Studijų metu suvokė, kad yra homoseksuali
Tam, kad suprastų, jog yra homoseksuali, Gabrielei prireikė ne vienerių metų. Dar paauglystėje ji apie tai neturėjo jokių minčių ir, būdama 17-os, pradėjo santykius su vaikinu, trukusius 5-erius metus. Tačiau būtent būdama su juo, Gabrielė suvokė, jog vyrams nejaučia jokių romantinių ir seksualinių jausmų.
„Studijavau socialinę pedagogiką ir ten buvo daug psichologijos paskaitų, kalbų apie homoseksualius žmones. Per studijų metus galvojau apie savo vaikystę ir tik vėliau suvokiau, kad jau būdama vaikas labiau žavėjausi moterimis, jos būdavo mano idealai, – prisimena Gabrielė. – Vyrų nebijau ir myliu juos kaip draugus, tačiau supratau, kad aš tikriausiai esu homoseksuali.“
Gabrielė neslepia, kad tuo metu jos galvoje sukosi daug baimių ir klausimų, tačiau labiausiai ji nenorėjo įskaudinti žmogaus, su kuriuo buvo kartu. Vis dėlto santykiai su vaikinu nutrūko konflikto metu.
„Būdama santykiuose, tikrai nenorėjau išduoti žmogaus. Tik išsiskyrusi pradėjau googlinti, kurgi galima Lietuvoje rasti LGBT žmonių. Radau tam tikrą pažinčių portalą ir taip pradėjau bendrauti su merginomis“, – pasakoja vilnietė. Anot jos, rasti bendraminčių bendruomenę buvo itin svarbu, nes iki tol ji turėjo baimių, jog Lietuvoje homoseksualių žmonių gali būti tik vienetai.
Tolerantiškoje šeimoje užaugusi Gabrielė tikina, kad pripažinti sau apie homoseksualumą sunku nebuvo. Nors tėvai su ja niekada nekalbėjo apie galimą meilę tos pačios lyties asmenims, ji visada žinojo, jog jos šeima nėra homofobai, todėl dar net nepasikalbėjusi su jais jautė, kad nebus atstumta.
„Kai per televizorių rodydavo įvairias istorijas, susijusias su pykčiu prieš homoseksualus, mano mama klausdavo, kas čia tokio, kodėl žmonės siutinasi. Aš užaugau su natūralia mintimi, kad jie yra tokie patys žmonės kaip heteroseksualūs. Todėl baimės, kaip sureaguos mama, niekada neturėjau“, – sako Gabrielė.
Aš užaugau su natūralia mintimi, kad jie yra tokie patys žmonės kaip heteroseksualūs.
Kur kas didesnė baimė merginą kamavo svarstant, kaip reikės rasti antrą pusę. Vis dėlto nerimą greitai išsklaidė pažinčių svetainė, kurioje Gabrielė susipažino su kitomis merginomis ir neilgai trukus rado antrą pusę.
„Aš ten neieškojau pašnekovų tam, kad papasakočiau, kaip jaučiuosi, man nereikėjo, jog jie pakonsultuotų, kaip gyvena būdami homoseksualais. Turėjau tikslą susipažinti ir galbūt užmegzti santykius“, – prisimena Gabrielė.
Planuoja susilaukti kūdikio
Pirmiems santykiams nutrūkus, Gabrielė prieš 5-erius metus susipažino su mergina, su kuria draugauja iki šiol. Savaitę pabendravusios internetu, merginos nusprendė susitikti, o tuomet iš karto pajautė tarpusavio magiją.
„Dar bendraudamos virtualiai pastebėjome, kad labai sutampa mūsų humoro jausmas, požiūris į gyvenimą. Nebuvo priežasčių, kodėl neturėtume susitikti ir nepabandyti“, – sako Gabrielė.
Pradėjusi draugauti su mergina, Gabrielė netrukus prisipažino mamai, kad yra homoseksuali, ir iš karto papasakojo apie naujus santykius. Ji tikina, jog mama sureagavo itin ramiai ir supratingai, ir už tai jai yra dėkinga.
„Po mėnesio draugystės mano mergina atvažiavo pas mano mamą į namus. Prisimenu labai gražų jos gestą – ji mums leido pabūti dviese, o draugei išeinant iš namų, mama labai stipriai ją apkabino, – prisimena Gabrielė. – Man atrodo, mama spėjo greičiau už mane giminėms viską papasakoti, niekada negirdėjau iš jos jokių abejonių. Nežinau, kaip mano gyvenimas dabar klostytųsi, jei mama mano homoseksualumo nepriimtų taip natūraliai.“
Uždaru žmogumi save vadinanti Gabrielė tikina, kad savo asmeninių santykių niekada neviešina, o apie gyvenimą kalbasi tik su pačiais artimiausiais žmonėmis, kuriems suskaičiuoti pakaktų vienos rankos pirštų.
„Man turbūt pasisekė, kad jie visi turi tolerantišką požiūrį ir nemano, kad būti homoseksualiu yra kažkas tokio. Galbūt tik vieną kartą iš savo mamos išgirdau baimės gaidelę, kai prisipažinau, jog su drauge planuojame turėti vaikų. Ji pirmiausia paklausė, ne kaip mes jų susilauksime, o ką jiems sakysime. Tada jai papasakojau, kad mūsų vaikas žinos biologiją ir kaip atsiranda vaikai, o šeima yra tai, su kuo jis auga. Tai gali būti mama ir tėtis, du tėčiai, dvi mamos, seneliai“, – aiškina Gabrielė.
Mūsų vaikas žinos biologiją ir kaip atsiranda vaikai, o šeima yra tai, su kuo jis auga. Tai gali būti mama ir tėtis, du tėčiai, dvi mamos, seneliai.
Penktus metus su drauge santykius kurianti Gabrielė pripažįsta gana anksti pradėjusi svarstyti apie ateitį kartu. Nepraėjus nė metams, merginos jau ėmė galvoti apie bendrus namus, šeimyninį gyvenimą, o netrukus planuose atsirado ir vaikai, kurių, jei viskas gerai, merginos norėtų susilaukti dviejų.
„Mes abi jau buvome baigusios studijas, praėjusios paauglystės slenkstį ir pamiršusios visas baimes. Iš pradžių apie vaikus negalvojome, nes nežinojome apie galimybes jų susilaukti homoseksualiai porai. Kiek žinau, net nesusituokusios heteroseksualios poros Lietuvoje negali naudotis nevaisingumo gydymo paslaugomis, o dirbtinio apvaisinimo iš viso nėra. Vis dėlto greitai išsiaiškinome, kad kaimyninėse šalyse atliekamas pagalbinis apvaisinimas, yra spermos bankai“, – pasakoja Gabrielė.
Į Latvijos apvaisinimo kliniką pora planuoja kreiptis kitąmet. Nors tokia paslauga atliekama ir kitose valstybėse, kaimyninę šalį merginos pasirinko būtent dėl mažiausio atstumo.
„Viskas remiasi į finansus – šiuo metu perkame bendrą būstą, turime daug išlaidų. Norisi atsikratyti finansinio vargo, kad galėtume džiaugtis procesu ir nejaustume finansinio akmens ant kaklo“, – sako Gabrielė.
Nors tiksli procedūros eiga paaiškės tik apsilankius klinikoje, Gabrielė aiškina, jog pirmiausia partnerei, kuri bus apvaisinta, atliekama daugybė tyrimų. Procedūrų skaičius, anot jos, priklauso nuo moters organizmo, ciklo, o kaina turėtų siekti apie 1,5 tūkst. eurų su kelione į Latviją.
„Mes esame dvi – jeigu nepavyktų man pastoti, galbūt išeitų draugei. Vis dėlto esame nusprendusios, kad kūdikį išnešiosiu aš. Iš karto turėjome tokį suvokimą, o kartą ir draugų paklausėme, kuri, jų nuomone, turėtų išnešioti. Visi vienbalsiai ištarė mano vardą, – pasakoja Gabrielė. – Be to, mano draugė dirba labai atsakingą darbą, kuris generuoja pakankamus finansus, o mano įnašas yra mažesnis. Reikia galvoti, kaip mes išlaikysime savo būstą, kaip aprūpinsime būsimą vaiką – viskam turi užtekti pinigų.“
Dėl to, kad kūdikį pasirinko išnešioti Gabrielė, tik ji bus oficialiai laikoma biologine vaiko mama. Anot jos, Lietuvai dar labai toli iki to, kad gimimo liudijime būtų įrašomi abiejų mamų vardai.
Spermos donorą merginų pora rinksis atsitiktinai, nematydamos donorų išvaizdos ir nežinodamos asmeninės informacijos. Bus pateikti tik pagrindiniai bruožai: ūgis, plaukų ir akių spalva, išsilavinimas, potraukiai.
„Vienas draugas juokais siūlėsi tapti donoru, tačiau atmetėme šį variantą. Donoras nebus mūsų šeimos narys, o tik asmuo, suteikęs mums galimybę išpildyti svajonę.
Kiek žinau, spermos donorai būna išsamiai ištirti mediciniškai, atlikta paveldimų ligų analizė, todėl baimės neturime. Mūsų vaikas žinos, kad šeimoje tėčio nėra, tačiau tikrai jam pasakosime apie tai, kad vienas vyras tapo donoru, nes be galo norėjo padėti tokioms šeimoms kaip mūsų, todėl medikams padedant turėjome galimybę susilaukti vaikelio“, – sako Gabrielė.
Mūsų vaikas žinos, kad šeimoje tėčio nėra, tačiau tikrai jam pasakosime apie tai, kad vienas vyras tapo donoru, nes be galo norėjo padėti tokioms šeimoms kaip mūsų.
Didelis noras nugali visas baimes
Su partnere pradėjusi galvoti apie vaikus, Gabrielė pripažįsta svajojanti gimsiančiam sūnui ar dukrai suteikti visa, kas geriausia – besąlygišką meilę, rūpestį, moralinį palaikymą kiekviename žingsnyje ir ateities kūrimą. Ji viliasi, kad jų šeimos pavyzdys bus įkvėpimas kitoms homoseksualioms poroms.
„Plyšta širdis matant, kiek daug yra nelaimingų žmonių, kurie priklauso LGBTQ+ bendruomenei, labai daug paauglių atima sau gyvybę. Noriu, kad mūsų istorija būtų išgirsta ir galbūt bent vieną žmogų atitrauktume nuo savižudybės slenksčio“, – sako Gabrielė.
Gabrielė neslepia vis dažniau pagalvojanti, kaip ateityje auklės savo vaiką, o tam, anot jos, padės turimas socialinės pedagogikos išsilavinimas ir bendras domėjimasis vaikų bei paauglių psichologija. Ji tikina, kad svarbiausias jų siekis bus visada būti šalia vaiko ir niekada neleisti jam užsisklęsti emocijose.
„Tikiuosi, kad laiku pastebėsime vaiko gabumus ir nukreipsime jį ta linkme, kuri jam pačiam bus įdomi. Taip pat svajojame daug keliauti“, – vardina Gabrielė.
Merginų pora jau nuo pat mažens, kai vaikas ims suprasti, kas jam sakoma, ketina pradėti kalbėti apie jo augimą su dviem mamomis. Gabrielės manymu, tai paaiškinti nėra sudėtinga ir atsakymas į vaiko klausimus bus elementarus – mamos norėjo susilaukti vaikų, todėl joms pagelbėjo medikai.
„Vaikai į pasaulį ateina įvairiai: kartais jie gimsta vienišoms mamoms, kartais juos augina tik tėtis arba seneliai. Visi būdai yra geri tol, kol vaikai auga emociškai saugioje aplinkoje“, – teigia Gabrielė.
Gabrielė pabrėžia, kad bus labai svarbu nuo pat mažens mokyti vaiką pagarbos, supažindinti jį su žmonių grupių ir lyčių skirtumais. Be to, prireikus ji ketina kartu su šeima apsilankyti pas psichologą ar psichoterapeutą ir daugiau išmokti, kaip reikėtų tvarkytis su emocijomis, kurių šeima gali patirti pradėjus auginti vaiką.
„Vaikai iš vaikų tyčiojasi dėl bet ko – dėl drabužių, plaukų spalvos, kūno sudėjimo. Turbūt visiško nereagavimo dėl mūsų padėties neišvengsime. Sieksime, kad būsimi vaikai nereaguotų į patyčias ir patys iš kitų tyčiotųsi kuo mažiau, gebėtų visada užstoti silpnesnius.
Didžiausią baimę mums kelia tai, kad kažkada galime nepastebėti, kaip mūsų vaikas užsisklendžia ir ima kentėti savyje. Vis dėlto pasitikiu partnere ir savimi, manau, esame psichologiškai stiprios, neignoruosime vaiko nuotaikų ir pastebėsime visas emocijas“, – viliasi Gabrielė.
Baisiausia, kad kažkada nepastebėsime, kaip mūsų vaikas užsisklendžia ir ima kentėti savyje.
Manantiems, kad homoseksualioje šeimoje užaugęs vaikas taip pat bus homoseksualus, Gabrielė turi atsakymą – jos manymu, tokiais žmonėmis gimstama, o ne tampama, be to, absoliuti dauguma homoseksualių žmonių yra gimę heteroseksualiose šeimose. Vis dėlto ji įsitikinusi, kad homoseksualioje šeimoje užaugęs vaikas skatins visuomenę būti tolerantiškesnę.
„Jei mūsų vaikų bendraklasiai žinos, kad mūsų vaikas auga su dviem mamomis, jie visi nuo vaikystės turės pavyzdį, jog šeimų sudėtys gali būti įvairios“, – sako Gabrielė.
Gabrielė pripažįsta, kad jos partnerė dėl laukiančio etapo turi daugiau baimių nei ji – moteris baiminasi, jog gali susidurti su visuomenės smerkimu. Pati Gabrielė jaučiasi daug pozityvesnė ir tuo bando užkrėsti savo draugę.
„Aš į daug gyvenimo blogybių žvelgiu kitaip ir dėl to turbūt kaltas yra mano pomėgis psichologijai. Žinoma, jei reikės, už savo mylimąją ir vaikus kovosiu nagais bei ragais. Kalbant apie motinystę, dar šiek tiek gąsdina nėštumas ir gimdymas, – neslepia Gabrielė.
– Vis dėlto labiausiai džiaugiuosi, kad išsipildys didžiausia gyvenimo svajonė ir auginsime tokį žmogų, kuris jausis mylimas. Svajojame, į kokį darželį ir mokyklą leisime, kaip su močiutėmis leisime laiką, laukiame, kol pradės vaikščioti, viskuo domėtis. Noras yra toks didelis, kad baimė nusėdusi kažkur giliai kamputyje.“
Daugiausia neapykantos socialiniuose tinkluose
Vilniuje gyvenanti pora tikina, kad sostinėje gali jaustis laisvai. Tuo Gabrielė įsitikino dar studijų metais, kai čia gyventi atvyko iš mažo miestelio. Paauglystėje maniusi, kad Lietuvoje homoseksualių žmonių yra ne itin daug, persikrausčiusi į didmiestį, ji suprato, jog vien sostinėje jų yra keli šimtai.
„Nesame vaikščiojimo susikibus už rankų gerbėjos, tačiau ne dėl baimės, o dėl to, kad tai yra nepatogu. Jeigu reikia išsiskirti prie perėjos, tikrai negalvodamos viena kitą pabučiuojame. Pirmais kartais po bučkio apsidairydavome ir suprasdavome, kad niekas į mus nežiūri, o jeigu netoliese stovėdavo kitas žmogus, jam visiškai nebūdavo įdomu. Atėjo suvokimas, jog turbūt į galvą negausime. Ne iš vieno žmogaus teko girdėti, kad sostinėje gyventi nebijo“, – sako Gabrielė.
Gabrielė įsitikinusi, kad jų porai pasisekė, nes dar niekada neteko susidurti su įžūliomis replikomis ar nemaloniais nulydinčiais žvilgsniais. Netgi dabar, kai pirkdamos nuosavą būstą, jos vaikšto po bankus, susitinka su notarais ir brokeriais, niekas į jas nežiūri kreivai.
„Su draugės šeima yra kiek kitaip, tačiau pamažu matau pokyčius, kai jie suvokia, kad mes esame laimingos. Pozityvo Lietuvoje tikrai įžvelgiu, bet visas niūrumas kyla skrolinant feisbuke ir skaitant komentarus, kur akivaizdžiai tie patys etatiniai žmonės rėkia bet kokia tema. Tolerantiškų žmonių tikrai yra daug, tik jie ramūs, tylūs, tad nenuostabu, jog daugeliui susidaro įspūdis, kad Lietuvoje tik pyktis klesti“, – teigia Gabrielė.
Vis dėlto Gabrielė pripažįsta kartais perskaitanti piktus komentarus ir mėgstanti įsigilinti į juos parašiusius žmones – ką jie jaučia, išgyvena, kas vyksta jų galvoje. Mergina įsitikinusi, kad už piktų komentarų slypi sužeistos širdys, traumuota vaikystė arba pačių patirtos patyčios.
„Negražius komentarus rašo žmonės, kurie patys kažkuriame gyvenimo tarpsnyje labai kentėjo, o užgniaužta kančia ir skausmas viskam gimdo neapykantą, – svarsto Gabrielė. – Įsivaizduoju paauglį, kuris galbūt auga homofobiškoje šeimoje ir priedui prisiskaito komentarų, kaip reikėtų homoseksualus deginti arba kasmet nušauti po vieną. Man net baisu pagalvoti, kas gali vykti jo galvoje ir širdyje.“
Pasigenda valdžios sprendimų
Vis dėlto gyvendama Lietuvoje, Gabrielė labiausiai pasigenda teisinio garanto. Anot jos, vestuvės tai užtikrintų, tačiau susituokus kitoje šalyje, jai naudos iš to gyvenant tėvynėje nebūtų, todėl mergina nekantriai laukia didesnio valdžios įsitraukimo.
„Yra krūva nesusituokusių homoseksualių porų, kurios neturi jokio teisinio garanto. Mano draugę neseniai partrenkė automobilis, gerai, kad nieko baisaus nenutiko, jai nereikėjo gultis į ligoninę ir aš tik nuvažiavau jos pasiimti. O jeigu ji būtų praradusi sąmonę, patekusi į reanimaciją, kaip aš ten įeičiau? Niekaip“, – nerimo neslepia Gabrielė.
Jeigu ji būtų praradusi sąmonę, patekusi į reanimaciją, kaip aš ten įeičiau? Niekaip.
Nepaisant vis dar kylančių sunkumų homoseksualioms poroms, Gabrielė džiaugiasi augančia visuomenės tolerancija ir rodoma pažanga. Anot jos, žmonės vis labiau šviečiasi ir homoseksualumas daugumai tampa natūralus.
„Man labai stipriai įsirėžusios pirmosios LGBT eitynės, vykusios beveik prieš 11 metų. Tuo metu dar gyvenau savo miestelyje, per televizorių rodė kelių šimtų žmonių eiseną, viskas buvo aptverta tvoromis, o už jų stovėjo pikti, įsiutę dėdės. Prieš dvejus metus vyko jau trečiosios eitynės Vilniuje, kuriose dalyvavau ir aš. Mačiau nulį tvorų, kažkur dėl bendro saugumo stovėjo policija, buvo daug akivaizdžiai heteroseksualių porų, kurios savo vaikus nešėsi užsikėlusios ant pečių, o iš viso buvo apie 10 tūkst. žmonių. Tai yra nerealus pokytis“, – neslepia Gabrielė.
Tam, kad vyktų dar didesnis pokytis ir homoseksualios poros jaustųsi geriau, Gabrielė mano, jog apie jų gyvenimą ir kylančias problemas reikia kalbėti garsiai. Šiuo metu dauguma istorijų vaizduojamos iš blogosios pusės, o mergina norėtų, kad visuomenėje būtų daugiau pozityvo.
„Yra dešimtys gerų istorijų, kurios gali įkvėpti tuos, kurie kenčia, bijo, abejoja. Noriu, kad kuo daugiau kenčiančių paauglių išgirstų, jog yra visai kita pusė. Gal homofobai nežino, kad mes galime gyventi gerai ir laimingai?“ – svarsto Gabrielė.
Kenčiantiems ir klausimų kamuojamiems žmonėms, Gabrielės nuomone, geriau pasijausti padėtų sukurti socialiniai burbulai. Mergina pataria nebūti homofobiškoje aplinkoje, joje nekentėti ir nesitaikyti, nes viską galima pakeisti.
„Jeigu kažkas dirba homofobiškoje darbovietėje, ko jūs ten sėdite? Išeikite. Darbų šimtai, tikrai rasite ką nors kito. Jei turite draugų, kurie kalba, jog homoseksualus reikėtų naikinti, įsikalkite į galvas, kad jie jums ne draugai. Jeigu nepilnametis gyvena su homofobiška šeima, siūlyčiau kibtis minties į priekį, kas laukia po kelerių metų, kai turėsite progą išvykti, pakeisti miestą, susipažinti su kitais žmonėmis“, – teigia Gabrielė.
