Deja, pasak naujausių tyrimų, jie neturi nieko bendro su realybe. Savo knygoje „Testosterone Rex“, laimėjusioje ne vieną prestižinį populiariosios mokslo literatūros apdovanojimą, Australijos Melburno universiteto profesorė, psichologė ir tyrėja Cordelia Fine kviečia pasidomėti naujausiais mokslo atradimais lyčių skirtumų tema bei pažvelgti į šiuos vis dar gajus stereotipus iš kitokios perspektyvos.
Akmens amžiaus kazanovos – tik fantazija
Vyraujanti populiari teorija, kad mūsų protėviai galėdavę apvaisinti šimtą moterų ir taip vos per metus duoti pradžią šimtui palikuonių, tuo tarpu moteris tegali pagimdyti vieną vaiką per metus, taigi vyrai biologiškai „užprogramuoti“ lengvabūdiškiems nuotykiams, kad kuo plačiau paskleistų savo genus, neturi solidaus pagrindo.
Reali vyro galimybė tais laikais apvaisinti šimtą moterų buvo mažesnė, nei būti užmuštam meteorito.
„Kad vyras apvaisintų šimtą moterų, kurios jam pagimdytų šimtą vaikų, jam toli gražu neužtektų vienerių metų. Nepamirškime, jog 10 000 metų prieš mūsų erą „Tinder“ pasimatymų programėlės dar nebuvo, ir žmonės gyveno daugmaž 80–90 individų grupėse. Taigi pirmas sunkumas, su kuriuo susidurtų mūsų akmens amžiaus donžuanas, yra tas, kad dauguma jo genties moterų būtų arba dar per jaunos, kad galėtų pastoti, arba jau pastojusios, arba maitinančios krūtimi, taigi trumpam nevaisingos.
Iš likusių vaisingų moterų kai kurios jau būtų susaistytos tam tikrais ryšiais su kitais vyrais, taigi primityviojo kazanovos šansai komplikuojasi dar labiau. Galiausiai tikimybė, kad moteris pastos nuo vieno vienintelio lytinio akto, yra apie devyni procentai: daug kas priklauso nuo jos ciklo ir vyro spermos kokybės.
Apskaičiavus visa tai, reali vyro galimybė tais laikais apvaisinti šimtą moterų buvo mažesnė, nei būti užmuštam meteorito, taigi šis urvinio žigolo įvaizdis paprasčiausiai nėra logiškas“, – aiškina C.Fine.
Haremų reiškinys, pasak mokslininkės, pasirodė kur kas vėliau – žemdirbių visuomenėse, kur vienam individui sutelkti pakankamai turto ir sukurti bei išlaikyti ištisą haremą buvo įmanoma.
„Haremai yra kur kas vėlesnis reiškinys, atėjęs iš ekonominės ir socialinės terpės, o ne dėl biologinių priežasčių. Tiesą sakant, žmonės yra be galo nuostabūs padarai – mūsų gebėjimas adaptuotis prie esamų gamtinių, klimatinių, ekonominių ir socialinių sąlygų yra beprecedentis visoje Žemėje. Antropologai sutinka: įvairiais laikais žmonės gyveno tiek patriarchatuose, tiek matriarchatuose, būta ir haremų bei poligamijos ir, atvirkščiai, poliandrijos, kai vyrų haremus išlaikydavo įtakingos moterys. Taigi teigti, kad vyrai elgiasi vienaip, o moterys – kitaip, nes tai lemia evoliucija, yra pernelyg supaprastintas požiūris“, – pastebi ji.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vaikų neurologė R.Maciulevičienė apie kūdikių masturbaciją: „Tai išties panašu į epilepsijos priepuolį“
Na, o kaip su moderniais eksperimentais, taip mėgstamais evoliucijos psichologų? Pavyzdžiui, itin populiarus tyrimas JAV, kai fiziškai patrauklūs aktoriai ir aktorės gavo užduotį prieiti prie 18–25 metų studentų, juos užkalbinti, pažerti komplimentų ir galiausiai pasiūlyti du dalykus: nueiti į pasimatymą ir praleisti naktį kartu.
Vos 11 procentų moterų pasiekia orgazmą atsitiktinės sueities metu ir dauguma baiminasi „kekšės“ stereotipo, tuo tarpu beveik visi vyrai pasiekia orgazmą net vienos nakties nuotykio metu ir vis dar yra laikomi „užkariautojais“.
Su pasimatymu sutiko panašus merginų ir vaikinų skaičius – apie 50 procentų – tačiau pasiūlius neįpareigojantį seksą, beveik visos merginos atsisakė, o beveik visi vaikinai sutiko. „Eksperimento kūrėjai, žinoma, padarė išvadą, jog tai reiškia, jog vyrai labiau linkę į poligamiją nei moterys. Bet ar tikrai?
Visų pirma, neįmanoma žinoti, kiek merginų būtų sutikusios praleisti naktį kartu po pasimatymo. Neįmanoma žinoti, kiek vaikinų sutiko su atsitiktinių lytinių santykių pasiūlymu vien juokais arba kiek jų sutiko, tačiau nebūtų ėję iki galo. Be to, pasvarstykime apie tai, kad vos 11 procentų moterų pasiekia orgazmą atsitiktinės sueities metu ir dauguma baiminasi „kekšės“ stereotipo, tuo tarpu beveik visi vyrai pasiekia orgazmą net vienos nakties nuotykio metu ir vis dar yra laikomi „užkariautojais“.
Jei visos moterys lengvai patirtų pasitenkinimą kiekvienos tokios atsitiktinės sueities metu, be to, po tokių nuotykių būtų vadinamos šauniomis herojėmis, ar tik šis eksperimentas nebūtų baigęsis gerokai kitaip?“, – klausia C.Fine.
Rizikos mėgėjų iliuzija
Itin gajus ir, rodosi, taip pat moksliniais tyrimais paremtas mitas yra tai, kad vyrai labiau linkę rizikuoti.
„Tačiau šios idėjos entuziastai pamiršta, kaip atliekami rizikos mėgėjų tyrimai: vyrai ir moterys apklausiami, ar noriai dalyvauja tokiose rizikingose veiklose, kaip sporto lošimai, finansinės investicijos, važiavimas motociklu, šokimas su parašiutu. Ir iš tiesų, vyrai labiau linkę leistis į tokius nuotykius.
Tačiau kas, jei dalyviai būtų klausiami apie kitokią riziką? Vestuvės yra rizika: juk tai moterys dažniausiai apskritai atsisako darbo arba sumažina darbo valandas, taigi skyrybų atveju jos nukenčia labiau. Ėjimas į pasimatymą moteriai yra rizika – o jeigu kavalierius pasirodys besąs užpuolikas? Vaiko gimdymas yra rizika: tikimybė, kad nėštumas baigsis mirtimi, yra 20 kartų didesnė, nei tikimybė žūti šokant parašiutu. Taigi populiarieji “rizikos tyrimai„ paprasčiausiai nėra objektyvūs“, – pastebi C.Fine.
Vyrų ir moterų skirtumai – tik socialiniai susitarimai
Mokslininkai neabejoja: žmonių lytį nulemia hormonai bei chromosomos. XY chromosomų derinys reiškia, jog gims berniukas, tuo tarpu XX – mergaitė, o hormonai testosteronas bei estrogenas atitinkamai daro įtaką jų vystymuisi. Tačiau ar hormonai bei genetinis kodas taip pat nulemia vyrų ir moterų smegenų bei elgsenos ypatumus?
„Ši nepaprastai gaji idėja, jog vyrai yra linkę konkuruoti, trokšti kuo daugiau ir įvairesnių seksualinių partnerių bei kratytis atsakomybės už vaikų auginimą, tuo tarpu moterys – atsargios, monogamiškos ir natūraliai motiniškos, neturi jokio realaus mokslinio pagrindo. Taip, genetinė “programa„ ir hormonai nulemia, su kokiais lytiniais organais gimstame. Tačiau tikrai ne tai, kaip vystysis mūsų protas bei elgesys: “vyriškumo„ ir “moteriškumo„ sampratos tėra socialiniai susitarimai.
Gimdymas yra rizika: tikimybė, kad nėštumas baigsis mirtimi, yra 20 kartų didesnė, nei tikimybė žūti šokant parašiutu.
Daugybė pavyzdžių gamtoje, ypač tarp artimiausių mūsų giminaičių žmogbeždžionių, rodo, jog patinų ir patelių elgesys būna įvairus: dažniausiai – vienodas, kai abiejų lyčių gyvūnai medžioja, augina jauniklius, maitinasi ir žaidžia kartu; kartais – priešingas, kai labiau dominuoja patelės, o kartais – kai patinai. Taigi jei net gyvūnai geba gyventi įvairiose socialinėse situacijose, negi mes tikrai norime manyti, jog žmonės yra kur kas primityvesni ir jų elgesį vienareikšmiškai lemia biologija?“ – klausia C.Fine.
Pasak mokslininkės, neurologai Europoje ir JAV sutinka: žmogaus lytis turi nežymios įtakos smegenų struktūrai, tačiau toks dalykas, kaip „vyriškos“ ir „moteriškos“ smegenys paprasčiausiai neegzistuoja.
„Neurologijos mokslo atradimai sako, jog žmonių smegenys – tai nepaprastai sudėtinga mozaika. Yra daugybė moterų, kurių smegenys kur kas labiau “vyriškos„, ir atvirkščiai. Genai ir hormonai turi įtakos, tačiau kur kas mažiau, nei manoma. Be to, lyčių skirtumai ryškiausi tose smegenų dalyse, kurios atsakingos už reprodukciją – centrinėje nervų sistemoje, tuo tarpu kitose smegenų dalyse jie dingsta.
Lyčių skirtumus nulemia daugybė skirtingų faktorių: visuomenės susitarimas, auklėjimas, švietimas, individo sveikata, amžius, patiriamo streso lygis, motinos stresas arba narkotikų vartojimas nėštumo metu… Kitaip tariant, mūsų biologinė lytis mūsų protui, talentams bei elgesiui turi itin mažai reikšmės“, – teigia C.Fine.
Dar autorė kviečia įsivaizduoti visuomenę, kur žmonių lytis keistųsi kas savaitę. „Įsivaizduokite, jog septynetą dienų žemiau pusiaujo turite vyriškus lytinius organus, o kitą savaitę – moteriškus. Ar manote, jog tuomet skirtume tiek dėmesio lyčiai ir tariamiems „esminiams“ lyčių skirtumams? Ar tikrai tikėtume, jog moterims priklauso būti švelniomis, dailiomis, pareigingomis būtybėmis, tuo tarpu „vyriškumo“ simboliais vis dar būtų agresija, lyderystė ir lengvabūdiški seksualiniai nuotykiai? O gal nutiktų taip, kad visi jaustumėmės tiesiog unikaliais, ypatingais, tačiau vienodai vertingais žmonėmis?“
