– Papasakokite, kas įvyko pas jūsų kaimynus?
– Prieš keletą metų su vyru atsikraustėme į Šilainius Kaune, į didžiulį daugiabutį. Vieną naktį pabudome nuo siaubingų garsų. Atrodė, kad su kirviu kapotų sieną. Nesupratau, kas vyksta ir kodėl. Negi remontą kažkas daro? Bet viskas aprimo ir vėl užmigome, o ryte svarstėme, kas čia galėjo būti. Abu prisiminėme triukšmą, bildesį.
Po kurio laiko tai pasikartojo ir pasidarė aišku, kas ten iš tikrųjų vyksta. Kai kaimynai pradėjo pyktis, turbūt per ventiliacijos angas mus labai aiškiai pasiekė žodžiai, girdėjome kiekvieną sakinį, tarsi patys ten dalyvavome. Supratome, kad tai suaugęs sūnus ir mama. Sūnus veikiausiai buvo girtas ir pyko, kad jo gyvenimas yra nesėkmingas: „Tu kalta, sušikai mano gyvenimą.“
Pagalvojau, kad turbūt kažkas tuoj iškvies policiją, nes, na, čia natūralu, negi nekvies? Sūnus toliau rėkė: „Aš tave užmušiu“. Paskui pradėjo daiktus mėtyti ar daužyti. Bet policijos niekas neiškvietė.
Pagalvojau, kad turbūt kažkas tuoj iškvies policiją, nes, na, čia natūralu, negi nekvies? Sūnus toliau rėkė: „Aš tave užmušiu“. Paskui pradėjo daiktus mėtyti ar daužyti. Bet policijos niekas neiškvietė.
Tuo metu mes dar nesupratome, iš kurios pusės sklinda garsas, atrodė, lyg iš šono, iš kitos laiptinės buto. Nebuvome tikri: garsas buvo aiškus, bet neaiški jo kryptis. Tąsyk vėl aprimo, bet supratau, kad tai yra problema ir viskas kartosis. Norėdama išsiaiškinti, iš kur tie garsai, užėjau pas laiptinės pirmininkę.
Klausiau jos apie kaimynus, o ji iš karto: „Jūs jau girdėjote?“ Ir pradėjo pasakoti, kad tai vyksta bute žemiau mūsų, kad ten gyvena moteriškė, atsikrausčiusi nuo pat daugiabučio pastatymo, kad turėjo vyrą, kuris gėrė ir taip pat triukšmavo. Dabar vyro nebėra, bet sūnus tęsia tą liniją. Dar pridūrė: „Bet, žinokit, ji gera“. Tarsi bandytų apginti tą moterį, kad nieko nedaryčiau, niekam nieko nesakyčiau. Man buvo baisu suvokti, kad namo pirmininkė turbūt tuo pačiu metu su ta moterimi atsikraustė, ją pažįsta, žino jos istoriją, bet nieko nedaro. Tik kažkam pasako, kad ta moteris yra gera.
– Dažnai pasikartoja motyvas, kad nereikia kištis į kitų gyvenimus, svetimus reikalus, svarbu žiūrėti savų. Kodėl visgi nusprendėte aiškintis ir kažką daryti?
– Mums su vyru tai buvo pirmieji bendro gyvenimo metai tame bute. Mes užaugom nuosavuose namuose, nežinojome daugiabučių kaimynystės principo, kaip ten viskas vyksta. Nebuvome auginti pagal tą tvarką, kur daug kaimynų ir tarsi turi nesikišti į kitų gyvenimus. Mano tėvams rūpi, kas vyksta, jie rūpinasi savo artimaisiais, artimųjų artimaisiais. Taip buvau auklėjama ir aš.
Kaimynystė, kurioje augau, nebuvo problematiška – nuosavi tvarkingi namai. Nors kas namuose vyko, už fasadų, negirdėjome. Buvo tiesiog per toli. Todėl, atsikraustę į daugiabutį, mes reagavome į tai, kas vyksta šalia, mes tokie… Jei girdime, kad kažkas negero vyksta – reaguojam.
Išsiaiškinusi, kuris butas, prisiėmiau tokią poziciją – kviesiu policiją kiekvieną kartą, kai ją pradės… Na, prasidės muštynės. Nes tiesiog kitaip nesugalvojau, nebuvau susidūrus su panašia situacija. Man tuo metu buvo 22 metai ir aš sunkiai įsivaizdavau, kaip eičiau pas kaimynus ir sakyčiau: „Jūs gyvenkite gražiai“. Taigi nusprendžiau kviesti policiją. Galvojau, vis tiek pabandysiu. Guglinau, ieškojau, gal kažkokios instancijos gali padėti, socialiniai darbuotojai, net mąsčiau, gal kokį slaptą laišką parašyti tai moteriai – apgalvojau visokiausius įmanomus būdus.
– Trūko suvokimo, ką daryti tokioje situacijoje?
– Taip, aš tikrai nežinojau, ką daryti. Pažįstami sakė, kad niekas nepasikeis, paprasčiau mums būtų susirasti naują gyvenamą vietą. Bet po dviejų skambučių policijai šita istorija baigėsi! Po to tame bute pragyvenome dar 5 metus ir policijai skambinti daugiau nereikėjo. Vieną kartą, jau praėjus pusmečiui po paskutinio policijos kvietimo, išgirdau, kad tie kaimynai vėl kažkokį ginčą pradėjo. Buvo Kūčių vakaras. Sūnus jau buvo pradėjęs rėkti, siautėti. Galvojau, kad vėl prasideda. Bet mama jam pasakė: „Ša“. Ir jis nutilo. Gal išsigando kaimynų, kad vėl kas nors paskambins policijai. Matyt, atsirado suvokimas.
– Įdomi pasirodė jūsų mintis parašyti tai moteriai laišką, tačiau to nepadarėte, pas juos neužėjote, nebendravot. Kaip jums atrodo, ar reikėtų bendrauti, kalbėti, ar reikėtų parodyti patiems žmonėms, kurie nukenčia, dėmesį, kad jie ne vieni? Ar visgi tai per pavojinga?
– Manau, kad idealiomis sąlygomis reikėtų. Bet aš drąsos neturėjau. Buvo didelis amžiaus skirtumas – jai apie 60 metų, man – dvidešimt keleri. Mačiau tą moterį lifte, man ji atrodė gyvenimo išvarginta, baikšti, įbauginta, susigūžus. Bet nedrįsau nieko pasakyti.
Tačiau po tų skambučių į policiją, kai jau viskas buvo aprimę, praėję nemažai laiko, vėl susidūrėme lifte. Ji atrodė kitokia, atsipalaidavusi, net atsilošė, atsirėmė į sieną ir tarsi šypsojosi.
Pasakiau, kad kylu į šeštą aukštą. Ji į mane pasižiūrėjo ir keistai nusišypsojo. Manau, ji suprato, kad veikiausiai aš tas žmogus, kuris iškvietė policiją. Gi susigaudo kaimynystėje, turbūt susekė, kad šeštame aukšte kaimynai nepasikeitė, išskyrus vienus. Galvojau, kad jai tas policijos kvietimas galėjo atrodyti siaubingas dalykas, kad kažkas sužinojo ir įsikišo. Bet iš jos akių supratau, kad turbūt tai nebuvo siaubinga… Jos šyptelėjimas nebuvo padėka, bet tarsi toks: „Mmm, tai čia tu“. Aš jai atgal nusišypsojau ir mes išsiskirstėme.
– Daugiau panašių susidūrimų su smurtu gyvenime nepasitaikė?
– Norėtųsi galvoti, kad tai buvo išskirtinė situacija. Bet ne, taip gyvena daugiau žmonių. Viešumoje, gatvėje visi atrodome padorūs, bet į namus parsinešame paslapčių.
Dabar studijuoju Vilniuje, dalį laiko būnu ten. Išsinuomojau butą panašiame kaip Šilainiuose vėlyvojo sovietmečio name ir vėl prasidėjo. Jau teko kviesti policiją.
Pirmiausia išgirdau kažkokius riksmus. Galvojau, lauke. Tačiau iškišus galvą pro langą nieko nemačiau. Nesupratau, iš kur tie šūksniai. Tuomet išgirdau kaimynes iš skirtingų balkonų besikalbančias: „Tai jau tas sugyventinis vėl siautėja“. Supratau, kad vėl visi stebi, visi žino, bet niekas nieko nedaro.
Vėliau lipau laiptais ir man tiesiog į rankas įkrito moteris. Ją išstūmė pro buto duris ir ji pataikė tiesiai man į glėbį. Atrodė apsvaigus, bet ne nuo alkoholio. Mane labiausiai sukrėtė tai, kad šalia buvo pulkas vaikų, visi išsigandę. Nuo triukšmo tame bute pro pravirus langus skambėjo visas laukas. Laikiau tą moterį rankose, o vaikai: „Teta, paskambinkite policijai“.
Bet mane nustebino tai, kad vėliau, kai užsiminiau keliems pažįstamiems, jog kviečiau policiją, pajaučiau tarsi tylų smerkimą – kam kištis į ne savo reikalus, dar problemų prisidarysiu.
– Lyg būtum skundikas ir darytum kažką ko nederėtų?
– Taip. Ypač vyresnė karta šitaip žiūri. Sako: „Jeigu moteris muša, tai ir nuo jų priklauso.“ Na, maždaug, palikime tuos reikalus patiems išsispręsti.
Bet kodėl aš apskritai sugalvojau šitas istorijas papasakoti? Mano vienas artimas žmogus pats gyveno konfliktiškoje šeimoje. Kai papasakojau, kad dėl kaimynų smurtavimo skambinau policijai, jis man pasakė: „Labai gerai, kad tai darai. Mano tėvams niekada niekas nebuvo iškvietęs policijos, nors gyvenome daugiabutyje. Jeigu policija būtų atvažiavusi, galbūt viskas būtų buvę kitaip.“
Jei smurtaudami žmonės jaučiasi negirdimi, jiems leidžiama toliau taip elgtis. To mano artimo žmogaus šeima iš šono žvelgiant buvo padori – jiems buvo svarbu, kaip jie atrodo – jie vaikščiojo į gerus darbus, kūrė gražios šeimos įvaizdį. Ir kaip tas žmogus sakė: „Jeigu jie būtų suvokę, kad ką jie daro, yra girdima ir jau nebeatrodo padoru, galbūt būtų susimąstę, susitvardę.“ Dėl to ir galvoju, kad svarbu smurtaujantiems žmonėms suvokti, kad jie yra girdimi, matomi ir jų elgesys nėra toleruojamas.
– Ir tada įvyksta pokyčiai?
– Manau, kad taip. Pavyzdžiui, pasidomėjau, kaip sekasi tai moteriai ir jos sūnui, apie kuriuos pasakojau. Sūnus, regis, išvažiavo į Angliją. Nežinau, kaip jam ten klostosi, bet turbūt suvokė, kad reikia keisti aplinką ir nulipti nuo mamos galvos, prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.
– Kartais žmonės nepraneša, baimindamiesi dėl savo pačių saugumo – kad jiems bus kerštaujama už „įskundimą“, juos pačius apskųs ar panašiai. Jūs to nebijojote?
– Prisipažinsiu, nesu labai drąsi, todėl policijai skambindavau anonimiškai. Tiesiog sakydavau: „Esu kaimynė, nesvarbu, kuri, nes tai nekeičia fakto, kad jums reikia atvažiuoti.“ Ir jie atvažiuodavo. Man taip buvo lengviau. Mano vyras labai daug keliauja, tuo metu irgi dažnai būdavau viena, grįždavau iš darbų vėlai ir nenorėjau baimintis kažką sutikti laiptinėje.
Bet aš negaliu pakęsti neveiksnumo jausmo – kai jautiesi bejėgis. Galbūt čia mano egoizmas – nenoriu jaustis bejėgė, noriu kažką pakeisti.
Girdėdama kaimynų smurtą jaučiausi lyg pati būčiau tame kambaryje ir situacijoje. Įsivaizduok, pastatytų stiklą ir sakytų: „Dabar žiūrėk, kaip šitie žmonės daužosi“. Tai yra kankynė ir tau pačiam. Ir vyrui, ir man ta situacija sukėlė labai daug streso. Eidami miegoti bijodavome, kad vėl kažkas bus, išsigąsdavome bet kokio garselio bute, kiekvienąkart atrodydavo, kad vėl prasideda. Nežinau, kaip tie žmonės, kurie 20 ar 30 metų pragyveno butuose šalia, gali ramiai miegoti? Kaip jie jaučiasi? Gal tiesiog ramiai pasigarsina televizorių? Aš tiesiog neįsivaizduoju, kaip galima nereaguoti.
– Juo labiau, kad galbūt kenčiantys nuo smurto laukia pagalbos – kad kažkas įsikištų ir sureaguotų?
– Tikrai, juk galbūt tyliai laukia. To mano minėto pažįstamo istorija tą liudija… Jam, būnant vaikui, iškviesti policiją reikštų išduoti tėvus. Tuo metu atrodo, geriau laukimas – tikiesi, kad kas nors kitas tą padarys, pats negali prisiimti atsakomybės. Juk tėvai yra žmonės, kuriuos tu myli, kad ir kokie konfliktai tarp jų bevyktų. Todėl aplinkiniams reaguoti labai svarbu. Juo labiau, kai paskui išgirsti, kad kas nors mirtinai sužalojo savo vaiką. Pagalvoju, jeigu tikrai kas nors mirtų ar būtų sunkiai sužalotas, tai būtų mūsų, tų kurie buvo šalia, bet nieko nedarė, atsakomybė.
Tekstas parengtas įgyvendinant projektą „Koordinuotas tarpinstitucinis atsakas į smurtą: sąmoningumo didinimas ir praktikų kaita“, kurį įgyvendina Lygių galimybių plėtros centras, projekto partneriai – Lietuvos žmogaus teisių centras ir Lietuvos policijos mokykla. Projektas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos lėšomis.
