Porai pažindinantis vienas su kitu, kuriasi ribos, kas galima, o kas ne
L.H.Vasiliauskės teigimu, partnerio smurtą ar prievartą patiria viena iš trijų pasaulyje gyvenančių moterų, o smurtas prieš moteris yra kraštutinė moterų diskriminacijos forma.
„Tai kraštutinė moterų diskriminacijos forma, daranti niekinėmis visas kitas moters, kaip žmogaus ir pilietės, teises, nes užkerta kelią jomis naudotis. Tai yra su lytimi susijęs smurtas, kurį moterys patiria tiesiog todėl, kad yra moterys“, – sako Vilniaus Moterų namų vadovė.
Psichologė I Šidlauskaitė-Stripeikienė atkreipia dėmesį, kad smurtas būna ne tik prieš moteris, bet ir prieš vyrus – tą gali patirti kiekvienas žmogus. Smurtas paprastai būna fizinis, seksualinis ir psichologinis.
„Pats paprasčiausias, labiausiai žinomas yra fizinis smurtas. Tai tiesiog fiziniai, skausmą sukeliantys veiksmai, fizinė prievarta. Kitas smurtas yra seksualinis, tada, kai moteris patiria seksualinę prievartą. Sudėtingiausiai atpažįstamas yra psichologinis smurtas, į kurį gali įeiti labai daug įvairiausių dalykų: ekonominė-materialinė prievarta, grasinimai, žeminimai, nuolatinis kritikavimas, engimas“, – pasakoja psichologė.
Pirmieji smurto ženklai atsiskleidžia žmonėms pradėjus bendrauti ir dažniausiai vienam kuriam peržengiant sveikas, saugias ribas.
Anot I.Šidlauskaitės-Stripeikienės, dažnai padaromos klaidos pačioje poros santykių pradžioje, kai tiksliai nenustatomos ribos, kas galima, o kas ne.
„Du žmonės kuria tarpusavio santykį, artėja, po truputį pažįsta vienas kitą. Šitame artėjimo procese kuriasi bendravimo taisyklės, ribos, kas galima ir kas negalima. Jei aš prieisiu ir pastumsiu tave, tai bus galima ar negalima? Suduosiu tau, paskui labai atsiprašysiu, tai bus galima ar negalima?
Pirmieji smurto ženklai atsiskleidžia žmonėms pradėjus bendrauti ir dažniausiai vienam kuriam peržengiant sveikas, saugias ribas. Ilgalaikis smurtas atsiranda tada, kai antroji pusė sutinka arba priima tą neadekvatų elgesį. Tada tarpusavio santykių riba išsikreipia, po truputį persikelia, formuojasi norma, kad galima tai daryti: pavyzdžiui, suduoti, paskui atsiprašyti ir man bus atleista. Tai antrą kartą gal aš suduosiu dar stipriau – tai vadinamas ribos perkėlimas ir paskui jau jos nebebuvimas“, – aiškina I.Šidlauskaitė-Stripeikienė.
„Mes visi turime trauminių patirčių ir jas išgyvendami, auginame save“
Psichologė pasakoja, kad kai kurioms moterims pirmi įspėjamieji smurto ženklai yra norma, atėjusi, pavyzdžiui, iš šeimos, kurioje augo. Dėl to dalis moterų smurtą priima kaip dalį bendravimo, nes vaikystėje, kai formuojasi normos, jos tokį elgesį yra jau mačiusios ir toleravusios.
„Įsivaizduokite, kad asmuo yra užaugęs šeimoje, kur nuolat matydavo, kad tėtis muša arba psichologiškai žemina mamą. Tada šis elgesys tampa žmonių tarpusavio bendravimo dalimi, kaip ir norma. Kai matau kitame žmoguje tokį elgesį, aš tą priimu kaip nieko tokio, taip būna.
Pažiūrėkite, mūsų visuomenėje yra labai daug tokių: pakentėk, nieko tokio, visos moterys tai patiria. Tai tam tikros vertybinės nuostatos, kurios susijusios su smurto toleravimu. Visai neseniai sakydavo, kad vaikus mušti yra geras dalykas ir tai prisideda prie vaiko auklėjimo, kas iš tiesų yra netiesa ir žalinga“, – sako I.Šidlauskaitė-Stripeikienė.
Psichologės teigimu, didžiajai daliai moterų tam, kad susitvarkytų su partnerio smurtu, prireikia išorinės pagalbos. Tai priklauso nuo moters asmenybės ir nuo to, kada ji pajunta, kad tai jau ta riba, kai nebegali tokio elgesio leisti.
„Kai nėra tos vidinės ribos, vidinio pasipriešinimo, tada asmuo smurtiniuose santykiuose gali užstrigti labai ilgam. Pavyzdžiui, pas mane atvyksta moterys, kurios sako: „20 metų gyvenu su geriančiu vyru, išgeria, agresyvus, išvaro mane į lauką, bet gyvenu, o ką čia bepadarysi...“
Kartais pačiai sau pasakyti, kad ne, aš taip nenoriu, esu verta daugiau, gali būti labai sunku. Vienos moterys tą daro pačios, kitoms reikia daug išorinės pagalbos, kad tą suprastų“, – teigia I.Šidlauskaitė-Stripeikienė.
Anot specialistės, dalis moterų gali ilgą laiką gyventi su smurtu, tačiau ateina momentas, kai ji supranta, kad tai tęstis nebegali. Dažnai pokyčius paspartina noras kovoti ne tik už save, bet ir už vaikus.
„Kartais vidinė riba ateina su išorine, pavyzdžiui, psichologiškai žemino, kritikavo, o tada jai fiziškai sudavė ir ji sako: viskas, čia jau riba. Kitas variantas, kada sakoma stop, kai moteris pradeda matyti žalą savo vaikams. Tai yra be galo susijęs dalykas, vaikams gerai, kai jų mamai, tėčiui yra gerai.
Kai mato žalą vaikui, jam suduoda, dažnai moteriai tai būna toks momentas, kur pradeda prieštarauti, priešintis, nebesutinka taip toliau gyventi“, – pasakoja psichologė.
Dažnai pokyčius paspartina noras kovoti ne tik už save, bet ir už vaikus.
Kaip pastebi I.Šidlauskaitė-Stripeikienė, moterys pastaruoju metu yra drąsesnės, dažniau kreipiasi pagalbos. Nors sumažėjo fizinio smurto, tačiau dabar moterys dažniau patiria psichologinį smurtą. Tiesa, nuo abiejų galima pasveikti ir po kurio laiko vėl be baimės gyventi normalų gyvenimą.
„Mes visi turime įvairių trauminių patirčių ir jas išgyvendami, priimdami psichologiškai, auginame save. Svarbu ne tai, ką mes esame patyrę, o tai, kiek esame tai priėmę ir kaip mes psichologiškai esame tai išgyvenę, išventiliavę. Svarbu ne tiek patirti įvykiai, o tos patirties psichologinis perdirbimas“, – sako psichologė.
Lyčių lygybės srityje Lietuva daro ryškią atžangą
Remiantis Statistikos departamento duomenimis, 2019 metais užregistruoti 9,2 tūkst. žmonių, kurie nukentėjo dėl smurto artimoje aplinkoje. Iš jų 6,6 tūkst. yra moterys, iš kurių 79,2 proc. nukentėjo nuo intymaus partnerio. Vis dėlto L.H.Vasiliauskės teigimu, realybėje skaičiai yra gerokai didesni nei skelbiama statistikoje.
Vilniaus Moterų namams vadovaujanti L.H.Vasiliauskė sako, kad kartais yra prasmingiau į situaciją pažvelgti problemiškai, atkreipti dėmesį, kaip ji sprendžiama valstybės lygiu: „Karantino metu labai stipriai padaugėjo smurto prieš moteris, atsivėrė senos žaizdos. Moterys turėjo daugiau laiko praleisti su savo vyrais, todėl negalėdavo išvengti jų smurto. Negali būti taip, kad žmogus savo namuose jaustųsi kaip uždarytas į zoologijos sodą, kad jeigu jis negali būti kitoje vietoje, vadinasi, jis jau yra kažkieno žiauraus elgesio subjektas.
Ar mes pastebėjome, kad kas nors rinkiminėje kampanijoje kalbėtų apie moterų teises, apie lyties aspektą? Visa tai yra bendra mūsų seniai įsisenėjusi problema, negebėjimas pažvelgti į visuomenę per dviejų didžiausių visuomenės grupių, moterų ir vyrų, santykių prizmę.“
Kaip pasakoja moteris, Lietuva nuo 2005 metų lyčių lygybės srityje nepadarė pažangos, o tai mus stato į paradoksalią situaciją.
„Iš vienos pusės, esame priėmę specialų Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, kuris įtvirtina gerąja pasaulio praktika grįstą valstybės garantuojamą specializuotos pagalbos modelį. Iš kitos pusės, Lietuva, kuri galėjo didžiuotis pirmoji Rytų Europoje moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymu ir jo priežiūrai sukurta Kontrolieriaus institucija, nuo 2005 metų nepadarė jokios pažangos ir toliau daro ryškią atžangą šioje srityje.
XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje sukurti lyčių lygybės instituciniai mechanizmai yra sunaikinti, valstybė tik formaliai atsiskaito Jungtinėms Tautoms už moterų pažangą“, – teigia L.H.Vasiliauskė.
Anot vadovės, bet kokios moterys, nepaisant jų išsilavinimo ar profesijos, gali vienodai patirti vyrų smurtą šeimoje – skiriasi tik atskirų valstybių pasirengimas šią problemą pripažinti ir spręsti.
„Tiek valstybės institucijų, tiek visuomenės atsako efektyvumas į smurtą prieš moteris priklauso nuo to, ar konkreti šalis turi lyčių lygybės institucinius mechanizmus, ar yra priėmusi specialiuosius įstatymus, ar teisingai sieja šią problemą ne su socialine atskirtimi, bet su moterų faktine padėtimi visuomenėje, jų teisių ir galimybių tomis teisėmis naudotis santykiu“, – sako L.H.Vasiliauskė.
Smurtą patiriančias moteris demotyvuoja institucijų abejingumas
L.H.Vasiliauskė atkreipia dėmesį, kad visuomenė dažnai yra linkusi apkaltinti moterį dėl to, jog ši patiria smurtą, – atiduoda atsakomybę aukai.
„Mes gi neklausiame, ką turėtų daryti asmuo, kurį užpuolė gatvėje, kaip jis turėtų elgtis, kad jo neužpultų, mes neklausiame, kaip elgtis žmogui, kuris išvažiuoja atostogauti, o jo butas apvagiamas.
O kai kalbame apie smurtą ir prievartą patiriančią moterį, tai vis dar aiškiname, kaip ji turėtų elgtis, nors prieš ją vykdomas toks pat nusikaltimas, ir valstybė yra įsipareigojusi ginti ir saugoti kiekvieno asmens pilietines teises ir asmens neliečiamybę. Ar galime pagaliau atsisakyti dvigubų standartų moterų apsaugos nuo smurto srityje?“, – klausia direktorė.
Moters teigimu, dažnai susiduriama su institucijų abejingumu ir neveiksnumu. Su problemomis susiduria ne tik silpnesnės moterys, bet ir tokios, kurios užima itin aukštas pareigas, yra išsilavinusios.
„Tarp Vilniaus moterų namų Specializuotos kompleksinės pagalbos centro klienčių esama ir moterų, kurios turi teisininkės išsilavinimą, užima aukščiausias pareigas, tačiau negali apsiginti nuo valstybės institucijų, tokių kaip Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba (VVTAĮT), nes jei smurtautojas rašo skundus, valstybės įstaigos tuoj pat užsipuola ne jį, bet moterį, kuri pranešė apie patiriamą smurtą ir kreipėsi valstybės apsaugos.
Aiškinama, kad vaikutis turi teisę turėti tėtį ir mamą, o mama turi išmokyti jį mylėti tėtį, nors yra pradėtas ne vienas ikiteisminis tyrimas dėl to, kad tėvas fiziškai smurtauja prieš vaiką ir jį tvirkina. Tai kokia disocijuota visuomenė mes esame?
Įstaigos, pašauktos rūpintis vaiko gerove, pačios pažeidžia Vaikų teisių konvenciją. Vaiko teisių konvencija reglamentuoja, kad vaikas turi teisę gyventi savo namuose, su nesmurtavusiu gimdytoju, su kuriuo jaučiasi saugus, o VVTAĮT dar sugeba sudaryti tokį veiksmų planą, kad moteris su penkiais vaikais turi išsikelti iš trijų aukštų namo ir jį palikti smurtautojui, kadangi vaikučiams nesaugu su smurtautoju“, – teigia L.H.Vasiliauskė.
Aiškinama, kad vaikutis turi teisę turėti tėtį ir mamą, o mama turi išmokyti jį mylėti tėtį, nors yra pradėtas ne vienas ikiteisminis tyrimas dėl to, kad tėvas fiziškai smurtauja prieš vaiką ir jį tvirkina.
Susidūrusi su institucijų abejingumu, moteris dažnai nuleidžia rankas ir pasiduoda, o tai lemia, jog smurtas šeimoje tęsiasi toliau. Vis dėlto dažnėjančios diskusijos apie smurtą prieš moteris kai kurias iš jų padrąsina bei įkvepia.
„Moteris dažnai yra demotyvuojama, ji susiduria su šiurkščiu institucijų atsaku ir nuleidžia rankas. Tas kalbėjimas yra reikalingas, kartais jis padrąsina moteris“, – teigia vadovė.
Anot L.H.Vasiliauskės, į institucijas pačios kreipiasi tos moterys, kurios žino turinčios teises ir prašo pagalbos šias teises įtvirtinant:
„Į Vilniaus Moterų namų valdomą Specializuotos kompleksinės pagalbos centrą (SKPC) kreipiasi įvairios moterys, tarp jų ir išsilavinusios, savarankiškos, profesijas turinčios moterys ir tai todėl, kad nenori būti priskirtos atskirties grupėms, kas neišvengiamai atsitinka susidūrus su socialinėmis tarnybomis, niekaip nenorinčiomis suprasti, kad Lietuvoje veikia ir kiti įstatymai.
Todėl smurtą ir prievartą patiriančios moterys negali būti priskiriamos iš įkalinimo įstaigų išėjusiems, valkataujantiems, nuo psichotropinių medžiagų priklausantiems asmenims. Jeigu bus toks valstybės požiūris, situacija tik blogės.“
