Anot jos, pokyčiai ateina dviem būdais. Arba juos kuriate jūs, arba atvirkščiai. Pranešėja davė du pavyzdžius, kurie svarbūs tęsiant pranešimo mintį.
„Įsivaizduokite, kad gyvenate taikos metu – pailsėję, norėdami kažką nuveikti. Sugalvojate nusirėžti kaimyno žemės. Pasiruošiate, susiplanuojate, kaip veiksite, yra vienas bet – reikia įkvėpti žmonės eiti iš šiltų namų taikos metu.
Ir kita situacija. Vidurnaktį skamba varpai, keliatės, maunatės pirmas po ranka pasitaikiusias kelnes, su būriu bėgat ginti tėvynės. Nereikia atsargos karių, reikia drąsių žmonių, stovėsiančių priešakinėse linijose“, – kalbėjo ji.
Atsispirdama nuo šių pavyzdžių, moteris teigė, kad didžiausias pokytis jos gyvenime įvyko 2017-aisiais. Ir jis atspindėjo antrąjį jos pateiktą pavyzdį. Ji atėjo į įmonę ir išvydo skaičius-rezultatus, kurie vertė „šokti į kelnes ir eiti ginti tėvynės“, tačiau tuometinei komandai atrodė kitaip – kad dar neblogas laikas, nes yra daugybė argumentų, kodėl skaičiai tokie.
Vis dėlto K.Meidė suprato, kad jei leis rezultatams brėžti kreivę žemyn dar labiau, galiausiai į kalną teks kopti iš dar prastesnių pozicijų.
„Mano drąsiausias sprendimas tuo metu – per mėnesį pakeisti vadovų komandą iš esmės. Perkračiau mintyse, su kuo esu dirbusi: ar vienodai suprantame, ką daryti, ar vienodai suvokiame skaičius. Taip atsirado komanda. Tai nebuvo bedarbiai. Jie buvo dirbantys taikos sąlygomis, derinantys laisvalaikį su darbu žmonės. O aš kviečiau eiti į priešakines linijas, galvoti, ką daryti, nes skaičiai raudoni.
Aš prisimenu, kaip jų akyse pamačiau ugneles, kai jų kraujas tiesiog virė. Tai pokyčių žmonės, ramybė jų neveža, jie sugeba pokyčius sukurti. Dauguma, tiesa, tarp jų buvo moterų. Viena iš jų sėdi salėje. Tuo metu ši moteris gyveno ir dirbo Rygoje, per savaitę ji su mažu vaiku persikraustė į Vilnių, rado jam mokyklą. Tai – Vilma Drulienė“, – penktadienį kalbėjo K.Meidė ir sulaukė didelių ovacijų. Ji dėkojo visiems tuo laiku prisidėjusiems prie pokyčių.
Tuomet komanda ėmėsi tolesnių žingsnių. Jos teigimu, trys platformos labai svarbios tvariam, sėkmingam, pelningam verslui: patenkinti klientai, darbuotojai, akcininkai. Jei susvyruoja viena, greitai esą pajus ir kitos.
„Vis dėlto tuo metu pasirinkau klientus, nes supratau, kad, kai jie pirks, matysiu rezultatus ir turėsiu kuo atsidėkoti savo žmonėms“, – tęsė pranešėja.
Tuomet Kristina šokdavo į džinsus, užsimesdavo striukę ir leisdavosi į kelionę po parduotuves, kuriose stovėdama eilėse stebėdavo tiek klientus, tiek darbuotojus. Suprato, kad dar yra daug vietos, kur taisytis.
Buvo užsakyta apklausa, kuri atskleidė, kad atėjo metas kelti aptarnavimo kokybę, mat ji iš 100 proc. respondentų buvo įvertinta tik 60 proc.
„Pasakiau, kad keliamas tikslas – 95 proc., pirštų man nesukiojo, bet veiduose matėsi, ką jie galvoja. Metus užbaigėm su 90 proc., pritrūko tų penkių, bet jeigu būtume kėlę mažesnį tikslą, nebūtume to pasiekę“, –kalbėjo ji, pabrėždama ambicingų tikslų svarbą.
Tuomet pranešėja pasakojo ėmusi skaityti visus klientų skundus ir nepatartų niekam to daryti prieš miegą.
„Skambindavau vadovams ir klausdavau, ką darysime. Nukreipėme skundus parduotuvių vadovams. Tada jiems išgirdus, ateina noras kažką savo parduotuvėje pakeisti. Kada supratau, kad situacija pradeda keistis? Po trijų mėnesių, kai per vieną susirinkimą parduotuvės vadovė pasakė, kad čia jau rimta“, – savo patirtimi dalijosi ji.
Atkaklumas, anot jos, penkių veiksmų sekoje yra antra dedamoji, pirmoji – ambicingų tikslų kėlimas. Jos teigimu, dažnai kyla noras sukti atgal, susidūrus su nesėkme, tačiau reikia žengti toliau.
„Taip pat svarbu pasimatuoti temperatūrą. Kaip man suprasti, kas svarbiausia parduotuvės žmonėms? Ogi paklausti, kaip gyvenate. Pirmom savaitėm man kalbėdavo apie tai, kaip, pavyzdžiui, vėlavo kokios nors prekės. Vėliau pasigirdo kitokios gaidos: nepasisveikino Janina, turim pasitempti. Dar negirdžiu, kaip aš padedu Janinai pasiekti gero rezultato?“ – tęsė ji, tačiau viliasi, kad tai – kitas etapas.
Kaip man suprasti, kas svarbiausia parduotuvės žmonėms? Ogi paklausti, kaip gyvenate.
Jos teigimu, svarbiausia vadovo atsakomybė, žinoma, yra rezultatai. Jei savaitė buvo bloga, o rezultatai nepasiekti, ką tai gali reikšti? Pensijos vėlavo, buvo per karšta, todėl žmonės nėjo į parduotuves...
„Tačiau toliau nelaukiu kito pirmadienio, jei matau, kad prasta padėtis, susirenkam trečiadienį su planu, ką darysime, kad neprarastume pusės savaitės. Tas nuoseklumas svarbus“, – prisipažino K.Meidė.
Pats paskutinis, paprastas, bet svarbiausias dalykas – tai, kad matuojat rezultatus, jie pradeda augti.
„Kai mato rezultatus, vadovai žino geriausius žmones, pagiria juos, jie pasiekia dar geresnių rezultatų, o tie, kurie paskutiniai, stengiasi kartu su vadovais pasiekti rezultatų. Tie, kurie gale, neturi jaustis gerai, bet reikia nuspręsti, ką darom, kad jie būtų su žaliais skaičiais ir jaustųsi gerai“, – pabrėžė pranešėja.
Anot K.Meidės, tai ir yra receptas, padėjęs užkilti į kalną. Dabar metas pradėti kopti į naują, tik jau nebe tada, kai „naktį skamba varpai“.
„Linkiu surasti savo viršukalnę ir į ją įkopti“, – užbaigė pranešimą ji.
