Nakvynę rasdavau per „Couchsurfing“ platformą, kur gali parašyti vietiniams ir apsistoti trumpam laikui pas juos namuose bei tokiu būdu susirasti draugų iš skirtingų pasaulio kampų. Ir šis būdas išties pasiteisino. Per tą platformą susiradau tikrai nemažai draugų – su kai kuriais bendrauju iki šiol. Buvo net žmonių, pas kuriuos apsistojau Amerikoje, o po kelių metų jie atvyko kelioms dienoms į Kauną, pas mane.
Bet kartais pasitaiko ir ne tokių malonių patirčių. Taip ir nutiko tą kartą, kai pasiekiau Denverį. Per „Couchsurfing“ radau iš pažiūros labai fainą host’ą (žmogų, siūlantį keliautojams nakvynę – 15min), vardu Dan. Jis turėjo labai daug gerų atsiliepimų, kuriuos paliko pas jį apsistoję žmonės, todėl nusprendžiau ateinančias 2 dienas praleisti su juo, jo namuose.
Kai tik atvykau pas jį į namus, pradėjom kalbėti. Tradiciškai papasakojau šiek tiek apie Lietuvą, apie savo kelionę, kad keliauju skersai JAV, nuo San Francisco iki pat Niujorko.
Baigus vadinamąjį small talk, jis man aprodė savo namus, nuvedė į svetainę ir pasakė, kad galėsiu miegoti ant sofos. Super, pagalvojau. Tuomet pasakė, kad neužilgo ketina eiti su draugais į barą, ir būtų smagu, kad prisijungčiau. Žinoma, juk to čia ir atvykau – susipažinti su juo ir jo draugais, miestu, aplinka.
Taigi, nuvykus į barą susitikom gal 7 jo draugus, visi buvo puikiai nusiteikę. Jis pasisiūlė nupirkti man alaus. Sutikau.
Šiaip aš nelabai mėgau alkoholį, bet būnant JAV supratau, kad alus ten yra kaip socialinis draugiškumo gestas. Atsisakyti nelabai gražu. (Blemba, jaučiu tas galioja beveik visur, ne tik JAV).
Pabuvus tam bare vėliau ėjome į kitą, tada dar į kitą, kuriame jis taip pat statė man alaus net neklausęs. O aš iš mandagumo gėriau. Čia geras pavyzdys niekuomet nedaryti nieko tik iš mandagumo. Nenori – nedarai ir taškas. Neprivalai prieš nieką apsimetinėti kitokiu nei esi. Bet tuo metu, prieš 8 metus, nenorėjau pasirodyti nedėkingu svečiu.
Jis „statė“ man alaus net neklausęs. O aš iš mandagumo gėriau.
Galiausiai aplankėme 4 barus ir aš buvau išgėręs lygiai 4 alaus. Toks kiekis viršijo visus mano limitus, žinant, kad ir nuo vieno – pasigeriu. Todėl jaučiausi laaaabai apsvaigęs ir girtas. Po kurio laiko grįžome pas jį į namus.
Kartu su mumis buvo dar du jo draugai, kurie suko žolės suktinę.
Tuo metu nežinojau, bet jie man pasakė, kad Kolorado valstija yra pirmoji JAV, kurioje legalizuotos kanapės ir jų gali nusipirkti specializuotose parduotuvėje. (Šiuo metu, 2024 m., bent dalinai kanapės legalizuotos 24-iose valstijose.)
Susukę suktinę, jie pasiūlė parūkyti kartu. Ir aš, aišku, vėl iš mandagumo neatsisakiau. Žinoma, parūkius man pasidarė taip bloga, kad galvojau apsivemsiu: sukosi galva, nebesupratau kur randuos. <...> jeigu atsimenat – buvau ir taip itin girtas nuo 4 bokalų alaus. Man toks kiekis alkoholio sumiksavus su žolės suktine buvo daug daugiau nei galėjau pakelti.
Kadangi nebegalėjau nei pastovėti ant kojų, nei normaliai nusėdėti ant kėdės, pasakiau savo Danui, kad noriu eiti miegoti, ir paklausiau: „Kur galėčiau rasti patalynę, ar, tiesiog, ką nors, kuo galėčiau užsikloti?“
Jis atsakė: „Blemba, nors aš tau sakiau, kad galėsi miegoti ant sofos, bet, kaip matai, svečiuose yra dar du draugai, ir ant sofos miegos jie…“
„O tai kur man tada miegoti?“ – paklausiau. Jis pasiūlė: „Pas mane miegamąjame yra labai didelė lova. Jeigu tau nieko baisaus miegoti vienoje lovoje su manim, gali miegoti ten.“
Šis pareiškimas – pasiūlymas man pasirodė šiek tiek keistas, bet ne tiek keistas mano apsvaigusiai galvai, kad nesutikčiau.
Pagalvojau – „Nieko tokio.“ Juk visą vaikystę dalinausi vienu kambariu ir lova su broliu. Nieko blogo neatsitiks, tad sutikau. Be to, man buvo tikrai per sudėtinga vyniotis savo miegmaišį ir t.t.
Kūnas sustingo: „Galvojau, ar čia tikrai vyksta tai, ką manau?“
Atsigulus į lovą buvo toks jausmas, kad tą lovą kažkas suko šviesos greičiu. Atrodė, kad, jeigu bent kiek pajudėsiu, geriausiu atveju apsivemsiu. Tad nusprendžiau susikoncentruoti į ramybę ir kaip įmanoma greičiau užmigti. Bet negalėjau to padaryti, nes prie manęs atsigulė Danas ir pradėjo kabinėtis.
„Miegi?“ – klausė jis. „Bandau...“ – atsakiau.
„O žiūrėk, gali papasakoti daugiau apie savo keliones?“ – klausia Danas ir pradeda liesti savo ranka mano petį ir ranką.
Nesupratau kas darosi, tik atsakiau: „Ne, negaliu. Man bloga, noriu užmigti.“
Jis neatstojo: „Nu, bent kažkiek papasakok!“. Ir pradėjo dar stipriau, jau taip labiau nei draugiškai liesti mano rankas, tada šonkaulių sritį, pilvą.
Aš ne iš karto supratau, kas darosi, bet man pasidarė nerealiai baisu ir mano kūnas tiesiog sustingo. Nebegalėjau pajudėti. O jis nenustojo prie manęs lįsti. Per sekundę turėjau sugalvoti, ką daryti. Negalėjau naudoti fizinės jėgos, nes jis už mane buvo daug stipresnis (apie 2 metrų ūgio, raumeningas vyras).
Tą akimirką pagalvojau: „Ar tai yra tai, apie ką aš galvoju?“. Bet negalėjau nedaryti nieko. Turėjau kažkaip suktis iš situacijos. Jis toliau lindo prie manęs – jau su abiem rankomis.
Pagalvojau: „Gerai, mano rankos gan silpnos, bet kojos tikrai yra stiprios, ypatingai nuo kelių mėnesių riedėjimo longboardu kiekvieną dieną po 9-10 valandų. Tad galiu pradėti spardytis. Bet tada jis mane išmes iš namų. O dabar vidurys nakties, esu didmestyje, praktiškai be pinigų, ir dar esu super stipriai apsvaigęs.“
Fizinės jėgos panaudojimas atrodė nelogiška, tad pradėjau šaukti: „Nelįsk, atstok!“. Rėkiau, kiek įmanoma garsiau, kad išgirstų ir už sienos miegantys draugai.
„Gerai, gerai… kas tau yra..“ – atsakė jis ir prunkšdamas patraukė nuo manęs rankas bei nusisuko į kitą pusę.
Nebetariau nei žodžio. Mano kūnas liko sustingęs. Mano galvoje pradėjo suktis įvairūs scenarijai: „Ar jis prie manęs nebelįs ir tiesiog užmigs? Ar, jeigu liksiu lovoje, jis pradės kabinėtis ir vėl? Ką daryti?“.
Suvokiau, kad mano kūnas patyrė didelį šoką, todėl ir sustingo. Bet nebegaliu čia likti. Tad palaukiau 10-15 min, kol jis užmigo, ir sukaupęs visas jėgas, kuo įmanoma tyliau išsiropščiau iš lovos, susirinkau daiktus, nuėjau į virtuvę ir išsivyniojęs savo miegmaišį, nuėjau miegoti.
Aišku, nepavyko iš karto užmigti, nes kūnas dar buvo šoke, bet supratau, kad arba turiu dingti iš šitų namų dabar, arba pamiegoti iki kokių 6-7 val. ryto ir tada tyliai nešdintis. Nes vis tiek jis pats buvo girtas, gal ryte net neprisimins kas įvyko?
Žinoma, tai buvo tik mano spėlionės, bet turėjau pamiegoti bent kelias valandas, išsiblaivyti. Taip ir padariau. Pamiegojau gal iki 7.30 val. ryto. [Kai atsikėliau] Jis ir jo draugai dar miegojo. Kaip tik galėjau tyliau susikroviau daiktus ir dingau iš tų namų. Daugiau nei jo, nei tų draugų nebemačiau.
Tokių įvykių buvo visais laikais
Po šio įvykio supratau, ką patiria moterys, kai prie jų kabinėjasi vyrai. Nesvarbu kokiu lygmeniu. Dažnai galima nujausti žmogaus intenciją iš karto. Ir tai yra be galo nemalonu, nesaugu ir gėda.
Taip pat supratau, kad kabinėjimąsis nepriklauso nuo lyties. Priekabiauti gali ir vyrai prie vyrų. Ir moterys prie vyrų ir moterys prie moterų. Nesvarbu.
Esu girdėjęs visokių istorijų. Ir sakau – apie jas labai gėda ir nejauku kalbėti. Bet kartais reikia. Vardant švarumo, edukacijos ir paleidimo.
Ne viena draugė yra pasakojus, kaip vėlai vakare, jei eina mieste viena, kabinėdavosi vyrai. Tokie įvykiai yra tapę vos ne įprastu reiškiniu.
Tačiau turiu ir vyrų draugų, kurie išgyvenę ne tik į mano panašias istorijas, bet ir tokių, kuriems pasibaigė daug blogiau nei man.
Tai jiems paliko traumą visam gyvenimui. Asmeniškai žinau tokių atvejų, bet kadangi esu prižadėjęs tai laikyti paslaptyje, nepasakosiu.
Svarbu paminėti, kad šioje vietoje nėra svarbi šalis, valdymo struktūra ir panašūs dalykai. Nes kartais girdžiu vyresnius žmones sakant:
„Mano laikais tai tokių nesąmonių nebuvo.“ Buvo, mielas drauge. Žinau žmonių, prie kurių kabinėjosi ir sovietmečiu, ir jau laisvoje Lietuvoje. Tais, „tavo laikais" tiesiog nebuvo interneto ir feisbuko, kur žmonės galėtų dalintis, todėl tu apie tai ir nežinai.
Tik noriu, kad žinotumėt, jog atsitinka visaip. Jeigu matot, kad kažkas prie ko nors kabinėjasi, jokiais būdais netylėkite. Kalbėkite. Garsiai. Tokių priekabiavimų viešas pastebėjimas gali padėti išvengti didžiausių traumų.
Danielius Narauskas – keliautojas ir muzikantas, socialiniuose tinkluose žinomas kaip Narovski.
