Kodėl staiga žmonės tapo netinkami kurti santykius? Ar mes pamiršome, kaip mylėti, o gal dar blogiau – kas apskritai yra meilė? To savo straipsnyje, publikuotame mensxp.com, klausia Ankush Bahuguna.
„Mes esame nepasiruošę. Mes esame nepasiruošę aukotis, atrasti kompromisus, nepasiruošę besąlygiškai meilei. Mes esame nepasirengę investuoti tiek, kad santykiai pavyktų. Mes norime, kad viskas būtų lengva.
Esame tie, kurie viską lengvai meta. Viskas, ko mums reikia – tai menkiausia kliūtis. Mes neleidžiame savo meilei augti. Iki to laiko mes tiesiog išeiname. Ieškome ne tikros meilės savo gyvenime, bet jaudulio ir virpulio.
Norime su kažkuo žiūrėti filmus, siausti vakarėliuose, bet ne to, kuris suprastų giliausioje tyloje. Leidžiame laiką kartu, tačiau neturime prisiminimų. Mes nenorime nuobodaus gyvenimo. Nenorime partnerio visam gyvenimui, tik kažko, kas priverstų pasijausti gyvais šią akimirką, kažko labai staigaus.
Kai susižavėjimas išsisklaido, mes atrandame, kad niekas mūsų neparuošė paprastai kasdienybei. Mes nebetikime nuspėjamumo grožiu, nes esame apakinti nuotykių virpulio.
Pasineriame į nereikšmingą miesto gyvenimą nepalikdami vietos meilei. Mes neturime laiko mylėti, neturime kantrybės kurti santykių. Esame užsiėmę žmonės, besivaikantys materialinių svajonių, ir čia nėra erdvės meilei. Santykiai – tai ne daugiau nei tiesiog patogumas.
Mes ieškome staigaus pasitenkinimo visur, ką darome, – dalykuose, kuriuos publikuojame, karjeroje, kurią pasirenkame, žmonėse, kuriuos įsimylime. Norime brandumo santykiuose, kuris ateina tik su laiku, emocinio ryšio, kuris kuriamas metų metais, priklausymo vienas kitam jausmo, kai vos pažįstame kitą žmogų. Greičiausiai niekas nėra vertas mūsų laiko ir kantrybės – net meilė.
Mes geriau praleisime laiką su daugybe žmonių, nei rinksimės dieną pabūti su vienu. Tikime, kad turime „pasirinkimą“, esame „socialūs žmonės“. Mes susitinkame su žmonėmis, tačiau jų taip ir nepažįstame. Esame godūs. Norime turėti viską. Įžengiame į santykius mažiausiu traukos momentu ir išeiname, kai surandame kažką geresnio.
Nenorime atrasti geriausių savybių viename žmoguje. Norime, kad jis būtų tobulas. Susitikinėjame su daugybe žmonių, tačiau retai jiems duodame realią galimybę. Mes esame nusivylę viskuo.
Technologijos mus suartino taip, kad net sunku kvėpuoti. Fizinis mūsų buvimas buvo pakeistas žinutėmis, balso pranešimais, „snapchat'ais“, vaizdo skambučiais. Mes nebejaučiame poreikio tam, kad leistume laiką kartu. Mes jau dabar turime vienas kito per daug. Nebeliko, apie ką daugiau kalbėtis.
Esame „keliautojų“ karta, kurie vienoje vietoje per ilgai neužsibūna. Kiekvienas turime įsipareigojimų fobiją. Tikime, kad nesame skirti santykiams ir nenorime „susitupėti“. Vien nuo tokios mintiems mums pasidaro baisu.
Mums sunku įsivaizduoti, kad galėtume būti su vienu žmogumi iki pat gyvenimo pabaigos. Mes išeiname. Niekiname pastovumą, lyg tai būtų socialinis blogis. Mums patinka galvoti, kad mes neatitinkame socialinių normų.
Esame karta, kuri save vadina „seksualiai liberalia“. Sakome, kad skiriame meilę nuo sekso, arba taip tik manome. Mes – „pasimylėk – išsiskirk“ karta. Pirmiausia mylimės ir tik tada nusprendžiame, ar norime kažką mylėti. Seksas ateina lengvai, ištikimybė – vargu. Mylimės su kitu žmogumi ne dėl to, kad jį mylime, o tam, kad pajaustume malonumą.
Visa tai yra laikinas pilnumo pojūtis, kurio mums reikia. Seksas, net tada kai turime antrąją pusę, nebėra tabu. Santykiai nebėra paprasti – dabar turime atvirus santykius, vienos nakties nuotykius, draugus su privalumais, santykius be įsipareigojimų ir taip toliau – mes palikome labai mažai išskirtinumo meilei mūsų gyvenimuose.
Esame praktiška karta, kuri vadovaujasi logika. Mes nebežinome, kaip mylėti iki išprotėjimo. Mes nebeskristume į kitą šalies kraštą, kad tik pamatytume tą, kurį mylime. Išsiskirtume dėl per didelio atstumo. Esame per daug protingi ir praktiški meilei. Per daug protingi savo pačių gerovei.
Esame įbauginta karta – bijome įsimylėti, bijome įsipareigoti, bijome suklysti, bijome būti įskaudinti, bijome, kad mūsų širdys bus sudaužytos. Mes nieko neįsileidžiame į vidų, nei ryžtamės mylėti ką nors besąlygiškai.
Slepiamės tarp sienų, kurias patys sukūrėme, ieškome meilės ir tą pačią akimirką pabėgame, kai tik ją surandame. Mes staiga „nebegalime su tuo susitvarkyti“. Mes nenorime būti pažeidžiami. Nenorime bet kam apnuoginti savo sielų. Esame pernelyg atsargūs.
Mes netgi daugiau nebevertiname santykių. Paleidome daugybę nuostabių žmonių „dėl kitų žuvų jūroje“. Nebėra nieko, ko negalėtume užkariauti šiame pasaulyje, tačiau meilėje, svarbiausiame žmogaus instinkte, išliekame nerangūs. Tai vadinasi evoliucija.“
