Vadovavimo ir lyderystės ekspertė Alisa Miniotaitė įvardija, kodėl kriziniu laikotarpiu visuomenės arenoje atsiranda nauji vardai, kodėl geras organizacijos vadovas nebūtinai bus stiprus krizės metu, kokias asmenines savybes lyderis tokiu atveju turi stiprinti, o kokias valdyti.
Per krizę iš lyderio tikimasi aiškumo ir demonstruojamos stiprybės
A.Miniotaitė sako, jog gyvendami įprastinį gyvenimą, sėkmės periodu žmonės krizėms nesiruošia ir neturi joms įveikti parengto veiksmų plano. Jos įvyksta ir tuomet belieka veikti. Būtent panašių krizių metu ir išryškėja tikrieji lyderiai – vieni vadovai drąsiai stoja krizės priešakyje, telkia bendruomenę, veikia, o kiti daugiau šneka nei daro ar iš viso nusišalina.
Socialiniai ir ekonominiai neramumai – tai metas, kai gali iškilti nauji lyderiai. Dažniausiai tokiu laikotarpiu atsiranda charizmatiški, ryškūs, savimi pasitikintys vadovai.
„Visuomenė ar bendruomenė sunkiu metu kaip niekad ieško to tvirto peties, kuris galėtų pakelti šį sunkumą. Kai kurie sekėjai mielai į tokį petį moraliai ir atsiremia. Taigi lyderis turi telkti savo komandą, savo žmones, paaiškinti, kaip ketinama elgtis, padėti išgyventi šį sunkų laikotarpį. Jis turi parodyti kelią, nubrėžti terminus, pateikti galimus scenarijus. Kitaip tariant, suteikti aiškumą ir pasidalinti veiksmų planu. To tikisi žmonės“, – sako A.Miniotaitė.
Lyderystė krizės metu reikalauja specifinių įgūdžių
Jei formalus vadovas nepajėgia krizių metu vesti savo komandos, dažniausiai tokiu atveju iškyla kitas atsakomybę prisiimti pasirengęs lyderis. A.Miniotaitė pabrėžia, kad tokia situacija atsitinka dėl kritiniu metu reikalingų specifinių įgūdžių, kuomet nepakanka ramiai vadovauti organizacijai, džiaugtis natūraliu augimu ir sėkme.
Ištikus krizei dažnai reikia priimti ne vieną sunkų ir „nepopuliarų“ sprendimą, tvarkytis ne tik su asmenine, bet ir visų aplinkui esančių žmonių našta. Todėl neretai nauji lyderiai atsiranda būtent sunkiu organizacijai ar visuomenei metu.
Kriziniu metu dalis žmonių smarkiai panikuoja, tad šiuo atveju itin svarbus ne tik atsakomybės prisiėmimas, tačiau ir tinkama komunikacija, darbuotojų ar visuomenės atjauta.
„Lyderiui įprasta krizinių situacijų metu apie žmones galvoti tokiomis sąvokomis, kaip „pervertina situaciją“, „perspaudė“, „praskydo“, pasiduoti atmetimo ir paniekos reakcijai. Tai visiškai netinkama. Žmonės skirtingai reaguoja į iššūkius, vieniems iš tiesų labai neramu, todėl svarbu šį jų nerimą priimti – šis žmogus, šie žmonės taip reaguoja, jiems labai neramu, išsigandę, o mano darbas nerimą valdyti: ramiai priimti, atjausti ir paaiškinti, kokių veiksmų bus imamasi – detaliai ir nuosekliai viską paaiškinti.
Kalbant apie Lietuvą ir koronavirusą, matau, kad šiuo metu Lietuvoje mums labiausiai trūksta įvardintų galimų scenarijų ir veiksmų plano. Žmones yra apėmus panika, verslas yra prislėgtas sunkios nežinios. Matome veiksmą dabar, tačiau nėra tikslaus paaiškinimo apie turimą planą, jei virusas tęsis ilgiau. Žmonės nėra supažindinti su galimais valstybės elgesio scenarijais. Nežinome, kam turime būti pasiruošę, kokios konkrečiai pagalbos iš valstybės gali tikėtis žmonės ateityje“, – sako ISM universiteto Lyderystės programos vadovė.
Panika ir atsainumas – blogiausias lyderio elgesys
„Sunkiu valstybei ar organizacijai metu blogiausias galimas lyderio elgesio būdas – panikos kurstymas, emocijų nevaldymas, arba atvirkščiai – atsainumo demonstravimas“, – pažymi lyderystės ekspertė. Ji taip pat priduria, kad tuomet, kai visuomenėje ir taip apstu emocijų, nemaža dalis žmonių įsiaudrinę, svarbiausia yra maksimali lyderio ar lyderės ramybė bei kantrus susitelkimas.
„Žinoma, kad širdyje gali būti neramu, neaišku, tačiau tai metas, kuomet reikia rasti išeitį ir išvairuoti laivą per audrą. O ramybės periodas ateis. Visada ateina“, – teigia A.Miniotaitė.
