Nukentėjusių nuo smurto lavina užgriuvo tik dabar
Moterų informacijos centro direktorė Jūratė Šeduikienė, taip pat atstovaujanti Lietuvos moterų teisių asociacijai, kuri jungia visus specializuotos kompleksinės pagalbos centrus, teikiančius nemokamą informavimo, konsultavimo, psichologinę, teisinę pagalbą nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje, pasakojo, kad prasidėjus karantinui, policijos pareigūnai kalbėjo apie tai, kad išaugo pranešimų apie smurtą skaičius – net apie 20 proc. Paradoksalu, tačiau pagalbos centrai pranešimų gavo vos 5 proc. daugiau.
„Smurto artimoje aplinkoje banga pas mus atkeliavo tik per paskutines dvi savaites. Anksčiau per savaitę centrai gaudavo 30–40 pranešimų, o dabar jų būna 40–55. Greičiausiai tai susiję su karantino sąlygų švelninimu, nes kol smurtautojas yra namuose, nukentėjusiam asmeniui yra sunkiau kreiptis pagalbos.
Kita aktuali problema: nors džiaugiamasi, kad jau tiek metų turime smurto artimoje aplinkoje įstatymą ir pranešimų skaičius 2019 m. sumažėjo net 20 proc., manęs ši informacija visai nedžiugina, nes statistika parodo, kad įstatymas greičiausiai veikia netinkamai ir reikia kažką koreguoti.
Mat pernai atlikta reprezentatyvi gyventojų apklausa parodė, kad net 60 proc. nukentėjusiųjų niekur nesikreipia, 14 proc. kreipiasi į policiją. Taigi jei per pirmą ketvirtį užregistruota policijoje beveik 13 500 pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje, kokie yra tikrieji smurto mastai?“ – svarstė pranešėja.
50 proc. apklaustųjų pateisina seksualinį smurtą
Tiesa, karantino metu vyriausybė ėmėsi tam tikrų iniciatyvų, pavyzdžiui, nuo smurto nukentėjusi moteris, jeigu ji negali paskambinti, gali paprašyti pagalbos SMS žinute. Tai, pasak J.Šeduikienės, nebloga priemonė, tik klausimas, kiek žmonių apie tai sužinojo.
Taip pat savivaldybėse buvo įsteigtos laikinos prieglaudos, kad moteris su vaikais turėtų kur išeiti, jei namuose prieš ją smurtaujama. Tačiau ekspertė šią priemonę vertina skeptiškai.
„Gal tikrai yra tokių atvejų, kai moteriai reikėtų išeiti iš namų, nes, tarkime, ji gyvena vienkiemyje, vyras po smurto pabėgo į mišką, ir ji jaučiasi nesaugiai. Tačiau remiantis europine ir pasauline praktika, iš gyvenamosios vietos turėtų būti pašalintas smurtautojas, o ne smurto auka. Mes neturėtume sukti galvos, kur jis dėsis, bet turėtume pasirūpinti auka.
Tačiau darbas su nukentėjusiu nuo smurto asmeniu yra labai ilgas procesas, tikrai neužtenka dviejų trijų konsultacijų, kad jis sugebėtų išeiti iš to uždaro smurto rato. Kartais tai užtrunka net keletą metų. Be to, policija, kitos institucijos jau išmoko identifikuoti fizinį smurtą, bet kitos smurto rūšys identifikuojamos labai sunkiai. O psichologinis smurtas kartais net sunkesnis nei fizinis, ir teisinės pagalbos dėl jo praktiškai nėra, nes jį įrodyti be galo sudėtinga.
Psichologinis smurtas kartais net sunkesnis nei fizinis, ir teisinės pagalbos dėl jo praktiškai nėra, nes jį įrodyti be galo sudėtinga.
Su seksualiniu smurtu dar daugiau problemų. Neseniai vykdytas Lygių galimybių kontrolieriaus įstaigos tyrimas parodė, kad apie 50 proc. apklaustųjų mano, kad moters pareiga tenkinti vyro seksualinius poreikius.
Aš manau, kad prie šios problemos sprendimo visiškai neprisideda Švietimo ir mokslo ministerija, nes švietimas šiuo atveju yra pagrindas. Jau ikimokyklinio ugdymo įstaigose reikia kalbėti, kad kiekvienas žmogus turi būti gerbiamas, kad prieš jį negalima smurtauti.
Tarkim, vyras smurtauja šeimoje, vaikai tai mato. Toks berniukas užaugęs du kartus dažniau savo šeimoje smurtaus, o mergaitei smurtas bus priimtinas. Taigi smurtas tęsiasi per kartų kartas, ir kartais aukos jaučiasi bejėgės“, – teigė Moterų informacijos centro direktorė.
Moterys vis dar įbaugintos
J.Šeduikienė iki šiol atsimena vieną močiutę, kuri pasakojo: „Vaikystėje mane mušė tėvas, paskui – brolis, tada – vyras, paskui – sūnus, dabar – anūkas, jau daugiau kentėti nebegaliu.“
Kitas iliustratyvus pavyzdys perteiktas vienos teisėjos, pas kurią atėjo skirtis vyras ir žmona, patirtimi. Padavė pora jai dokumentus, ir teisėja skaito abiejų pasirašytą sutartį: vaikai pasilieka su vyru, o moteris išsinuomoja butą šalia ir kiekvieną dieną, devintą ryto ateina, sutvarko vyro namus, pamaitina vaikus, apskalbia. Kai vyras grįžta namo, ji išeina ir dar vyrui moka alimentus. Kai teisėja paklausė moters, kodėl ji pasirašė tokią sutartį, ši atsakė: „Jis man pasakė, kad kitaip iš manęs atims vaikus.“
Taigi nežinojimas, informacijos nebuvimas gimdo baimę. Jei moteris gautų specialistų pagalbą, ji žinotų savo teises ir vyro galimybes: kad ir vaikai liks su ja, ir butas jai greičiausiai liks, ir alimentus mokės vyras.
Dar viena problema, kaip mes kiekvienas suvokiame smurtą.
„Dar viena problema, kaip mes kiekvienas suvokiame smurtą. Man sugriebimas už rankos, po kurio atsirado mėlynė, yra smurtas. Tačiau yra daugybė žmonių, kurie tokių veiksmų smurtu nelaiko, neva, tai kas, kad savaitę skaudėjo. Tai be galo sunki problema, bet privalome apie ją kalbėti, kad būtų priimti tinkami sprendimai.
Taip pat turime dirbti ir su smurtautojais, iš kurių 90 proc. yra vyrai, nes jeigu jie sukurs kitą šeimą, greičiausiai taip pat elgsis ir joje. Nors žvelgiant į pasaulinę praktiką, tai nėra dideli skaičiai, kad po tam tikrų programų jie pakeičia savo elgesį, tačiau net jei keli smurtautojai tai padarys, šis darbas prasmingas“, – svarstė pranešėja.
Vyrai pamatė, kaip gyvena moterys
Europos lyčių lygybės instituto vyriausioji tyrėja analitikė Jolanta Reingardė teigė norinti paliesti dar keletą aspektų, kurie labai išryškėjo pandemijos metu.
„Lietuva turi tam tikrą specifiką dėl žmonių gyvenimo sąlygų: kas trečias namų ūkis, kuriame auga vaikai iki 18 metų, priskiriamas labai tankiai apgyvendintų namų ūkių kategorijai. Tai reiškia, kad plotas, kuris tenka vienam žmogui, yra išties labai mažas.
Ir įsivaizduokite, kaip teko gyventi karantino sąlygomis: tėvai turi dirbti, vaikai – mokytis, o juk tiek nuotolinis darbas, tiek nuotolinis mokymasis reikalauja intymios, privačios erdvės, kurią turi ne visi. Tai visiems šeimos nariams sukuria didžiules streso sąlygas ir dar labiau apsunkina smurto problematiką.
Tiek nuotolinis darbas, tiek nuotolinis mokymasis reikalauja intymios, privačios erdvės, kurią turi ne visi.
Pandemija atskleidė viso mūsų globos ir priežiūros sektoriaus krizę. Esame šalis, kuri skiria vieną mažiausių finansavimų sveikatos sektoriui – 6,5 proc. BVP. Europos Sąjungos vidurkis – 10 proc. Taip pat su Bulgarija ir Rumunija mes mažiausiai finansuojame pradinio ir ikimokyklinio ugdymo sektorių.
Taip pat pasimatė, kad žmonės, kurie dirba šiuose sektoriuose ir kurie iš tiesų patyrė labai didelį šoką pandemijos sąlygomis ir priklauso kritinėms profesijoms, be kurių būtų labai sunku išlikti, yra mažiausiai apmokami. Žinia, juose daugiausiai dirba moterys. Taigi laikas priimti sprendimus ir kažką keisti – jei ne dabar, tas laikas gali niekada neateiti.
Jei bandytume atrasti pozityvią pandemijos pusę, nemažai vyrų neišvengiamai turėjo praleisti daugiau laiko su vaikais. Dar kas svarbu, kitokį gyvenimą pamatė ir verslo sektoriaus vadovai, kurie galbūt supras, ką reiškia vienu metu prižiūrėti vaikus ir dirbti. Todėl mokslininkai dabar diskutuoja, kad galbūt pasikeis fizinio buvimo darbe vertė.
Anksčiau būdavo suteikiama daugiau vertės, kad tu fiziškai esi darbe, o ne kažkur kitur. Dabar šis aspektas gali būti nebe toks svarbus. Taip pat gali atsirasti didesnis darbdavių jautrumas ir supratimas, kad moterims reikia suteikti sąlygas prižiūrėti vaikus.
Be to, kalbama apie tai, kad galbūt dalis vyrų atrado ir pamilo vaikų priežiūrą, ir ši patirtis, kurią jie turėjo karantino metu, gal paskatins juos daugiau laiko leisti su vaikais. Tačiau tai galėsime įvertinti po metų, kitų“, – sakė sociologė.
Seksualinis priekabiavimas „sunorminamas“
Pasak J.Reingardės, dėl tos priežasties, kad pas mus apie smurtą artimoje aplinkoje, pasak apklausos, pranešama tik 14 proc. atvejų, Lietuva priklauso valstybių grupei, kurioje vis dar užregistruojama per mažai atvejų dėl smurto artimoje aplinkoje.
Pasižiūrėjus Danijos ar Švedijos statistiką, gali susidaryti įspūdis, kad šalyse, kuriose taip propaguojama lyčių lygybė, taip pat yra daug smurto atvejų, bet esmė ta, kad tos šalys turi gerą informavimo ir teisinę sistemą, ir tų šalių moterys visais atvejais linkusios apie smurtą pranešti.
Lyčių ekspertė taip mano, kad seksualinis smurtas Lietuvoje atpažįstamas labai sunkiai. Tai parodė ir #MeToo judėjimas, kurio metu buvo paviešinti keli seksualinio priekabiavimo atvejai. Tačiau dalis visuomenės išreiškė savo neigiamą nuostatą ne priekabiautojo, o būtent aukos atžvilgiu – esą ji pati kalta, nes savo apranga ir elgesiu provokavo situaciją.
„Kitu atveju, iš apklaustų tūkstančių moterų vos keletas pranešė apie seksualinio priekabiavimo atvejus prieš jas. Moterys bijo apie tai kalbėti, nes baiminasi prarasti darbą, todėl „normalizuoja“ patirtį: jeigu vadovas jas liečia, glamonėja, tai tampa vos ne darbo pareigybės dalis, kaip ir reikalavimas darbe dėvėti trumpą sijoną, būti su aukštakulniais.
Tačiau būti seksualiniu objektu nėra nė vieno darbo dalis. Kai teko gulėti ligoninėje, pati girdėjau, kaip slaugytojos pasakojosi, kaip prie jų priekabiauja gydytojai. Ir jos nematė tame problemos! Taigi tai yra normali bendravimo kultūra net ir sveikatos sektoriuje.
Jeigu vadovas jas liečia, glamonėja, tai tampa vos ne darbo pareigybės dalis.
Kitas apsektas, kad Lietuva yra viena iš valstybių, kuriose dėl smurto paprastai pirmiausiai kaltinama pati auka. Kad ir paskutinis atvejis: moteris linksminosi klube, susipažino su vyriškiu, su juo nuvyko į namus ir buvo išžaginta. Iš tiesų, net jeigu moteris ateina su kažkuo į namus, niekas neturi teisės taip su ja pasielgti, o dauguma komentarų internete kaltino ją pačią.
Stebėtina, kad visuomenė teisina smurtautojo elgesį. Tokiose šalyse, kaip Švedija, niekas tokio smurto nepateisintų. Deja, mes vis dar gyvename visuomenėje, kurioje smurtas toleruojamas“, – teigė J.Reingardė.
Lietuva nedaro pažangos lyčių lygybės srityje
Europos lyčių lygybės instituto (EIGE) direktorė Carlien Scheele teigė, kad 2019 m. EIGE lyčių lygybės indeksas išryškino stulbinantį faktą: Lietuva yra vienintelė Europos Sąjungos valstybė, kuri nuo 2005 m. nepadarė jokios pažangos lyčių lygybės srityje. „Norint sustabdyti lyčių nelygybės augimą po COVID-19, mums reikia lyderių, kurie įsipareigotų taisyti esamą situaciją, ir, žinoma, daugiau moterų prie sprendimų priėmimo stalo“, – teigė ekspertė.
Vienas pagrindinių veiksnių, lemiančių lyčių nelygybę Lietuvoje, yra netolygus pasiskirstymas artimųjų priežiūra. Dažniausiai asmenų priežiūra – ar ji būtų apmokama, ar ne – tenka moterims. Prieš pandemiją 41 proc. Lietuvos moterų ir tik 24 proc. vyrų kasdien prižiūrėjo vaikus, vyresnio amžiaus žmones ar žmones su negalia.
Tokia nevienoda asmenų priežiūros našta daro didelę įtaką moterų įsitraukimui į darbo rinką. Turėdamos derintis prie atsakomybės už artimųjų priežiūrą, moterys yra labiau linkusios dirbti laikiną, ne pilno etato ar nestabilų darbą ir gauti mažesnį atlygį bei prastesnes socialines garantijas.
Moterys taip pat dominuoja tuose sektoriuose, kuriuose dėl pandemijos teko mažinti darbuotojų skaičių ar juos išleisti į prastovas. Kuriant pagalbos priemones po pandemijos, yra kritiškai svarbu nepamiršti šių nelygybės aspektų.
Lietuva yra vienintelė Europos Sąjungos valstybė, kuri nuo 2005 m. nepadarė jokios pažangos lyčių lygybės srityje.
COVID-19 pandemija suteikia galimybę įgyvendinti pokyčius ir kurti ilgalaikes priemones, kurios ilgainiui pagerintų lyčių lygybę šalyje. Kad tai įvyktų, yra itin svarbu įvertinti skirtingą krizės poveikį moterims ir vyrams, naudojant pagal lytį skirstomus statistinius duomenis. Tai leistų sprendimus priimantiems asmenims suprojektuoti išmokas, subsidijas ir kitas ekonomikos atsigavimą skatinančias priemones teisingas abiem lytims.
