis dar atrodo kaip jo kambarys, užrakintomis durimis.
Galiausiai mano diagnozių rinkinys pasipildė – nustatyta vidutinio sunkumo depresija, anoreksija, socialinio nerimo sutrikimas ir visas mano problemas paaiškinantis potrauminio streso sutrikimas (PTSS).
Daugelis man kartodavo viską pamiršti. Bet aš nebijau praeities, aš bijau ateities.
Bijau, kad mane vėl nuskriaus. Sunku paaiškinti, ką reiškia pabusti ketvirtą valandą ryto, trūkstant oro, lyg mano trachėjoje būtų įstrigęs vyšnios kauliukas, ir jaučiant savo prievartautojo rankas ant savo kaklo.
Atsibudus man reikia 1 valandos ir tabletės stiprių raminamųjų, ir vien tik tam, kad suvokčiau, jog tai tebuvo vėl PTSS sukeltos haliucinacijos su panikos ataka.
Mano mama man tepasakė, kad aš prisigalvoju nesąmonių, o vėliau teigė, kad darau problemas iš niekur.
Nežinau, kiek dar ilgai praeities įvykiai mane seks kaip koks šešėlis, nuolat primindamas, kad mano kūnas man nebepriklauso.
Nebepamenu, ką reiškia einant gatve nespausti pipirinių dujų savo kišenėje taip stipriai, lyg tai būtų vienintelis šiaudas, už kurio dar laikausi gyvenime.
Tiesa, mano psichiatrė sako, kad tai nėra priežastis save žaloti. Ir aš žinau, kad ji teisi. Po truputį mokausi auginti odą, kurios jis niekada nelietė, ir nemirti. Stebėti savo augančius plaukus, kurių jis niekada nepešė, ir nemirti. Žiūrėti į savo kūną veidrodyje ir nelinkėti jam mirties. Ir visai nesvarbu, kiek kartų maldavau Dievo, kad jį nužudytų“, – pasakoja mergina.
Pradėtas kelias sėkmingas, bet ilgas
Po to, kai mergina galiausiai išdrįso papasakoti savo patirtį, pasikeitė ir gydymo metodai, ir rezultatai itin pagerėjo.
„Gydytojai pakeitė vaistus, skyrė raminamuosius, skyrė vaistus nuo panikos atakų, vaistus nemigai. Mokiausi kvėpavimo pratimų, relaksacijos, savo kūno pažinimo, savo kūno rūpinimosi, labai padėjo meno terapija.
Galėdavau nupiešti vyrą ir išdarkyti jo kūną. Galėjau išlieti savo pyktį. Supratau, ant ko iš tiesų pykstu. Supratau, kad pykstu ne ant savęs, o ant savo prievartautojo. Po truputį mokausi jam atleisti. Daug kalbu apie tai su psichoterapeute. Nors ir sunku, ir nesinori, stengiuosi prisiminti kiekvieną smulkmeną ir ją palikti praeityje.
Kas svarbiausia, stengiuosi įsiklausyti į savo kūną ir nesistengti jo niekinti bei žaloti. Jis to nenusipelnė. Labai ilgai mokiausi, kol išmokau rūpintis juo taip, kaip jam pridera.
Toks gydymas trunka jau nuo spalio mėnesio. Truks nežinau kiek. Tikriausiai tol, kol pasijausiu tvirtai stovinti ant kojų.
Ne tau turėtų būti gėda, o nusikaltėliui, todėl jokiu būdu negalima kaltinti savęs dėl to, kas įvyko.
Tiesa, paskutiniu metu man padažnėjo panikos atakos ir padidėjo nerimas, dėl to vėl keliausiu į ligoninę ir tikiuosi, kad ten man padės“, – sako mergina ir, kad ir kaip bebūtų sunku ir tamsu, vilties prošvaistė priverčia mane nusišypsoti. Gydymas padeda, o mergina rado būdą savo emocijoms išlieti. Nenuostabu, kad tokia patirtis ir tiek metų tylos padarė savo ir to išgydyti greitai – negalima tikėtis.
Atrado gyvenimo ramstį
Maža to, Vilija turi ir gyvenimo draugą – vaikiną, su kuriuo susipažino ligoninėje.
„Kartu esame jau dvejus metus. Bandome vienas kitą pastatyti ant kojų. Pirmieji mėnesiai mums buvo didelė kankynė. Aš išvis nenorėjau veltis į jokius santykius, bet jis buvo kantrus ir išlaukė, kol galiausiai pelnė mano pasitikėjimą. Dabar jis man didžiausias ramstis gyvenime.
Mūsų santykiai ne tiek fiziniai, kiek paremti emociniu pagrindu.
Ir aš jam labai dėkinga už tai, kad duoda man laiko apsiprasti tiek, kiek man reikia.
Apie viską kalbėjausi su mama, su viena iš seserų. Ji mane palaiko, na, o mama... Ji linkusi ginti vyrus.
Kas svarbiausia, stengiuosi įsiklausyti į savo kūną ir nesistengti jo niekinti bei žaloti. Jis to nenusipelnė.
Piešimas man padeda išreikšti emocijas, pyktį. Tai pagrindinė priežastis, kodėl jau beveik metus laiko nesižaloju.
Merginoms ir moterims, kurios patyrė kažką panašaus, patariu netylėti. Kuo anksčiau bus kreiptasi, tuo didesnė tikimybė gauti reikiamą pagalbą, o tai duoda daug didesnę tikimybę visiškai grįžti į normalų gyvenimą.
Ne tau turėtų būti gėda, o nusikaltėliui, todėl jokiu būdu negalima kaltinti savęs dėl to, kas įvyko.
Nepamiršk, kad nesi viena, svarbu daug apie tai kalbėti ir kuo daugiau – tuo geriau.
Kalbėk garsiai. Kalbėk drąsiai. Verk drąsai ir pyk drąsiai.
Jokiu būdu neužgniaužk savo emocijų“, – pataria mergina, kuri, prisipažinsiu, tikriausiai yra viena stipriausių žmonių, su kuriais man teko bendrauti.
