► Sprogstančios galvos sindromas
Pirmą kartą jis buvo aprašytas dar 1920 metais gydytojo ir psichiatro Roberto Armstrongo-Joneso. Jis šį sindromą apibūdino kaip miego sutrikimą, tiksliau tariant, pacientai, prieš užmigdami arba miego metu, patirdavo nemalonių išgyvenimų, t. y. juos pažadindavo sprogimą, šūvius iš ginklo, vandenyno, skalaujančio uolas, žmonių balsus primenantys garsai. Teigiama, kad garsas būna gana garsus, tačiau nelydimas skausmo. Visgi jį patiriantys žmonės paprastai jaučiasi išsigandę, nerimastingi, padidėja jų kraujospūdis ir pan.
Manoma, kad tai gali būti susiję su stresu ir nervine įtampa, taip pat su kuriais vartojamais vaistais. Dauguma specialistų tikina, kad žmogui tokiu atveju reikalingas poilsis, po kurio sindromo simptomai apmalšta.
Beje, moterys nuo šio sindromo kenčia dažniau negu vyrai. Įprastai sprogstančios galvos sindromas yra būdingas vyresniems nei 50 metų žmonėms, tačiau gali išsivystyti bet kuriuo gyvenimo metu.
► Užsienietiško akcento sindromas
Tai kalbos sutrikimas, kai žmogus, kalbėdamas gimtąja kalba staiga, dėl tam tikrų priežasčių, dažniausiai dėl insulto ar smegenų pažeidimų, pradeda kaitalioti intonacijas, linksnius, maišyti žodžius, o kartais prabyla ne su ryškiu akcentu. Beje, tai gali būti ir artėjančio insulto požymis. Laimė, šį sindromą galima išgydyti pasitelkus logopedus, kai kuriems kalba sugrįžta savaime.
Pasaulyje žinomas ir ne vienas atvejis, kai žmonės pradeda kalbėti kita kalba. Tarkime, vienas kroatas po komos ėmė kalbėti vokiškai, nors šios kalbos niekada nesimokė. Linda Walker iš Didžiosios Britanijos prabilo jamaikietišku akcentu, o Julie Frazer iš Indianos, kamuojama nesibaigiančių migrenos priepuolių, kalbėdavo tai su britišku, tai su rusišku akcentu.
► Stokholmo sindromas
Stokholmo sindromas oficialiai užfiksuotas ne taip seniai – 1973 m. Stokholme buvo apiplėštas bankas. Tuo metu aukos ir pagrobėjai praleido kartu šešias dienas ir galiausiai prisirišo vieni prie kitų, manė kovojantys dėl tokio paties tikslo.
Šis sindromas apibūdinamas kaip psichologinė būsena, kai pagrobta auka savo pagrobėjui jaučia simpatiją, empatiją ir visus kitus pozityvius jausmus. Ilgainiui įkaitas pradeda teisinti piktadarį, užjausti jį, prisiriša ir netgi tampa lyg viena komanda. Kaip rodo praktika, tokių atvejų pasitaiko tikrai ne vienas. Galima paminėti Nataschos Kampusch atvejį Austrijoje, kai mergina, buvusi pagrobta 10-ies metų, vėliau nusipirko namą, kuriame gyveno su pagrobėju, ir net apsiverkė sužinojusi, kad šis žuvo.
► Nejautrumo skausmui sindromas
Ar įsivaizduojate, ką reiškia gyventi nejaučiant fizinio skausmo? Manote, kad tai įspūdinga ir nepakartojama? Anaiptol. Juk žmogus, nejausdamas skausmo, negali įvertinti rimtos situacijos ir, pavyzdžiui, susižeidus numirti. Žodžiu, tai lyg vaikščiojimas peilio ašmenimis… Juk kad ir kaip žiūrėtume, skausmas išties naudinga ir gyvybiškai svarbi kūno funkcija – tai pavojaus indikatorius, todėl žinome, kada ir ko saugotis. Teigiama, kad šis sindromas prasideda dar kūdikystėje ir dėl to kalta tam tikra genų mutacija.
► Mebiuso sindromas
Dar vadinamas paralyžiuoto veido sindromu. Tai įgimta anomalija, kai žmogus negali valdyti savų mimikų, pavyzdžiui, juoktis, taip pat jiems sunku ryti maistą, o veidas primena kaukę. Įprastai Mebiuso sindromo kamuojami žmonės turi normalų intelektą.
Sindromas žinomas jau nuo 1888 metų. Jį atrado neurologas Paulas Julius Möbiusas. Turinčiųjų jį užfiksuotas skaičius nėra didelis. Sindromas siejama su netaisyklingu kai kurių kaukolės ir smegenų nervų vystimųsi.
► Vilkolakio sindromas
Greičiausiai tokio nenorėtų nė viena moteris. Padidėjęs plaukuotumas tikrai nedžiugina ir stipriosios lyties atstovų. Dar vadinamas hipertrichoze, šis sindromas pasireiškia tuo, kad visas kūnas pasidengia plaukais. Pasaulyje užfiksuota apie 50 šio sindromų atvejų. Teigiama, kad dažnai tai siejama su vyriškų hormonų sutrikimais.
► Kotardo, arba „vaikščiojančio lavono“, sindromas
Kotardo sindromas verčia žmones manyti, kad jie yra negyvi, praradę kai kurias kūno dalis, vidaus organus, kraują, o kartais, kad apskritai neegzistuoja. Taip pat šalia pasireiškia ir ne itin malonios haliucinacijos, susijusios su jau minėtais išgyvenimais. Kotardo sindromas siejamas su įvairiomis psichinėmis ligomis, pavyzdžiui, šizofrenija.
Liga turi tris etapus, juos lydi sunki depresija, taip pat šio sindromo kamuojami žmonės pamiršta higienos įpročius, užsisklendžia nuo kitų, gyvena iliuzijų pasaulyje.
► Stendalio sindromas
Neįprastas sindromas išsiskiria tuo, kad žmonės itin susijaudina, jaučia nerimą, galvos svaigulį, karščiavimą ir netgi haliucinacijas atsidūrę tokioje vietoje, kurioje daugybė meno kūrinių, pavyzdžiui, muziejuje. Pirmiausia toks sutrikimas buvo aprašytas Henrio-Marie Beyle’o, kuris dar žinomas Stendalio vardu, knygoje „Neapolis ir Florencija: kelionė iš Milano į Redžiją“. Daugumai žmonių sunku patikėti, kad toks sindromas apskritai egzistuoja, tačiau 1979 m. jį plačiai apibūdino italų psichiatrė Graziella Magherini ir netgi aprašė daugiau kaip 100 panašių atvejų.
► Miunhauzeno sindromas
Šis sindromas apibūdinamas kaip psichikos sutrikimas, kai žmogus įsikalba sau ligas ir bando sukelti aplinkinių gailestį, empatiją sau. Sergantis asmuo simuliuoja ligos požymius, o kartais juos sukelia specialiai, kad apžiūrėtų jį gydytojai, atliktų visus reikiamus tyrimus. Tokie žmonės dažniausiai lankosi vis skirtingose gydymosi įstaigose, ieško vis naujų įvairiausių ligų požymių, prašo išrašyti vaistų ar atlikti kokią nors medicinos procedūrą. Tokio elgesio priežastys nėra iki galo išaiškintos. Manoma, kad ligų simuliacijos padeda žmonėms gauti tai, ko jie iš tikrųjų trokšta: dėmesio, užuojautos, rūpestingumo, psichologinio palaikymo.
► Kapgraso sindromas
Tai vėlgi traktuojamas kaip psichinis sutrikimas, kai žmonės mano, jog jų artimuosius ir pažįstamus pakeitė antrininkai, kuriuos jie vadina šnipais, ateiviais, monstrais. Dažnai toks sindromas būdingas sergantiesiems paranoidine šizofrenija, senatvine demencija, patyrusiems galvos traumas, vartojantiems narkotikus, netgi kamuojamiems stiprios migrenos ir panašiai. Būdingas šis sindromas dažniau moterims, nei vyrams.
Kapgraso sindromas aprašytas prancūzų psichiatro Josepho Capgraso ir jo kolegos Jeano Reboul-Lachaux 1923 metais. Tuo metu tirta pacientė skundėsi, kad jos vyras ir kiti žmonės, kuriuos ši pažinojo, yra pakeisti klonais.
Šiandien Kapgraso sindromas vadinamas neurologine liga, kurią lemia smegenų pažeidimai ir degeneracija.
