Jeigu įsimylėjote narcizą, t. y. žmogų, kuris dievina save, ką turėtumėte žinoti? Kaip vertinti jo meilės prisipažinimą?
Štai ką rašo tinklaraštininkas iš mysticalraven.com. Laišką jis skiria visoms nelaimingoms sieloms, t. y. moterims, įsimylėjusioms narcizą – vyrą, kuris niekados neatsakys joms meile. Tinklaraštininkas į santykius pažvelgė iš narcizo perspektyvos...
Gal jo mintys supurtys ir privers jus įvertinti santykių perspektyvą su tokiu savimyla?
Brangus priklausomas partneri,
to, ką dabar pasakysiu, niekada tau nepripažinčiau ir nepasakyčiau, nes tai padarius, pasibaigtų mano žaidimas, pavadinimu „Laimėtojui atitenka viskas“, kuris yra pagrindinis mano gyvenimo malonumo šaltinis, priverčiantis tave mūsų santykiuose tempti mano naštos dalį.
Tame ir yra visa esmė.
Sakydamas „Aš tave myliu“, turiu galvoje, kad man patinka, kaip tu stengiesi, kad žinočiau, jog tau esu viskas, kad esu tavo gyvenimo centras, kad nori, jog būčiau laimingas, ir kad nesitiki, jog darysiu tą patį.
Man patinka, kad turiu galios naudotis tavo gerumu ir ketinimais būti gera, ir jaučiu begalinį pasitenkinimą, kai šalia tavęs jaučiuosi didelis ir naudojuosi kiekviena galimybe priversti tave jaustis nereikšminga.
Man patinka jausmas, kurį patiriu, kai manau tave esant silpna, pažeidžiama, emociškai pūkuota, ir man patinka žiūrėti į tave iš aukštai už tavo silpnumą, pasireiškiantį vaikišku tyrumu ir patiklumu.
Man patinka žinoti, kad tai, apie ką nori padiskutuoti, niekada neįvyks, ir man patinka ši „galia“ treniruoti tave jaustis „išprotėjusia“ vien už tai, kad kažko paklausei ar iškėlei problemą, kuri manęs visai nedomina – taip tu mažini man keliamus lūkesčius, o savuosius tau aš keliu.
Man patinka, kaip paprasta priversti tave susitelkti vien tik į mano skausmo (niekada tavo) palengvinimą, ir kad niekada nepriversi manęs jaustis pakankamai geru, pakankamai mylimu, pakankamai gerbiamu, pakankamai vertinamu, kad ir ką bedarytum.
(Kalbu ne apie artumą ar emocinį ryšį, kurių tu taip nori, ir ne apie tai, kaip tave įskaudinau ar sugėdinau. Kalba eina apie mano statusą ir mano užduotį laikyti tave „savo vietoje“, priversti kentėti, jausti mano skausmą ir neleisti jaustis vertinamai. Aš esu pranašesnis ir turiu teisę į visus tarp mūsų esančius malonumus, žavėjimąsi ir užuojautą, pameni?)
„Aš tave myliu“ reiškia, kad man patinka jausmas, kai esi šalia manęs kaip mano nuosavybė. Man patinka, kad tu – kaip prabangi mašina, pagerini mano statusą kitų akyse. Man patinka galvoti, kad kiti pavydi mano nuosavybės.
Aš užsidegu malonumu, kadangi galiu lengvai tave sutrikdyti, priversti elgtis tarsi „išprotėjusiai“ dėl to, kad iš manęs negauni to, ko nori...
Man patinka, kad sugebu priversti tave ir toliau stengtis įrodyti savo meilę ir atsidavimą man svarstant, ką dar turėtum padaryti, kad „įrodytum“ man savo ištikimybę.
„Aš tave myliu“ reiškia, kad man patinka, kaip jaučiuosi, kai esu šalia tavęs. Man patinka, kad galiu mylėti save per tave, ir man patinka tavęs nekęsti už mano „reiklumą“ ir poreikį dėl kažko remtis į tave (ar į kažką kitą).
Man patinka, kad galiu kaltinti tave visada, kai tik jaučiu tą „reiklumą“; tavęs niekinimas apsaugo mane nuo to, kad esu visiškai priklausomas nuo to, kaip tu „maitini“ mano viršumo ir teisės į viską pojūtį ir mano galvoje palaikai valdžios iliuziją.
Aš užsidegu malonumu, kadangi galiu lengvai tave sutrikdyti, priversti elgtis tarsi „išprotėjusiai“ dėl to, kad iš manęs negauni to, ko nori; man malonu, nes galiu priversti tave kartotis ir sakyti bei daryti tai, dėl ko paskui savęs nekęsi. Gali būti tikra – vėliau priminsiu tau ir tyčiosiuosi dėl visko, ką sakei, dėl kiekvieno nusiskundimo, ir visa tai tik tam, kad ir toliau savimi abejotum, kad būtum sutrikusi ir bandytum suprasti, kodėl aš to „nesuprantu“.
(Nėra ko nesuprasti! Norėdama ištrūkti iš šio rato, turi pamatyti viską mano akimis, ne savo. Mano darbas nerodyti jokio susidomėjimo tavo emociniais poreikiais, skauduliais, užgaidomis ir treniruoti tave, neklausyti tavęs ir tinkamai nubausti, kol išmoksi savo „pamoką“: turi būti savo vietoje, t. y. būti bebalsiu objektu, nuosavybe, neturinčia jokio kito noro, kaip tik tenkinti ir užjausti mane ir niekada nereikšti nuomonės, kaip su ja elgiamasi.)
Man patinka, kad galiu priversti tave nepasitikėti savimi, ypač rodydamas dėmesį kitoms moterims (arba apskritai kitiems asmenims). Tai man suteikia galios viešai parodyti tai, ko tu iš manęs negausi, erzinti tave ir priversti maldauti to, ką be vargo dalinu kitiems.
TAIP PAT SKAITYKITE: 8 taisyklės, padėsiančios bendrauti su egoistais
Aš dievinu tą galią susigrąžinti tave visada, kai grasini išeiti. Užtenka tavo pusėn mestelėti vos kelis trupinius ir stebiu, kaip greitai pavyksta vėl įgyti tavo pasitikėjimą įjungus savo žavesį ir priversti tikėti, kad šį kartą viskas pasikeis.
Tu esi mano „geros savijautos“ narkotikas, mano ištikimiausia klausytoja, mano didžiausia gerbėja. Tu, ypač tavo žavėjimasis manimi, yra mano narkotikas.
„Aš tave myliu“ reiškia, kad man tavęs reikia, nes dėl to, kad savęs nekenčiu, man reikia žmogaus, kuris manęs nepaliks ir kuriuo galiu naudotis kaip atpirkimo ožiu; man reikia žmogaus, kurį įžeidinėdamas jaučiuosi gerai (taip gaunu pasitenkinimą, taip numalšinu ir neigiu tuos gąsdinančius jausmus, kuriuos nešiojuosi su savimi ir kurių, tikiuosi, niekada neteks pripažinti. Nekenčiu bet kokių silpnumo požymių ir todėl nekenčiu tavęs ir visų kitų, kuriuos laikau menkais ir kvailais).
„Aš tave myliu“ reiškia, kad man patinka formuoti tavo mintis ir požiūrį, kontroliuoti tavo mintis taip, kad tu manytum, jog esu tavo stebuklas ir išganytojas, tavo gyvybės šaltinis ir maistas, ir kad tu visada grįši pas mane, lyg gravitacijos traukiama, nesvarbu, kaip aukštai bandytum pašokti ar nuskristi.
Man patinka, kad tai verčia mane jaustis dievu – palaikyti tavo begalinį norą mane garbinti ir dievinti, aukojant dėl manęs viską, stengiantis pamaloninti tik mane ir tik man vienam suteikiant teisę apdovanoti ar nubausti tave, kaip ir kada man patinka, – daryti viską, kad tik tavęs nesmerkčiau.
„Aš tave myliu“ reiškia, kad man patinka kaip jaučiuosi, kai matau save tavo susižavėjusiomis akimis. Tu esi mano „geros savijautos“ narkotikas, mano ištikimiausia klausytoja, mano didžiausia gerbėja. Tu, ypač tavo žavėjimasis manimi, yra mano narkotikas.
Man patinka, kad nepaisant to, kaip tu maldauji manęs meilės ir žavėjimosi, būti vertinama, taip nebus tol, kol viską kontroliuosiu aš. Neduodamas tau to, ko tu taip trokšti, ir sprogdindamas kiekvieną tavo svajonę, jaučiu begalinį pasitenkinimą.
Man patinka, kaip įgudusiai manipuliuoju kitų nuomone apie tave ir priverčiu juos pasirinkti mano pusę ir laikyti mane „geriečiu“, o tave – „blogiete“, vaizduojant tave kaip reiklią, visada nepatenkintą, visada besiskundžiančią, savanaudę ir kontroliuojančią būtybę.
Man patinka žinoti, kad valdau tavo mintis, tavo ambicijas, ir užtikrinu, kad tu visada norėtum tik džiuginti mane.
Dievinu, kad esu narkotikas, kurį „privalai“ vartoti, nepaisant to, kaip blogai su tavimi elgiuosi, nepaisant to, kaip tavo priklausomybė nuo manęs siurbia iš tavęs gyvybinę energiją. Dievinu, kad rizikuoji prarasti mylimus, mylinčius ir palaikančius tave žmones. Dievinu, kad galiu izoliuoti tave nuo tų, kurie tavimi rūpinasi, ir dievinu tai, kad priverčiu tave jais nepasitikėti ir padaryti išvadą, kad niekam, išskyrus mane, esi nereikalinga. Man patinka, kad verčiu tave jaustis taip, lyg daryčiau tau didžiulę paslaugą būdamas su tavimi ir mėtydamas tau trupinius.
Nors negaliu pakęsti savo priklausomybės nuo tavo rūpesčio ir dėmesio, mano reiklumas skatina norą matyti save tavo rūpestingomis, susižavėjimo kupinomis, dievinančiomis, atleidžiančiomis, mane teisinančiomis, tikinčiomis mano melu ir į mano spąstus papuolančiomis akimis. Dievinu, kaip vis kartoji, kad tave įskaudinau, nežinodama, kad tai tėra mano veiksmingos taktikos sukelti tau skausmą įrodymas.
Trumpai tariant, sakydamas „Aš tave myliu“, turiu galvoje, kad man patinka išlikti mįsle, kurios tu niekada neįminsi dėl to, kad nežinai (ir atsisakai tuo tikėti), jog vienintelis, galintis laimėti šį žaidimą, yra tas, kas žino „taisykles“. Esu galingas, nes neleidžiu tau įtikinti manęs padėti tau kurti abipusiai gražius santykius, nes aš manau, kad pažeidžiamumas, emocinis ekspresyvumas, gerumas, rūpestingumas, užuojauta, tyrumas yra silpnumo, menkumo, nevisavertiškumo požymiai.
Tavo amžinai meilę ribojantis Narcizas
P.S.: Man labai, labai reikia pagalbos, tačiau tu NEGALI man jos suteikti (dar labiau nepakenkdama mums abiem. Tik patirties turintis terapeutas galėtų man padėti. Ir tik tuo atveju, jei pasirinksiu jam/jai leisti tai padaryti (nes man tektų susidurti su didžiausia savo baime – kad nesu viršesnis už kitus, todėl neturiu teisės vos užsimanęs laužyti ir kurti taisykles; taip pat man tektų pripažinti, kad mano kančių priežastis yra mano paties veiksmai, mintys ir požiūris apie save ir kitus, o visa tai pakeitęs gaučiau sprendimą. Niekada negalėčiau to padaryti, nes, mano nuomone, taip elgiasi tik silpni).
