Žinoma, tokios santuokos gali trukti ilgai, tačiau bet kuriuo atveju tai nėra įprasti, visuomenei priimtini santykiai. Jų dažnai nesupranta ir jau minėta visuomenė, ir pačių moterų aplinka, kadangi bendravimas yra apsunkintas. Tokia pora, o vėliau galbūt ir šeima nesimato taip dažnai kaip norėtų, neturi galimybės iki kol vyras išeis iš kalėjimo kartu leisti laiko tiek, kiek įprastos šeimos. Ką apie tokius santykius mano specialistai?
Daiva Žukauskienė, geštalto terapeutė sako, kad moterys, kurioms patrauklūs nelygiaverčiai santykiai, nėra retos.
„Moterys, kurių misija gelbėti pasaulį, noriai žvalgosi į blogio pusę. Motiniškai gelbėti, padėti, suprasti ir atleisti yra jų pagrindinis poreikis. Poreikiai dažnai nęįsisąmoninti ir maišomi.
Norą gelbėti ir būti gelbėtoja maišoma su meile ar įsimylėjimu. Šiapus grotų, lygiaverčiuose santykiuose, sunku taip besąlygiškai gelbėti, nes aukos spurda (ypač vyriškos lyties) ir nepasiduoda išgelbėjamos“, – teigia geštalto terapeutė.
Nelygiaverčiuose santykiuose vilioja romantikos pliūpsnis
D.Žukauskienė pastebi, kad labai dažnai kalinčio vyro ir laisvos moters sąjunga vainikuoja romantikos pliūpsnis: „Atstumas, reto, o gal ir visai neįmanomo pasimatymo galimybės kuria romantinį foną. Čia gali laisvai reikštis moterys su neatskleistu kūrybiniu potencialu.
Laiškų rašymas, svajonės, atskirties ir didelio kontrasto jausmai skatina svajonėse nusipiešti geidžiamą paveikslą ir į jį įtikėti. Kas realiame gyvenime dūžta po antro pasimatymo, tas laisvai ir visu pločiu tiesia sparnus už grotų. Svajoja abi pusės.
Kalėjimo kameros suspausta asmenybė tik svajonėse kvėpuoja pilnais plaučiais ir myli visa širdimi. Kiek ji myli realybėje tikrai? Neaišku.
Jausmai ir emocijos už grotų daug stipresnės nei realybėje. Viskas, ko žmogus yra netekęs, jam tampa dideliu, geidžiamu. Laisvė rinktis, laisvė mylėti ir laisvė kurti santykius yra suspenduota, apribota, todėl jos daug labiau trokštama, nei realiame gyvenime. Iš ten, kur saulė šviečia visada, parodytas dėmesys yra saldus kaip medus“, – pasakoja specialistė.
Jausmai ir emocijos už grotų daug stipresnės nei realybėje. Viskas, ko žmogus yra netekęs, jam tampa dideliu, geidžiamu.
Ji pastebi, kad geidžiamus, bet neįmanomus santykius stengiamasi uoliai puoselėti, kurti. Kiekvienas, ištartas ar parašytas žodis yra laiko ir suvaržymo nugludintas, kad neįžeistų, neatstumtų ir neišgąsdintų. Dažnai abu rašytojai, svajotojai ir romantikai, tiki tuo, ką kuria, tiki, kad jų laukia šviesi ateitis.
Sugrįžus į laivę tenka susidurti ne su tokiu romantišku vaizdeliu. Realiame gyvenime tenka kurti ne tik svajonių, bet ir realų kontaktą, tiek fizinį, tiek dvasinį. Pasirodo, kad šie gyvenimo architektai neturi jokių statyboms reikalingų įgūdžių. Jų namai, gyvenimas ir ateitis tebuvo svajonių pilys ant lakaus smėlio kranto.
Kovotojai, maištininkai, kariai
Geštalto terapeutė sako, kad kompaniją už grotų dažniausia suburta iš blogio pasaulio lyderių, kietos jėgos ir taisyklių nepaisytojų. Tikrų vyrų, „karių“, „kovotojų“,„maištininkų“ draugija vilioja ir lengvabūdes moteris. Moterys-drugeliai, kurie su didele aistra skrenda į ugnį, renkasi vyrus, kuriems ankšta laisvės žemė.
Jos naiviai tiki, kad už grotų įkalinti vyrai – tai kovotojai už tiesą, nekaltai pasodinti, visuomenės atstumtieji. Visos charakteristikos, tinkančios vyrui herojui, vyrui didvyriui, priskiriamos ir tiems, kurie ilgam įkalinti.
„Gladiatorių, surakintų grandinėmis, išsipūtusių raumenų kalnai, prakaito ir laukinės jėgos kvapas kaip svaiginantis midus vilioja gležnas, gražias, trapias moteriškos lyties atstoves.
Tylios, susitaikiusios su gyvenimo neteisybėmis moterys remiasi į įkalintus vyrus kaip į tuos, kurie gali suprasti, priimti ir net atleisti.
Princesės ir pabaisos istorijos gimsta tokiuose santykiuose. Visuomenės dėmesys, nuostabos šūksniai ir abejonės kaip katalizatoriai veikia „gražuoles“, kurios siekia nepamirštamo santykio svaigulio. Pasaka dažnai baigiasi tyliai ir skaudžiai, bet pradžia yra šokiruojančiai spalvinga“, – sako D.Žukauskienė.
Kodėl moterys renkasi nelygiaverčius santykius?
„Neįmanoma keliais žodžiais apibūdinti moterų įvairovės, kurioms nelygiaverčiai santykiai yra priimtini.
Gyvenimo nuskriaustos, grožiu ir protu neapdovanotos būtybės meilės, paguodos ieško taip pat tarp gyvenimo nuskriaustų vyrų.
Netekusios vilties sukurti normalius santykius laisvėje, jos dairosi į tuos, kuriems pati laisvė yra svajonė.
Tylios, susitaikiusios su gyvenimo neteisybėmis moterys remiasi į įkalintus vyrus kaip į tuos, kurie gali suprasti, priimti ir net atleisti.
Kaltos be kaltės, aukos, be agresoriaus, ieško to, kuris papildys jas ir atstatys gyvenimo balansą.
Geros ir naivios iki ašarų moterys tiki, kad vyrai iš kalėjimo grįš kaip iš karo taurūs, ramūs, išmintingi.
Kitos moterys vaikosi populiarumo įvairia kaina, net rinkdamosi kalinius vyrus. Tokiu būdu tampa žvaigždėmis.
Jos naiviai tiki, kad už grotų įkalinti vyrai – tai kovotojai už tiesą, nekaltai pasodinti, visuomenės atstumtieji. Visos charakteristikos tinkančios vyrui herojui, vyrui didvyriui priskiriamos ir tiems, kurie ilgam įkalinti.
Santykiai su žmonėmis už grotų paremti iliuzijomis, svajonėmis. Juose labai mažai tikro santykio ir tikro gyvenimo. Nelygiaverčiai santykiai tiek šiapus, tiek ir anapus yra dažniausiai pasmerkti pražūčiai.
Labai noriu tikėti, kad įkalinimo įstaigos žmones perauklėja, pamoko, bet labai abejoju, kad „gera kompanija“, saulė per grotas ir suvaržyto žvėries narve patirtis praturtina žmogų. Nesu idealistė ir siūlau tokioms nebūti moterims, kurios ieško gyvenimo draugo.
Pasitikėjimas savimi, savo jėgomis yra labai gerai, bet iliuzija, kad galima pakeisti kitą žmogų, telieka iliuzija. Pakeisti galima tik save ir tik didelių pastangų dėka. Iliuzijos dūžta realaus gyvenimo šviesai apšvietus tokius santykius. Santykius reikia kurti dienos šviesoje ir plačiai atmerkus akis“, – teigia geštalto psichoterapeutė.
