Dažniausiai skiriasi dėl neištikimybės
15 metų veikiantis „Skyrybų centras“ buvo vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjęs teikti tokias paslaugas – anot S.Vaikšnoro, be jų, internete tuo metu buvo galima rasti dar du skyrybų centrus. Vadovas pastebi, kad šiandien skyrybų paslaugų teikėjų yra apie 300.
„Mūsų darbas kaip statybininkų – jeigu padarai kokybiškai ir greitai, klientai iš karto kitiems apie tai pasako“, – aiškina S.Vaikšnoras.
Per įstaigos gyvavimo laikotarpį buvo išskirta daugiau nei 100 tūkst. sutuoktinių, o tokį skaičių, anot S.Vaikšnoro, vargu ar pasiekė kas nors kitas pasaulyje. Vadovui net buvo kilusi mintis pasiekimą užregistruoti į Guinnesso rekordų knygą.
„Kai susisiekiau su atstovais iš Guinnesso rekordų, jie prašė, kad pateikčiau visus duomenis. Bet asmens duomenų apsaugos įstatymas užkirto kelią suteikti išsiskyrusių žmonių pavardes, asmens kodus ir kitus įrodymus. Teko sumanymo atsisakyti, ką padarysi“, – pasakoja S.Vaikšnoras.
Remiantis „Eurostat“ statistika, Lietuva pagal skyrybų skaičių yra viena iš pirmaujančių šalių Europos Sąjungoje – skyrybų rodiklis tūkstančiui gyventojų siekia 3,1. Kaip sako S.Vaikšnoras, skyrybų žymiai padaugėjo dėl nuėjusios senosios kartos ir kitokio jaunimo požiūrio.
„Pirmaujame ne tik skyrybų skaičiumi, bet ir savižudybių. Yra buvę tragiškų atvejų, kai vyrai nusižudydavo... Skyrybos vykdavo dėl girtuokliavimo, jie būdavo įklimpę į liūną, gaudavo skyrybų dokumentus ir pasitraukdavo iš gyvenimo.
Senajai kartai buvo įdiegtas kitoks santuokos suvokimas, jie eidavo į bažnyčią, gyveno kaimuose. O kaip dabar tuokiasi jaunimas? Feisbukas, instagramas, telefonai... Susipažįsta, pabendrauja kelis mėnesius ir tuokiasi – jiems kaip atrakcija. Susituokę pamato, kad nepatinka taip gyventi – davai skiriamės. Išnyko moralinės nuostatos“, – tikina centro vadovas.
Susituokę pamato, kad nepatinka taip gyventi – davai skiriamės. Išnyko moralinės nuostatos.
Vis dėlto, S.Vaikšnoro manymu, porai geriau išsiskirti, nei gyventi kartu nelaimingiems. Todėl jis neįsivaizduoja, kokie galėtų būti sprendimai siekiant sumažinti skyrybų skaičių.
„Dažnai moterys yra tos, kurios kenčia – jos tikisi, kad vyras pasikeis. Jos pripratusios, kad sutuoktiniai gali kažką buityje pataisyti, jei reikia, kur nors nuveža, be to, turi vaikų. Nesvarbu, kad kartais išgeria, smurtauja. Labai nedaug ryžtingų asmenybių, kurios po vieno smurto protrūkio, kad ir nedidelio, iš karto žengtų žingsnį ir skirtųsi.
Skyrybos yra procesas, kurio neužkirsi. Galima pritaikyti, pavyzdžiui, mediaciją, bet ji pasiteisina tik iš dalies. Jei sutuoktiniai nori skirtis, net popiežius neprivers jų kartu gyventi. Nobelio premiją gautų tas žmogus, kuris sugalvotų, kaip sumažinti skyrybų skaičių“, – sako S.Vaikšnoras.
Anot centro vadovo, vienas iš sprendimų, kaip būtų galima sumažinti didelį skyrybų skaičių yra prostitucijos legalizavimas.
„Prieš trejus metus atėjo 65–70 metų vyras, kuris norėjo skirtis su žmona. Jis man papasakojo, kad žmona jo netenkina, jam trūksta intymių santykių, bandydamas elgtis romantiškai, sulaukia atstūmimo ir užgauliojimų.
Sakau: „Žmogau, tik šitas tau rūpi?“. Patariau susirasti vienai nakčiai merginą, kuri padės patenkinti aistrą ir nereikės skyrybų. Pažiūrėjo į mane, akys sublizgėjo, nudžiugo. Paklausė, gal žinau, kur tokią rasti. Pasiūlyti nieko negalėjau, tik rekomendavau skaityti skelbimus.
Užsienyje mažiau skyrybų, nes ten beveik kas antras eina į kairę. Jie patenkina savo aistrą su kitu partneriu, atsitraukia nuo šeimyninės rutinos ir toliau laimingai gyvena“, – sako S.Vaikšnoras.
Užsienyje mažiau skyrybų, nes ten beveik kas antras eina į kairę.
S.Vaikšnoras pastebi, kad daugiausia skiriasi 35–40 metų poros, o viena iš dažniausių pastarojo dešimtmečio priežasčių – neištikimybė.
„IT technologijos labai prisideda. Pavyzdžiui, vyras ar žmona palieka mobilųjį, o atsikėlęs sutuoktinis jį paima, paskaito žinutes ir būna kaip gerame meniniame filme – atsiskleidžia visa neištikimybės istorija. Tuomet apima emocijos ir lekia skirtis.
Taip pat skiriasi dėl alkoholizmo, pinigų nedavimo, smurto arba kai užknisa gyvenimas kartu.
Prieš kelias dienas skambino moteris iš Norvegijos: gyvena puikų gyvenimą, turi namą ant jūros kranto, augina vaikus, bet nori skirtis. Vyras pinigų duoda, negeria, neskriaudžia, tačiau atsirado šeimyninė rutina – ji gyvena antrame aukšte, o vyras pirmame. Tikino, kad išsiskyrus bus laisva ir kitaip gyvens. Sunku suprasti, kaip atrodys gyvenimas kitaip. Kiekvienam į galvą neįlįsi“, – pasakoja S.Vaikšnoras.
Išsiuntus skyrybų dokumentus, vienas sutuoktinių nusižudė
Per 15 metų darbo patirties S.Vaikšnoras susidūrė su įvairiausiomis skyrybų istorijomis. Kaip vieną iš įsimintinesnių jis išskiria nėščios moters skyrybas su sutuoktiniu musulmonu.
„Teisme pasiūliau jai prisidengti pilvą storesniu paltu, nenorėjome, kad matytųsi nėštumas. Jei moteris nėščia, sustabdoma byla, nustatomi alimentai, o jai išsiskirti reikėjo labai skubiai.
Sėdime, laukiame kvietimo į teismą, pakvietus sekretorei, atsistojame eiti, ir jai prasidėjo sąrėmiai. Paprašiau pakentėti, įėjo susirietusi, į visus klausimus atsakė advokatas. O teisėjas nieko nepastebėjo“, – pasakoja vadovas.
Du vaikelius moteris buvo pagimdžiusi oficialiai, o trečias gimė, kai ji viena nuvažiavo į Latvijoje esantį spermos banką, ten vyro sperma buvo apvaisinta ir pagimdė vaiką.
S.Vaikšnoras prisimena ir beprecedentį atvejį, kai moteris su vyru dviejų vaikų susilaukė dirbtiniu būdu, o trečią pagimdė be jo sutikimo ir tuomet nusprendė skirtis.
„Atėjau į biurą, žiūriu, moteris klūpo ant kelių, šalia padėtas lopšys su kūdikiu. Du vaikelius buvo pagimdžiusi oficialiai, o trečias gimė, kai ji viena nuvažiavo į Latvijoje esantį spermos banką, ten buvo apvaisinta vyro sperma.
Kai nusprendė skirtis, vyras sutiko, tačiau pabrėžė, kad jokiais būdais nesutinka mokėti alimentų trečiam vaikui. Kas ten darėsi... Teisėja tik akimis sumirksėjo, pasimetė, atidėjo posėdį ir ėjo studijuoti įstatymo. Kiek žinau, susirinko pusė teismo ir sprendė, ką daryti. Galiausiai priteisė vyrui mokėti alimentus ir už trečią vaiką“, – sako S.Vaikšnoras.
Tarp įsimintinų istorijų pasitaiko ir liūdnų, sukrečiančių situacijų. S.Vaišnoras išskiria atvejį, kai pas jį atvyko išsiskirti norintis vyras, kadangi jį su vaiku paliko žmona - pati dingo.
„Papasakojo, kad dabar vienas augina vaiką, turi nemažai žemės sklypų, kito turto ir norėtų, kad viskas liktų jam. Pasiūliau tam tikras teisines galimybes ir paaiškinau, kad jei žmona grįžtų, atsirastų pagrindas pakeisti jam priimtą naudingą teismo sprendimą. Jis pradėjo piktai rėkti, kad žmona tikrai neatsiras, pakartojo ne vieną kartą. Man buvo keistas jo užpykimas. Viską paruošėme, buvo skyrybos, jis gavo, ko norėjo.
Pasirodo, prieš tai išėjo straipsnis, kuriame rašė, kad vienas vyras turėjo draugę, kuri dingo, jis kreipėsi į policiją, ši atsisakė ieškoti. Praėjus metams paaiškėjo, kad tas vyrukas savo iniciatyva kaip privatus detektyvas ėmė ieškoti mylimosios, rado ją nužudytą ir užkastą. Tai buvo tas pats klientas, kuris buvo pas mane ir sakė, kad žmona tikrai neatsiras“, – pasakoja S.Vaikšnoras.
Į „Skyrybų centrą“ buvo atėjusi ir moteris, kurios vyras santykiavo su jų nepilnametėmis dukromis, todėl žmona buvo pasiryžusi siekti teisingumo. Tarp nemalonių istorijų S.Vaikšnoras taip pat prisimena atvejį, kuris baigėsi vyro savižudybe.
„Atėjo moteris su vyru, norėjo skirtis taikiai, viską sutvarkėme. Vyrui išėjus parūkyti, atvirai paklausiau moters, kodėl nusprendė skirtis. Ji papasakojo, kad vyras serga šizofrenija, naktį keliasi, pradeda klausinėti įvairiausių dalykų. Kai jis grįžo, kelis kartus paklausė žmonos, ar tikrai nori, kad jis pasirašytų dokumentus, nes jei tą padarys, ji daugiau niekada jo nematys.
Moteris jį tikino, kad viskas gerai, skiriasi be karo, skausmo, toliau gyvens normalų gyvenimą. Tuo metu nesupratau, kodėl jis buvo taip užsiciklinęs, jog žmona jo daugiau nematys. Pasirašė, išsiuntėme dokumentus į teismą, o po kelių dienų sulaukiau skambučio, kad vyras nusižudė“, – sako S.Vaikšnoras, pripažindamas, jog tokie atvejai sukrečia.
Tuo metu nesupratau, kodėl jis buvo taip užsiciklinęs, jog žmona jo daugiau nematys.
Vadovas tikina, kad visada pasidomi sutuoktinių istorija, paklausia, kodėl nusprendė skirtis, paskatina juos kelis kartus apsvarstyti savo pasirinkimą. Per jo praktiką yra buvęs ne vienas atvejis, kai pora vis dėlto nusprendžia nebesiskirti.
„Buvo atėjusi pora, kuri norėjo skirtis, galvojo, kad susituokė gerai neapsvarstę. Toliau klausinėjau priežasčių, mačiau, kaip dirsčioja vienas į kitą. Vyras prasitarė, kad norėtų dar kartu gyventi, bet žmona užsimanė skirtis. Kai dar kartą paklausiau, ar tikrai reikia skyrybų, atsakė, jog nežino. Patariau ateiti po trijų mėnesių, jeigu tvirtai bus nusprendę skirtis. Nebeatėjo. Matyt, nuslūgo emocijos, ir viskas susitvarkė“, – svarsto S.Vaikšnoras.
Išskirti gali ir per vieną dieną
Išskirti sutuoktinius darbuotojai stengiasi kuo greičiau – netgi yra užfiksavę rekordą, kai skyrybos įvyko per vieną dieną. Pasak S.Vaikšnoro, klientams svarbu kuo greičiau tą padaryti.
„Vieni yra suplanavę pasiimti kreditą, kiti ateina su paskirta kitos santuokos data. Teismas per mėnesį turi išnagrinėti atvejį, dar mėnuo, kol įsiteisėja, o jie jau už pusantro mėnesio būna paskyrę kitas vestuves. Kartais net elementarių dalykų nežino – negalima taip greitai turėti kitų planų. Yra ir tokių, kurie paskutinę minutę paprašo nutraukti skyrybas, nes persigalvojo“, – sako S.Vaikšnoras.
Apie 80 proc. sutuoktinių skiriasi taikiai, tačiau pasitaiko situacijų, kai atėję vos nesusimuša. Tai, anot S.Vaikšnoro, priklauso nuo žmogaus charakterio ir vertybių.
„Vieni lieka draugais iki gyvenimo pabaigos, o kiti laiko pyktį. Atrodo, jei išsiskyrėte, tai paleiskite vienas kitą, atleiskite. Bet ne, kerštingų yra daug.
Buvo graži istorija, kai pas mane atėjo vėžiu sergantis vyras, jam mažai buvo likę gyventi, turėjo turto, tačiau nebuvo, kam jo palikti – neturėjo jokių artimųjų išskyrus žmoną, su kuria išsiskyrė prieš 10 metų. Jis norėjo visą turtą palikti jai. Žmonės išsiskiria, bet žengiant žingsnį link anapilio, jausmai išlieka, prisimena buvusius sutuoktinius“, – sako S.Vaikšnoras.
Vadovas pripažįsta, kad išskirti sutuoktinius nėra maloniausias darbas, tačiau pabrėžia, kad nors skyrybos yra sunkus etapas, iš žmonių sulaukia padėkų, pastebi, kaip jie išsilaisvina, laimingi pradeda naują gyvenimą.
„Prie tokio darbo pripranti. Skyrybos – ne laidotuvės. Žmonės išsiskiria ir toliau laimingai gyvena. Dabar visai kitokios vertybės“, – aiškina S.Vaikšnoras.
Karantino metu skyrybų nepadaugėjo
Dėl karantino teko persiorientuoti ir pradėti dirbti nuotoliniu būdu, tačiau S.Vaikšnoras mano, kad nebendraujant su žmogumi realiai, dingsta galimybė atkalbėti jį nuo skyrybų.
„Kai šabloniškai internetu viską užpildo, nežinai, kokia situacija. Mes gauname informaciją, išsiunčiame atsakymą, ir viskas. Bet, pavyzdžiui, žmogus nesužino, kad gali pretenduoti į tam tikrą turtą, kompensaciją. Tik bendraujant betarpiškai galima tą pasakyti. Po karantino vėl grįšime prie įprasto darbo“, – tvirtina S.Vaikšnoras.
Vadovas nepastebi, kad karantino metu būtų padidėjęs skyrybų skaičius. Jo teigimu, pavasarį skaičius net buvo žymiai sumažėjęs.
„Viešojoje erdvėje buvo daug kalbama, kad padaugėjo konfliktų šeimose, bet konfliktas konfliktui nelygus. Dabar visi susispaudę kenčia, taupo, slegia nežinomybė, nenori galvoti apie turto dalinimąsi, teismus. Laukia, kol baigsis karantinas, gal po jo pasipils skyrybų.
Per pandemiją sumažėjo neištikimybės atvejų, matyt, karantinas riboja ėjimą pas kitus“, – šypsosi S.Vaikšnoras.
