Įmonė bankrutavo nepraėjus nė pusmečiui
IT srityje dirbanti Justina šiuo metu džiaugiasi savo darboviete. Tačiau kažkada, dar būdama studentė, ji išgirdo tai, ko dauguma bijo labiausiai: „Ačiū, rytoj gali nebeateiti.“
„Buvau dar tik antro kurso studentė, įmonėje dirbau vos 5 mėnesius. Kadangi bendrovė pradėjo linkti link bankroto, buvau „šviežiausiai“ priimta, todėl ir viena pirmųjų, kurią paprašė išeiti“, – prisiminė mergina.
Justinos padėtį sunkino tai, kad ji buvo studentė – dar ne pilną kvalifikaciją įgijusi specialistė. Mergina gavo išeitinę kompensaciją, tačiau ši suma vis tirpo, o mėnesiams bėgant darbo jai niekas nepasiūlė.
Pakeičiau sritį, specialybę, bet galiausiai viskas išėjo į gera.
„Pakeičiau sritį, specialybę, bet galiausiai viskas išėjo į gera. Darbo ieškojau pusę metų – tas laikotarpis finansiškai buvo sunkus, teko gyventi praktiškai tik iš stipendijos. Iš pradžių gan kritiška atsirinkinėjau darbo skelbimus: čia tas nepatinka, ten – anas. Tačiau pamažu ėmė imti panika: laikas eina, o aš vis dar neturiu darbo! Pradėjo trukti pinigų... Buvau apsisprendusi, kokioje srityje norėčiau dirbti, tačiau baigiantis tam pusmečiui bandžiau laimę įvairiausiose bendrovėse, skelbimų taip lengvai neatmetinėjau. Vis tik dabar tuo atleidimu netgi džiaugiuosi“, – sako Justina.
Įgijo paklausiausią specialybę Lietuvoje
Galiausiai sulaukusi darbo pasiūlymo mergina stvėrė jį net nesvarstydama pliusų ar minusų. Tačiau laikui bėgant savo naujajam darbdaviui turėjo vis daugiau priekaištų.
„Nepatiko darbo sąlygos, požiūris į žmogų... Turėjai pasakyti, kada atidirbsi tą pusvalandį, kai išeini iš darbo anksčiau, nepaisant to, kad prieš tai dirbai 5 valandas viršvalandžių, kurių niekas neapmoka. Neapsikenčiau ir išėjau. Ir tuo atveju buvo daug dvejonių, nes vis dar buvau studentė. Ši įmonė man leido derinti darbą ir studijas – nežinojau, ar tai taip lengvai pavyks kitoje darbovietėje“, – prisiminė Justina.
Dabartinėje darbovietėje jai suteikiama laisvė, tačiau kartu ir atsakomybė už atliekamus darbus. Pagerėjo ne tik darbo sąlygos, tačiau ir uždarbis.
„Buvusi darbovietė buvo lietuviško kapitalo. Dabartinė – tarptautinė. Nesinori mėtyti akmenų į savo buvusią darbovietę, bet šių dviejų kompanijų požiūris į darbuotoją labai stipriai skiriasi“, – kalbėjo Justina.
Galite sėdėti ir burbėti kiekvieną dieną. Tai ir paprasčiau, ir neprarasite darbo. Tačiau surizikavę bent jau žinosite, kad pabandėte.
Keisdama darbovietes ji kartu pakeitė ir specialybę. Magistro studijas pašnekovė baigė jau IT srities ir šiuo metu gali ramiau miegoti, turėdama vieną paklausiausių specialybių šalyje. Justina prisipažįsta – patirties ji įgijo darbovietėje, kurios nemėgo, mokėsi iš kolegų ir po dvejų metų sulaukė patrauklaus darbo pasiūlymo.
„Galite sėdėti ir burbėti kiekvieną dieną. Tai ir paprasčiau, ir neprarasite darbo. Tačiau surizikavę bent jau žinosite, kad pabandėte. Gali būti, kad ir nepasiseks. Tačiau nepabandę to niekada nesužinosite“ , – ragino pašnekovė.
Du vadovai nusprendė kepti ekologiškus skanumynus
Vilniaus Naujamiesčio rajono gyventojai, matyt, yra pastebėję Šaltinių gatvėje jaukiomis šviesomis mirgančią kepyklėlę „Patore“. Jos viduje pasipuošę prijuostėmis tarp miltuotų stalų ir kaitrių orkaičių zuja du vyrai. Tai – Patricijus Rauktys ir Orestas Valiukonis – abu jie žino, ką reiškia aukštos ir atsakingos pareigos. Taip pat žino, kad iškritus iš šio garais virstančio verslo-pajamų-augimo traukinio nelabai norisi lipti atgal. Šiuo metu buvęs vadovas ir buvęs medikas pasirinko kepti pyragus ir kruasanus iš ekologiškų mielių, cukraus bei sviesto.
Tikiu, kad kiekviena pradžia turi pabaigą ir kiekviena pabaiga reiškia, kad kažkas prasidės.
„Aš jau iš paties pirmojo savo darbo, prisimenu, išėjau į niekur. Nes nusprendžiau, kad man ten nebėra ką veikti, – šypsosi P.Rauktys. – Na, o iš paskutiniojo išeiti nebereikėjo: visa įmonė su 300 žmonių buvo uždaryta. Bet, žinote, aš mėgstu visokius tokius nuotykius. Tikiu, kad kiekviena pradžia turi pabaigą ir kiekviena pabaiga reiškia, kad kažkas prasidės.“
Patricijus pripažįsta, kad žmones atleisti ir pranešti tiekėjams, kad veikla daugiau nebevyks – buvo sunkiausia. Vien tokio dydžio įmonės pasiruošimo bankrotui procesas vyko kelis mėnesius.
Šiuo metu buvęs stambios įmonės vykdantysis direktorius lėtai maišo tirštėjantį kremą. Kepti pyragus, morengus ir kruasanus jis išmoko laisvalaikiu, o gimus vaikams susidomėjo ekologiškais produktais. Todėl kepyklėlė „Patore“ prekiauja išimtinai tik ekologiškais kepiniais.
„Galvojau: ar tikrai noriu dar 5, 8 ar 10 metų dirbti kažkam. Tokio noro nebuvo. Važiavau į kelis darbo pokalbius... bet tik tam, kad suprasčiau, kad nelabai iš tiesų noriu dirbti. Galbūt tai su metais ateina? Kai esi jaunas, apie tai negalvoji. Jaunystėje darbas – tai priemonė gauti pinigus. Taigi pinigai, pozicija, automobilis...
Ir tik paskui suvoki, kad visą gyvenimą tame darbe praleidi. O juk daug svarbiau praleisti laiką su savo šeima“, – svarsto Patricijus ir čia pat nusijuokia, kad nuosavame versle, pasirodo, to laisvo laiko, lieka dar mažiau.
„Tai, kas įvyko, yra geriausia, kas Tau galėjo nutikti“
Ir vis dėlto vyrai išlieka principingi: savo gyvenimo dėl kruasanų jie neaukoja.
„Kai tik atsidarėme, visi kaimynai spirgėjo, kaip smagu būtų atėjus 8 ar 9 valandą ryto gauti šiltų kruasanų. Na, atleiskite, mes nematome savęs 5 valandą ryto, kočiojančių kruasanų tešlą. Na, nematome, ir viskas. Gal kažkam tai skambės arogantiškai. Bet juk laikas yra tai, ko nenupirksi“, – sake P.Rauktys. Retas žino, jog iškepti kruasanus užtrunka apie 4 valandas.
Kočiodamas tešlą P.Rauktys pasidalina posakiu, kurį, sako, vakariečiams sudėtinga suprasti: „Tai, kas tau jau atsitiko, yra geriausia, kas Tau galėjo atsitikti.“
To, kas atsitiko, tu negali pakeisti. Gali pakeisti tik požiūrį į tą įvykį.
„Turima omenyje, kad to, kas atsitiko, tu negali pakeisti. Gali pakeisti tik požiūrį į tą įvykį. Nieks nesakė, kad gyvenimas – kupinas džiaugsmo. O štai pripažinti, kad jame visuomet yra ir skausmo, ir pykčio, ir neteisybės – niekas nenori. Tavo pasirinkimas: ar tenkintis tuo, ką turi, ar nuolat piktintis dėl negerovių“, – sako vienas iš kepyklėlės „Patore“ savininkų.
Kai idėja tampa svarbesnė už pelną
Jis priduria, kad su kolega skaitė budistinės filosofijos knygas, tik jis pats jau liovėsi, o šalia triūsiantis Orestas Valiukonis vis dar skaito.
Orestas pripažįsta, kad „praėjusiame tūkstantmetyje“ buvo gydytojas, o pastaruosius du dešimtmečius dirbo farmacijos bendrovėse. Paskutinė iš jų prieš dvejus metus buvo restruktūrizuota.
„Kai tau yra 50 plius metų, Lietuvoje nesi labai pageidaujamas darbuotojas. Galvojau apie tai, kad daryti kažką savo – iš pradžių buvau labai entuziastingai tam nusiteikęs. Dabar galvoju, kad įvertini dalykus, kai prarandi. Tos stambios bendrovės kartais dusina: „nupirk daugiau, išleisk mažiau“. Arba pastebi, kad deklaruojamos vertybės visai neatitinka realiai egzistuojančių vertybių. Tačiau džiugina stebėti, kaip tavo vadovaujami žmonės tampa sėkmingi.
Čia, kepykloje, atrodo viskas gražu ir gerai, bet gal Patricijus čia labiau jaučiasi „savo lėkštėje“, pats procesas jam labiau patinka. Budistinėje filosofijoje sakoma, kad kiekvienas žmogus kažko nori, jeigu negauna – kenčia. Tai man dar reikia peržengti tą plonytę liniją. Galvoji, kad smagu būtų turėti tiek, kad užtektų tam ir dar anam... Galvoji taip, nevertini to, ką dabar turi, ir kenti...“, – pats sau įgelia O.Valiukonis.
Beje, vyrai neseniai atsisakė prašymo iškepti šimtą kruasanų sekmadienio rytą, tuo labai nustebindami užsakovą.
„Reikėtų nieko daugiau nedaryti, tik „pleškinti“ kruasanus, kurių gamyba mums neatneša didelio pelno. Taip, mes čia dirbam dėl pomėgio, bet vis dėlto nesam labdaringa organizacija... Žinoma, galėtume imti ne ekologiškus miltus ir cukrų, dėti konservantų – tada ir gamyba paprastesnė, ir kepiniai ilgiau laikytų. Bet ne tokia yra mūsų vizija. Tai ne tik ekologija – tai grynumas, natūralumas. Dabar viskas pagrįsta pelnu, greičiu: visi tik „varo“ daugiau, pigau. Vartojimas, vartojimas, vartojimas – manęs tai nedžiugina“, – sakė O.Valiukonis.
Praradau darbą – galimos dvi kraštutinės reakcijos
Psichologė-psichoterapeutė Inga Šulcienė sako, jog darbo netektį galima traktuoti kaip stiprų krizinį išgyvenimą. Jos teigimu, po tokios žinios žmonės dažniausiai išgyvena pasimetimo, baimės, bejėgiškumo, nepasitikėjimo, kaltės, pykčio jausmus. Reakcijos, su kuriomis jie susiduria gali būti gana skirtingos: vieni gali lengviau pažvelgti į save iš šalies, kiti gali būti linkę viską hiperbolizuoti ir pulti į kraštutinumus.
„Asmuo gali būti linkęs į savęs nusivertinimą, menkinimą. Tokiu atveju jis graužia save ir nemato tos kitos pusės, kad darbo praradimas gali būti susijęs su objektyviomis aplinkybėmis: įmonės bankrotu ar būtinybe mažinti darbuotojų skaičių“, – sako I.Šulcienė.
Kita vertus, kai kurie žmonės gali nepastebėti, kad problema iš tiesų kyla dėl jų asmeninių savybių, pavyzdžiui, polinkio į konfliktus. Ir būtent dėl to žmogus ne pirmą kartą yra atleidžiamas.
„Kiekvienas iš šių mano minėtų kraštutinumų apsunkina išbridimą iš krizės“, – sakė psichologė psichoterapeutė.
Minėtiems žmonių tipams gali prireikti specialisto pagalbos – kad būtų lengviau įvertinti situaciją, suprasti priežastis ir pasekmes.
Krizė – visuomet kartu yra ir galimybė
Psichologė priduria, kad įvairūs neigiami jausmai tokiu laikotarpiu yra visiškai natūralios reakcijos.
„Darbo praradimas susijęs su sunkiais išgyvenimais. Todėl stresas, baimė, išgąstis – tai yra normali reakcija į žinią apie prarastą darbą. Gali laikinai sutrikti miegas, dingti apetitas, kilti noras atsitraukti nuo visų ir užsisklęsti savyje. Kita vertus, jei tokia būsena užsitęsia – tai ženklas, kad žmogui nepavyksta susitvarkyti, kad trūksta vidinių resursų ir jam reikia pagalbos iš šono“, – sako psichologė. Jos nuomone, du-šeši mėnesiai yra laikotarpis, per kurį tokia krizė turėtų būti įveikta.
Krizė visuomet yra ir galimybė. Žmogus gali atrasti visiškai naujas galimybes, suvokti, kad nori veikti kažką kito.
„Nepamirškite, kad krizė visuomet yra ir galimybė. Ji gali sulaužyti, bet gali ir auginti. Žmogus gali atrasti visiškai naujas galimybes, suvokti, kad nori veikti kažką kito. Arba įvertinti, kad jam galbūt reikia įgyti naujų įgūdžių siekiant savo tikslo“, – sako pašnekovė.
I.Šulcienė nerekomenduoja stačia galva nerti į bet kokį pasiūlytą darbą, stresuoti galvojant, kad būtinai reikia kažką dirbti.
„Svarbu nurimti ir susivokti: ar tai labiau susiję su mano asmeniniėmis savybėmis, kompetencijos stoka ar tai nulėmė darbdavio asmeninės savybės, o gal tai susiję su pokyčiais rinkoje? Duokite sau laiko atsikvėpti. Kitas kraštutinumas – užstrigti toje situacijoje ir nesiimti jokių veiksmų. Tokiu atveju galbūt reikėtų rinktis labiau realistiškus darbo pasiūlymus, nors tuo metu galbūt jie neatrodo patys patraukliausi. Tačiau galite toliau ieškoti mėgstamo darbo“, – sako I.Šulcienė.
Nemėgstamas darbas – kaip pasiryžti uždaryti duris?
Psichologės nuomone, reakcija į darbo praradimą ir jos intensyvumas taip pat glaudžiai susijusi su tuo, kiek vietos darbas užima žmogaus gyvenime.
„Lengviau išgyventi krizes, susijusias su darbu, padeda mintis, kad tai viena iš kelių, bet ne vienintelė gyvenimo sritis. O jei vis dėl to vienintelė... Tuomet tokie įvykiai atveria akis, kad praradome pusiausvyrą, neskiriame laiko santykiams, kitoms gyvenimo sritims. Galbūt darbo praradimas – galimybė atsigręžti į santykius?“ – kalbėjo psichologė.
Stresas, baimė, išgąstis – tai yra normali reakcija į žinią apie prarastą darbą.
Kai kuriems žmonėms profesinis tapatumas yra labai svarbus, tačiau visuomet reikia pagalvoti, ar investavus daugybę laiko į darbą, nesugrius santykiai.
Beje, psichologė akcentuoja, jog jei kas savaitę eidami į darbą jaučiatės vis blogiau – tai ženklas, kad metas kažką keisti.
„Tai būtų galima palyginti su miegu. Keletą dienų neišsimiegoti galbūt nieko tokio, tačiau jei mums nuolat trūksta kokybiško poilsio, palaipsniui tai sukelia didesnį dirglumą, nepasitenkinimą, jėgų trūkumą, pradedame jaustis prislėgti, viskuo nepatenkinti. Taip ir nuolatinės neigiamos emocijos darbe pamažu ženkliai pablogina mūsų psichinę sveikatą.
Paklauskite savęs: „Ar man čia gera? Ar aš čia kankinuosi?“ Kai ateina pripažinimas, kad iš tiesų darbas nepatinka, kyla klausimas – ką daryti? Paklauskite savęs: ką prarasiu, jeigu nepabandysiu? Ar man geriau visą laiką būti ten, kur jaučiuosi nelaimingas? Tai yra mano gyvenimas, mano laikas ir savo tą laiką aš kažkam atiduodu. Galiu padėti sau pasijusti geriau ir mėgautis tuo, ką darau“, – sakė I.Šulcienė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Psichologė apie jausmus netekus artimojo: yra dalykų, kuriuos gali pagydyti tik laikas.
„Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, dalinai finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.
