„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Koučingo specialistė R.Adamonytė – apie tai, kaip valdyti savo gyvenimą ir rasti norimus atsakymus

Asmeninio augimo trenerė, koučingo specialistė Rūta Adamonytė neskuba vienareikšmiškai teigti, jog kiekvienam žmogui reikalingas gyvenimo mokytojas. Tačiau, anot jos, net ir sąmoningam žmogui gali prireikti žvilgsnio iš šalies.
Koučingo specialistė Rūta Adamonytė
Koučingo specialistė Rūta Adamonytė / Asmeninio archyvo nuotr.

Ugdomojo vadovavimo (koučingo) specialistė pataria žmonėms savo gyvenime visuomet dėti pastangas, bet nesitikėti, kad rezultatai priklausys vien nuo jų. „Svarbu priimti tai, ką duoda gyvenimas, ir leisti vykti stebuklams. Net ir daug klaidžioję galime sugrįžti į savo kelią“, – sako pašnekovė, pabrėždama, jog neturėtume bijoti imtis pokyčių.

Apie tai, kas yra asmenybės ugdymas (arba – ugdomasis vadovavimas) ir kaip išmokti būti savo gyvenimo šeimininku, – 15min interviu su Rūta Adamonyte.

– Per gyvenimą pakeitėte ne vieną profesiją, o dabar žengti link pokyčių skatinate kitus. Papasakokite, koks buvo jūsų kelias į asmenybės ugdymą?

– Universitete įstojau į teisę ir baigiau tarptautinės teisės magistrą. Tuomet, matyt, mano gyvenime buvo daug automatizmo, tad šis pasirinkimas buvo iš serijos – „stoji ten, kur gali geriausiai įstoti“.

Nors buvo labai baisu, turėjau vidinį žinojimą, kad negaliu sužlugti, turiu transformuoti savo gyvenimą ir išsikapstyti iš griuvėsių.

Po sūnaus gimimo suvokiau, kad nebenoriu būti teisininkė, dirbti biure, tad dirbau tik pavienius teisinius darbus namuose, o gimus dukrytei iš viso tokio pobūdžio darbų atsisakiau. Po dukrytės gimimo, patyrusi krizę asmeniniame gyvenime, supratau, kad turiu staigiai imtis kokios nors veiklos ir susikurti finansinį, emocinį stabilumą.

Asmeninio archyvo nuotr. /Koučingo specialistė Rūta Adamonytė
Asmeninio archyvo nuotr. /Koučingo specialistė Rūta Adamonytė

Kadangi visą gyvenimą daugiau mažiau sportavau, pradėjau gilintis į kalanetiką, kurią ne vienerius metus lankiau iki susilaukdama vaikų, ir tapau kalanetikos trenere. Nors buvo labai baisu, turėjau vidinį žinojimą, kad negaliu sužlugti, turiu transformuoti savo gyvenimą ir išsikapstyti iš griuvėsių, po kuriais staiga – subyrėjus šeimai ir pakrikus sveikatai – atsiradau.

Kalanetikos trenere dirbau beveik dvejus metus. Šis darbas ir naujos domėjimosi kryptys natūraliai atvedė prie kitos veiklos – pradėjau vadovauti jogos studijai. Dar dirbdama teisinį darbą susipažinau su žmonėmis, kurie domėjosi joga ir kitais dvasiniais dalykais. Supratau, kad tie skirtingi pasauliai – ezoterinis ir pragmatiškasis – jungiasi. Išsikėliau iššūkį mėginti darniai sieti šiuos du pasaulius ir padėti tai daryti kitiems.

Po poros metų, 2017-aisiais, kai supratau, kad darbas jogos studijoje manęs nebeaugina ir atima daugiau resursų nei norėčiau, priėmiau sprendimą mokytis ugdomojo vadovavimo (koučingo).

Beje, apie galimybę mokytis koučingo svarsčiau dar nuo 2013-ųjų, kada vienas įžvalgus žmogus man patarė tapti asmenybės ugdymo trenere, o vėliau ir aplinkiniai pradėjo sakyti, kad mato mane kaip šios profesijos atstovę. Manau, tai siejasi su tuo, kad visuomet mėgau kalbinti žmones, imti interviu, mat šalia profesinių veiklų užsiimdavau rašymu, žurnalistika, ką darau ir dabar. Be to, galybė lankytų seminarų, mokymų ir savanorystė „Jaunimo linijoje“ suteikė daug praktinių įgūdžių ir drąsos apjungti visus turimus resursus.

– Koučingo apibrėžimų yra daug. Kaip Jūs pasakytumėte, kas yra koučingas ir kokia jo veikimo esmė?

– Man koučingas tam tikra prasme yra klausinėjimo menas. Ugdantysis vadovas (koučeris) sesijos metu žmogui, ieškančiam pagalbos asmeniniame ar profesiniame gyvenime, užduoda klausimus ir taip tarsi lydi kelionėje į save, padeda atrasti jame pačiame glūdinčius resursus.

Mes dažnai sau neužduodame nepatogių klausimų, kadangi veikia savisaugos mechanizmai, saugantys mūsų psichiką, – smegenys blokuoja mums neva pakenkti galinčią informaciją. Pavyzdžiui, baisu suvokti, kad žmogus, kurį aš myliu, manęs nemyli, arba, kad jei aš išeisiu atostogų, mane kuo puikiausiai pavaduos kolegos, ir įmonė nebankrutuos. Tam reikia būti labai didelio sąmoningumo. Be to, tam tikrais gyvenimo atvejais žmogus pats negali išspręsti jam kilusių iššūkių arba dar neturi tvirtos vidinės ašies, kuri padėtų jam tai padaryti.

Mes dažnai sau neužduodame nepatogių klausimų, kadangi veikia savisaugos mechanizmai, saugantys mūsų psichiką, – smegenys blokuoja mums neva pakenkti galinčią informaciją.

Tuo tarpu asmenybės augimo specialistas ir yra tas stebėtojas iš šalies, kuris, klausdamas ir suteikdamas palaikymą tobulėjimo procese, padeda gilintis į save, pačiam savyje ieškoti atsakymų. Sesijų metu jis taip pat gali žmogui pateikti tam tikrų priemonių ar metodų, padedančių suprasti save. Pavyzdžiui, savo darbe naudoju „Points of You“ žaidimą: žmogus renkasi korteles, kurios per vaizdą ir žodžius padeda kurti asociacijas ir taip lengviau interpretuoti esamą situaciją.

Žinoma, kartais sesijos metu pasidalinu savo įžvalgomis ar patirtimi, bet galiausiai pats žmogus turi priimti sprendimą.

– Kas lemia asmenybės ugdymo efektyvumą?

– Manau, kad bendras asmenybės ugdymo specialisto ir kliento darbas, jų lygiavertiškas santykis. Aišku, daug priklauso ir nuo to, kaip asmenybės ugdymo specialistas geba sukurti erdvę, kurioje žmogui gera ir saugu būti, net jei kartais koučinimo procesas tampa ir nepatogus.

Lygiai taip pat svarbus ir paties žmogaus noras siekti pokyčių, gebėjimas būti atviram. Būna žmonių, kurie ateina pas specialistą, bet nusivilia, nes dar nėra pakankamai motyvuoti patys keisti situaciją, tikisi, kad specialistas viską padarys už juos. Bet, praėjus kuriam laikui, vėl sugrįžta – jau kupini ryžto – ir pradeda keistis.

Aišku, būna, kad ne vidinė žmogaus motyvacija sukliudo, o netinkamai pasirinktas specialistas. Tada reikia ieškoti kito, su kuriuo pavyktų darniai bendradarbiauti.

Asmeninio archyvo nuotr. /Koučingo specialistė Rūta Adamonytė
Asmeninio archyvo nuotr. /Koučingo specialistė Rūta Adamonytė

– Kokių savybių ir kompetencijų reikia asmenybės ugdymo specialistui? Kaip tarp gausybės jų atskirti, kuris yra profesionalus, patikimas?

– Kas yra specialistas? Na, gavai diplomą, tarsi turi teisę koučinti. Visgi, vertinant specialistą, reikėtų vadovautis kriterijumi – padeda jis klientui, ar ne.

Žmogus turi pajausti, ar jam pavyksta bendrauti su asmenybės ugdymo specialistu, ar bendravimas teikia naudos. Jau po kelių asmenybės ugdymo sesijų klientas turėtų pastebėti kad ir mažus pokyčius, pavyzdžiui, augantį sąmoningumą, pasitikėjimą savimi, ramybę; jis gali pradėti daryti tai, ko negalėjo anksčiau, vis aiškiau matyti savo problemų kilmę ir galimas išeitis.

Pabrėžčiau, jog asmenybės ugdymo specialistas neturėtų pernelyg dominuoti, imtis vedančiojo vaidmens ar spręsti žmogaus iššūkį nurodydamas jam, kaip tiksliai elgtis ar ką konkrečiai daryti. Tokiu būdu žmogų galima nuvesti ne visai ten, kur jam iš tikrųjų reikia ar netgi susilpninti jo pasitikėjimą savimi.

Svarbu suprasti ir tai, kad koučeris koučeriui nelygus. Vienas turi daugiau vidinės brandos, taktiškumo, įžvalgumo, mažiau nuostatų, trukdančių kurti švarią erdvę asmenybės ugdymo sesijoje. Kitas šių įgūdžių turi mažiau, bet galbūt turi kitokių savybių, kurios kažkokiam konkrečiam klientui atrodo labiau priimtinos nei anksčiau minėtosios.

– Minėjote, jog asmenybės ugdymas padeda žmonėms įveikti iššūkius asmeniniame ir profesiniame gyvenime. Kokių problemų asmenybės ugdymo specialistas negali padėti spręsti?

– Iš pradžių ugdomasis vadovavimas buvo pradėtas taikyti sporte, versle, ir tik vėliau šį metodą imta taikyti sprendžiant iššūkius asmeniniame gyvenime.

Asmenybės ugdymo specialistas neturėtų pernelyg dominuoti, imtis vedančiojo vaidmens.

Asmenybės ugdymo treneris gali padėti spręsti bet kokią kliento problemą, bet matydamas, kad žmogus negali iš savo turimų resursų sau padėti, gali jį nukreipti pas psichologą ar psichoterapeutą. Kai žmogus turi rimtų psichologinių problemų, tai greit paaiškėja, todėl labai svarbu, kad asmenybės ugdymo specialistas nesiimtų psichologo ar psichoterapeuto vaidmens, jaustų, kada laikas sustoti ir pasiūlyti klientui kreiptis į atitinkamos srities specialistą.

– Ar tuomet asmenybės ugdymas nėra tiesiog verslas, pastatytas ant žmonių negebėjimo veikti, prisiimti atsakomybės už save pačius? Be to, juk tikėtina, kad suteikta pagalba išspręsti tam tikrą iššūkį iš esmės nepakeis žmogaus mąstymo, ir po kurio laiko jis galbūt vėl taikys tuos pačius elgesio modelius.

– Realiai, tiek asmenybės ugdymas, tiek psichologo ar psichoterapeuto pagalba žmoguje turėtų užauginti vidinę ašį, kuri padėtų jam pačiam priimti sprendimus ir įgalintų spręsti kylančius iššūkius. Žinoma, yra žmonių, kurie taip ir neįtvirtina savo ašies, todėl pas asmenybės ugdymo specialistus ar kokius nors guru lankosi keletą metų, tampa nuo jų priklausomi.

Jei mes patys gebame dirbti su savimi, draugaujame su savo intuicija, mokame prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, savarankiškai priimti sprendimus – viskas gerai, to ir užtenka. Tokie žmonės greičiausiai ir neieškos kito pagalbos.

Retsykiais net ir sąmoningam žmogui prireikia stebėtojo iš šalies, kuris užduotų nepatogius klausimus

Bet, deja, daugelis gyvename miestuose, tarp trikdžių, įsisukę kaip voverės rate, nepatiriame bendruomeniškumo, neskiriame laiko saviugdai, dvasingumui. Nesame susijungę su gamta ir dėl to jaučiamės atsisieję nuo pačių savęs, nebemokame savęs klausyti ir išgirsti, negebame rasti sau tinkamiausių atsakymų. Tuos atsakymus mums padiktuoja sociumas, ir tuomet kyla dar didesnių problemų. Būtent todėl mums gali reikėti koučerio ar kito mokytojo pagalbos.

Kitas dalykas, retsykiais net ir sąmoningam žmogui prireikia stebėtojo iš šalies, kuris užduotų nepatogius klausimus, lydėtų tinkama linkme, palaikytų, įkvėptų. Žinoma, tuo stebėtoju gali būti ir artimas sąmoningas žmogus, tačiau ne visi tokių savo gyvenime turime. Be to, emocinė sąsaja tarp artimųjų gali mažinti objektyvumą.

– Sakote, kad gimdami mes kiekvienas turime įrankių, kurie gali padėti siekti tikslų, bet vėliau juos pametame. Kokios dar priežastys lemia, kad taip nutinka?

– Be sociumo, kuriame gyvename, mums didelės įtakos turi ir auklėjimas. Tėvai mus auklėja pagal savo supratimą, kuris nebūtinai yra teisingas kelias mums. Jei mes skiriamės nuo savo tėvų, o jie to nepriima, gali būti, kad norėdami įtikti tėvams ar patenkinti jų norus, užspaudžiame savo prigimtines savybes, atsisakome tikrųjų norų. Taip nuo pat mažens įprantame taikytis prie pasaulio, nepaisydami, kokie gimėme.

Jei mes neturime kritinio mąstymo, kaip ir minėjau, mus gali neigiamai veikti sociumas: kiti žmonės, informacija, kurią gauname iš aplinkos (žiniasklaida, socialinės medijos). Sakoma, kad savo minčių mes net ir neturime – tai yra aplinkos, kurią mes į save įsileidžiame, įtakos pasekmė. Todėl svarbu atidžiai rinktis ne tik informacijos šaltinius, bet ir žmones, su kuriais bendraujame.

– Kas padėtų tapti savo gyvenimo vadovu, išmokti veikti savarankiškai?

– Manau, kad tik sąmoningumo, savęs pažinimo ugdymas bei noras kažką keisti. Nereikia bijoti transformacijos ir reikia patikėti, kad viskas, kas vyksta gyvenime, yra dėl mūsų pačių gerovės, kad tai reikalinga mūsų augimui, kad esame globojami aukštesnių jėgų.

Asmeninio archyvo nuotr. /Koučingo specialistė Rūta Adamonytė
Asmeninio archyvo nuotr. /Koučingo specialistė Rūta Adamonytė

Yra teorija, kad jei mes patys nieko nekeičiame ir neveikiame, gyvenimas savaime mums atneša iššūkių ar pokyčių. Kitaip tariant, nieko nedarymas traukia situacijas, kurių nepasirenkame. Čia ir yra atsakymas, kaip valdyti savo gyvenimą, – sąmoningai rinktis, patiems žengiant į nepatogumus. Žinoma, tai nebūtinai reiškia, kad išėjimas iš komforto zonos turi būti radikalus, keliantis daug streso, juk tai gali sukelti netgi atvirkštinį efektą.

Svarbu atidžiai rinktis ne tik informacijos šaltinius, bet ir žmones, su kuriais bendraujame.

Bet, pavyzdžiui, jei turiu viešo kalbėjimo baimę, o man šis įgūdis reikalingas darbe, – renkuosi tą daryti. Didėja tikimybė, kad gyvenimas man nepametės kitų problemų, jei esu užimtas savo pasirinktųjų sprendimu. O jei ir pametės kokių netikėtumų, kasdienėje kovoje jau būsiu užsigrūdinęs taip, kad tai neišmuš iš vėžių.

Kitas dalykas, įveikus vieną iššūkį, lengviau siekti kito – taip mes įgaliname save veikti, plečiame sąmoningumą ir auginame vidinius resursus. Po truputį pradeda atrodyti, kad galime vis daugiau ir daugiau.

Taip pat naudinga savęs nuolatos klausti, ką aš darau, kodėl taip darau, ko apskritai siekiu? Kaip iš tikrųjų elgčiausi, jei būčiau tikrasis aš, o ne kažkieno primestas vaidmuo? Toks savęs „lukštenimas“ padeda sąmoningai atrasti save, formuoti norimus įpročius, elgesio modelius.

– Kokių kitų sąmoningumo ugdymo (savikoučinimo) metodų patartumėte išbandyti?

– Atsikelti ryte, pasiimti tris lapus popieriaus ir rašyti viską, kas kyla mintyse. Tokį laisvąjį rašymą patartina praktikuoti mažiausiai dvidešimt vieną dieną ir po to užrašus perskaityti. Tokiu būdu žmogus gali atrasti ar sužinoti apie save labai daug įdomių dalykų, pastebėti tam tikras tendencijas, įžvalgas.

Kitas būdas – užduoti sau nepatogių klausimų. Tarkime, 7 kartus klausti savęs – kodėl noriu keisti darbą? Sakoma, kad po 5 „kodėl“ pradeda atsiverti tikrieji atsakymai. Taip žmogui gali paaiškėti, kad problemos priežastis glūdi kažkur kitur.

Reikia patikėti, kad viskas, kas vyksta gyvenime, yra dėl mūsų pačių gerovės, kad tai reikalinga mūsų augimui.

Taip pat patarčiau atsisėsti ir ramiai pasinagrinėti savo gyvenimą. Tiksliau, savo sėkmės istorijas, sprendimus, kuriuos priėmęs labiausiai savimi didžiavausi. Tuomet naudinga atsakyti: kas davė geriausių rezultatų? Kaip to pasiekiau?

Kaip jaučiausi prieš siekdamas, siekdamas, pasiekęs? Kokie elementai kartojasi mano paties sėkmės istorijose? Kaip galiu panaudoti tuos elementus dabartinėje savo situacijoje, kai noriu kažką keisti, kažko pasiekti?

Tuo pačiu galima panagrinėti ir kas nesuveikė, bet verčiau koncentruotis į tai, kas suveikė, davė reikalingą rezultatą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs