Savitaigos galia
Vienas senovės išminčius yra pasakęs: „Senatvė – ne amžiaus rodiklis, o sielos būsena“. Ir jis šimtu procentų teisus! Kiekvienas esame savo gyvenimo režisierius, ir tai, kaip jį nugyvename, priklauso tik nuo mūsų pačių. Senatvės tarpsnis taip pat jūsų rankose ir tik jūsų valia, pasirinksite nykią egzistenciją ar turiningą brandaus ir išmintingo žmogaus gyvenimą. Juk iš tiesų viskas priklauso ne vien nuo pensijos dydžio ir dantų skaičiaus burnoje. Daug lemia ir požiūris. Vienas, žiūrėk, netgi sulaukęs aštuoniasdešimties trykšte trykšta gyvenimo džiaugsmu, rytais bėgioja krosą, domisi pasauliu ir aplinkinius žavi kaip šviesi asmenybė. Kitas vos sulaukęs penkiasdešimties, susitraukia kaip naginė, suirzta ir pradeda save be laiko laidoti. Žinia, kai įsijautęs dejuoji, kad esi senas, veikiai pats tuo patiki ir įsijauti į griuvenos vaidmenį. Tada iš tiesų pradeda nenumaldomai girgždėti sąnariai, klibėti dantys, „streikuoti“ širdis ir nelieka nieko kita, tik atsisėsti į ilgą eilę prie gydytojo kabineto ir drauge su būreliu bendraminčių rypuoti, kokia nelinksma seno ir paliegusio žmogaus dalia. Ir pabandyk tokį įtikinti, kad šimtąkart geriau nei vaistai padėtų kasdienė mankšta ar širdžiai miela veikla. Tave baisiausiai pasmerks: kaip drįsti tyčiotis iš seno ligoto žmogaus?!
Kaip manote, kodėl daug senyvo amžiaus žmonių tampa pilki, irzlūs ir viskuo nepatenkinti? Kiekvienas psichologas sutiks, jog savitaiga – pats stipriausias psichotropinis vaistas. Ji mums leidžia įtikėti, kuo tik norime. Kitaip tariant, kaip jaučiamės, taip ir atrodome. Norite būti jaunatviški ir energingi? Būkite! Norite savęs gailėtis ir skųstis nedėkinga senatve? Skųskitės! Tik… nesakykite, kad aplinkiniai jūsų nevertina, tik dėl to, kad esate senas. Jei taip manote, visų pirma nevertinate pats savęs.
Galbūt pastarasis teiginys ir nuskambėjo gana drastiškai, bet tai yra tiesa. O tiesą išgirsti visada sunkiausia… Juk tapti senu zirzekliu ir apkiausti labai paprasta, o norint išsaugoti jaunatvišką polėkį, reikia iš peties padirbėti. Štai ir visa senatvės esmė. Kai ją perpranti, iš mokslininkų, kurie verčiasi per galvas bandydami išrasti vaistus nuo senėjimo, truputėlį pradeda imti juokas. Juk tokių vaistų nė išradinėti nereikia – jie glūdi mūsų širdyje….
Lietuviškas mentalitetas
Daug kas sako, kad Lietuvoje senų žmonių padėtis ypač nepavydėtina. Mažos pensijos, per mažai dėmesio. Taip, tai tiesa. Ir norisi dėl to užjausti. Bet… teatleidžia senoliai, yra ir kita medalio pusė. Mes, lietuviai, labai linkę dairytis į užsienį. „Bepigu, užsienio pensininkams džiaugtis gyvenimu, keliauti ir šypsotis porcelianiniais dantimis, kai gauna solidžią pensiją…“ – sako senyvi žmonės. Atrodytų, belieka eilinį kartą pasipiktinti valdžia ir su jais sutikti. Galima padaryti ir taip. Bet... kai labiau įsigilini, tampa aišku, kad ne tik pensija čia kalta. Spėkite, kas nutiktų, jei statistinė Lietuvos močiutė gautų dešimteriopai daugiau pinigų. Manote, ji pradėtų keliauti po pasaulį, taptų laimingesnė? Anaiptol! Tyliai sugrūstų tuos pinigėlius į kojinę ar sudėjusi į stiklainį užkastų agurkų lysvėje ir toliau aimanuotų, kokia nelinksma toji senatvė. Na, geriausiu atveju, nusipirktų dar daugiau vaistų. Ne, ne tam, kad pasveiktų ir taptų laimingesnė, o tam, kad atrodytų reikšmingesnė ligonė. Regis, sirgti kuo daugiau ligų tarp pensininkų – savotiškas prestižo reikalas. Jei neduokdie, garbesnio amžiaus moters paklausi, kaip sekasi, netrukus labai pasigailėsi. Maža to, kad ji pradės aimanuoti: „Oi, vaikeli, kaip sergu, negaliu, kaip viskas blogai…“ Jei išdrįsi pareikšti užuojautą, pagriebs už rankovės ir kone iki mirties užkankins kalbomis apie begalę savo ligų ir kokie blogi yra gydytojai.
Dažna senyvo amžiaus žmonių pokalbių tema – mirtis. Užuot ieškoję gyvenime teigiamų dalykų, džiaugęsi, kad gali matyti saulę, girdėti, kaip ošia medžiai, jie šimtąkart per dieną matuoja kraujospūdį ir vis grasina artimiesiems tuoj mirsiantys. Nors… tie „mirštantieji“ iš tikrųjų nė nesiruošia ir neretai daugeliu metų pergyvena tuos, kurie nedejuoja.
Dar makabriškiau yra tai, kad kai kurios senutės ne tik bauginasi mirtimi, bet ir ruošiasi jai – sutaupytus pinigus, užuot leidusios savo malonumui, investuoja į įkapes. Įsigudrina netgi užsiimti kapinėse žemės sklypelį, pasistatyti ten paminklą ir vaikštinėti į kapines ant tariamo kapo sodinti gėles. Sveiku protu nesuvokiamas reiškinys. Bet jis egzistuoja…
Vietoj išvadų. Kuo senatvė iš tiesų yra atgrasi? Ne raukšlėmis ir ne drebančiomis rankomis. Ji baugi tuo, kad daugelis šį gyvenimo tarpsnį, kuris galėtų būti ne mažiau prasmingas ir gražus nei kiti, iššvaisto absurdiškiems dalykams. Brandų amžių nugyventi neprasmingai vegetuojant – tai tas pats, kas išpilti lauk daugybę metų brandintą aukščiausios rūšies konjaką.
Nebijokite senatvės!
- ► Daugeliui žmonių labai sunku susitaikyti su mintimi, kad sensta. Neretam atrodo, jog būdamas penkiasdešimties jis jau per senas ir per daug visko matęs, kad patirtų kažką nauja. Iš tiesų tai – visiška nesąmonė. Visuomenei žmogus įdomus tol, kol įdomus pats sau. Be to, gyvenimas gali pasiūlyti tiek potyrių, kad juos išgyventi neužtektų dešimties gyvenimų. Problema ta, kad patys nenorime jų išgyventi ir nurašote save į „netinkamų naudoti“ gretas.
- ► Pasak fiziologijos specialistų, pasenti galima ir gražiai – žmogus senatvėje atrodo, taip, koks buvo jaunystėje. Piktų žmonių veidai senatvėje dažnai atrodo išties atgrasiai. Na, o simpatingų, geraširdių, kurie daug šypsosi, atvirkšiai, tampa dar patrauklesni – giedri, šilti ir malonūs. Taigi patarimas paprastas: mylėkite gyvenimą, žmones, šypsokitės jiems, mažiau kreipkite dėmesio į rūpesčius (juk visi jie laikini), ir jūsų senatvė bus graži.
Įdomu žinoti
- ► 1994 m. Kaire vykusioje tarptautinėje konferencijoje buvo viešai pripažinta, kad žmonija sensta. Jungtinių Tautų Organizacijos ekspertai prognozuoja, jog 2025 m. žmonių, kuriems per šešiasdešimt metų, skaičius viršys 15 procentų visų planetos gyventojų.
- ► „Seniausiu“ pasaulio žemynu laikoma Europa. Pasak prognozių, 2025 metais joje turėtų būti per 20 proc. 60 ir daugiau metų sulaukusių piliečių.
- ► Žmonės, gimę apie 1775 m., vidutiniškai gyveno 35 metus, gimę 1900 m. – 47 metus, 1990 m. – 62 metus. Manoma, kad 2025 metais pasaulio piliečių vidutinė gyvenimo trukmė sieks 70 metų.
