 |
| Bertas Helingeris |
Padaryti šį atradimą Bertą Helingerį paskatino unikali misionieriaus patirtis. Jaunystėje B. Helingeris misionieriumi dirbo zulusų gentyje Afrikoje. Mokydamas ir gydydamas genties žmones, stebėjo jų gyvenimą. Ir atkreipė dėmesį, kaip jie sprendžia įvairiausias bėdas. Mūsų individualistiniame pasaulyje įprasta: jeigu turi problemą, tai tavo rūpestis. Eik pas psichologą, psichoterapeutą, gerk antidepresantus, medituok. Kuo daugiau „nušvisi“, tuo mažiau „kaltinsi“ aplinkinius. O zulusų gentyje (regis, ne tik jų, tai pažįstama daugeliui kultūrų, kurias mes įpratę vadinti „primityviomis“) egzistavo supratimas: jeigu kas nors turi rūpestį, jo priežastis, žinoma, yra bendrų protėvių gyvenimo patirtis ir šeimų bendrystė. Taigi ši bėda yra visų ir ją išspręsti galima tik subūrus daug genties narių. Tokiose sueigose dalyvaudavo ne tik esami genties nariai, buvo kreipiamasi ir į mirusius protėvius.
Vėliau grįžęs į Vokietiją, Bertas Helingeris tapo psichoterapeutu, dažnai dirbdavo tiek su holokausto aukų, tiek su jo kaltininkų palikuonimis. Pastebėjęs, kad kai kuriems pacientams terapija niekaip nepadeda, jis pradėjo taikyti gyvenimo su zulusais patirtį. Paprastai B. Helingeris padėdavo pacientams atrasti jų užslėptus potyrius. Tačiau kartą pasiūlė „atsidurti savo protėvių kailyje“. Kai kurie jų išvysdavo savo jausmų ir elgesio šaknis patirtyje, kartais sukauptoje prieš kelias kartas. Iš pradžių B. Helingeris į savo terapijos seansus stengdavosi pakviesti kuo daugiau paciento šeimos, giminės narių. Tačiau dažnai tai būdavo labai keblu. Todėl kartą jis pakvietė visiškai pašalinius žmones. Rezultatas pranoko lūkesčius. Žmonės, kurie nebuvo net pažįstami su jo klientu, padėjo neįtikėtinai tiksliai atkurti jo praeities įvykius!
Žinių laukas
 |
| Fotolia nuotr./Karpinys |
Kaip galima perimti kito žmogaus patirtį? Atrodė, kad dalyvavusieji Berto Helingerio sesijoje prisijungė prie tam tikro žinių lauko ir sugebėjo detaliai atskleisti apdairiai saugotas šeimos paslaptis, įvykius ar sužinoti apie šeimos narius, seniai nugrimzdusius užmarštin.
Žinojimas apie tai, kas vyko praeityje, vaizdžiai tariant, tvyro ore. Tereikia suteikti galimybę jam būti pamatytam. Pašaliniai žmonės, dalyvaujantys tokiame seanse, skirtingai nei giminės, šeimos nariai, neturi išankstinės nuomonės apie žmogaus, kurio konsteliacijoje jie dalyvauja, gyvenimą, šeimą, praeitį. Jie yra tarsi antenos. Ir tam nereikia jokių paranormalių sugebėjimų. Terapeutui viską pasako konsteliacijos dalyvių emocijos, kūno pojūčiai, pozos, reakcijos. Ir net reakcijų nebuvimas.
Be abejo, tokiam „žinių lauko laiškui“ perskaityti reikia ir patirties, ir išmanymo, ir nuojautos. Tačiau dažnai šis būdas yra vienintelis siūlelis, vedantis į tamsius praeities labirintus. Mat didžiausias bėdas kelia kaip tik tie dalykai, kuriuos šeima, giminė stengiasi pamiršti, išstumti, ignoruoti, apsimesti, kad to niekada nebuvo. Dažniausiai tai nutinka, kai šeimoje kas nors miršta labai jaunas (taip pat ir negimę dėl persileidimo ar aborto kūdikiai), kai kas nors atstumiamas ir „išmetamas iš giminės“ (pavyzdžiui, įvykdo nusikaltimą, yra neįgalus, priklausomas nuo alkoholio ar narkotikų, pagimdė nesantuokinį kūdikį ir pan.), yra patyręs dideles fizines ar emocines kančias (tremtį, įkalinimą, prievartą, artimųjų smurtą). Visiems šiems praeities potyriams būdingos paslaptys, neigimas, nepripažintas skausmas arba praradimas. Tai tarsi nebaigti energijos dariniai, susieti su tam tikrais elgesio modeliais ir galintys išlikti šeimoje per ištisas kartas. Kiekvienas prisimintume ne vieną atvejį, kuris atrodo tarsi giminę lydintis prakeikimas. Pavyzdžiui, kiekvienoje kartoje būtinai kas nors nusižudo; visos giminės moterys išteka už smurtautojų; nuolat kartojasi psichinės ar onkologinės ligos ir pan. Dalį šių bėdų, be abejo, galima suversti genams ar giminės tradicijomis, tačiau visko tai anaiptol nepaaiškina ir juo labiau neišsprendžia. Panašūs besikartojantys įvykiai ar modeliai rodo, kad šeimoje yra stipriai pažeisti tam tikri dėsniai, kuriuos Bertas Helingeris vadina Meilės įstatymais.
Meilės įstatymai
Norime mes to ar ne, kiekvienas esame savo šeimos, giminės, tautos dalis, užimame joje tam tikrą vietą, atliekame tam tikrą vaidmenį ir esame veikiami tam tikrų dėsnių.
Pats konsteliacijos terminas yra atėjęs iš astronomijos – taip vadinamas žvaigždynas, žvaigždžių telkinys. Kitas šio metodo pavadinimas – šeimos sisteminis išdėstymas. Abiem atvejais akcentuojama griežta tvarka, sistema.
Norime mes to ar ne, kiekvienas esame savo šeimos, giminės, tautos dalis, užimame joje tam tikrą vietą, atliekame tam tikrą vaidmenį ir esame veikiami tam tikrų dėsnių.
► Svarbiausias jų – tėvai perduoda savo vaikams gyvybę ir meilę. Vaikai ją priima. O tas priėmimas yra aklas, besąlygiškas.
► Jei kas nors šeimoje kenčia, vaikas jaučia tai labai stipriai ir iš meilės prisiima tą kančią sau. Jis jaučia skausmingą tuštumą ir nesąmoningai pasiaukoja, kad tik ją užpildytų.
► Labai dažnai tai pasireiškia ne tik emocinėmis, bet ir fizinėmis bėdomis. Pavyzdžiui, žmogus suserga sunkia liga, nes nesąmoningai nori numirti vietoj kito: „Geriau aš, bet ne tu!“ Arba visą gyvenimą guli paralyžuotas, vedamas nesąmoningos meilės ir solidarumo savo dėdei, kurio net nepažinojo, nes šis mirė kūdikystėje ir neturėjo galimybės užaugti, gyventi savarankiškai. Būdamas bejėgis, priklausomas nuo kitų, toks žmogus tarsi stengiasi gyventi už kitą.
B. Helingeris tai vadina ryšių susipynimu: „Ryšių susipynimas reiškia, kad kažkas iš šeimos narių nesąmoningai prisiima kažkurio anksčiau gimusio šeimos nario likimą, kurį vėl išgyvena... Ir jie negali ištrūkti iš šio ryšio, kol nesupras, kaip yra įsipainioję. Sprendimas vyksta atvirkščiai – pašalintas žmogus vėl atsiranda paveiksle, t.y. atgyja konsteliacijoje. Staiga pašalintas žmogus pradeda saugoti tą, kuris su juo tapatinosi. Kai jie šitaip susipažįsta, susitapatinęs žmogus išsilaisvina ir taip ryšiai atpainiojami.“
Kaip tai vyksta?
 |
| Fotolia nuotr./Draugystė |
Šeimos konsteliacijos sesiją veda patyręs terapeutas. Dalyvių skaičius nėra apibrėžtas, tačiau geriausia, jeigu jų ne mažiau nei 12. Tas, kuriam rengiama konsteliacija, trumpai papasakoja savo bėdą, kuri jam dabar aktuali. Tai neturi būti susiję su praeitimi ar gimine. Dažnai bent iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai tikrai tik asmeninis reikalas. Pavyzdžiui: ar važiuoti dirbti į užsienį, ar likti Lietuvoje? Kodėl pastaruoju metu versle patiriu nesėkmes? Sunkiai sergu ir gydytojai niekuo negali padėti, ką man daryti? Pablogėjo santykiai su paaugliu sūnumi, kaip man elgtis? Jaučiuosi atstumtas, vienišas, nieko nenoriu...
Terapeutas paprašo papasakoti apie savo šeimą, pateikia kelis klausimus. Tada tas, kuriam rengiama konsteliacija, išrenka atstovus: iš pradžių kas atstovaus jam, paskui – kitiems šeimos nariams, artimiesiems ir t.t. Nebūtinai tai turi būti žmonės, konsteliacijos „veikėjai“ gali būti ir abstrakčios sąvokos ar valstybės. Pavyzdžiui: Darbas Užsienyje, Depresija, Alkoholis, Liga, Baimė, Seksualumas, Lietuva ir t.t. Paskui jo paprašoma sustatyti visus „veikiančiuosius asmenis“ kambaryje taip, kaip jam atrodo teisingiausia. Klientas visa tai stebi iš šalies, pats veiksme nedalyvaudamas. Pačiam nedalyvavus procese, tuo, kas vyksta toliau, sunku patikėti. Atstovai, iki tol buvę tiesiog „žmonės iš gatvės“, ima jausti visa, kas vyko toje šeimoje! Jie patiria labai realius ir kartais net labai intensyvius fizinius pojūčius bei impulsus, juos užlieja emocijos, gali verkti, juoktis, pykti, staiga įsimylėti, įsiusti, užsnūsti... Stebint iš šalies, atrodo, kad jie atsidūrė kito žmogaus, galbūt seniai mirusio, kuriam atstovauja, kailyje. Jeigu Atstovas nieko nejaučia („Man niekas nevyksta!“), vadinasi, kaip tik taip ir jautėsi šeimos narys, kuriam jis atstovauja! Atrodo, atstovai prisijungia prie to paties žinių lauko, kaip ir klientas, kai vaikystėje jautė ir prisiėmė kažkurio jam beveik (arba visai) nežinomo protėvio jausmus, elgesį ir likimą.
Vėl atkūrus praeities įvykius, atsiranda galimybė ištaisyti įvykusias klaidas ir skriaudas, priimti tuos, kas buvo atstumtas, pamirštas. Nes kaip tik tokios šeimos „juodosios skylės“ siurbia mūsų energiją, gyvybę ir verčia gyventi svetimą gyvenimą, užuot gyvenus savą. Pavyzdžiui, vaikas, kuris jaučia gyvenime tuštumą, baimę ir beprasmybę, konsteliacijoje turi galimybę atsistoti prieš motiną, kuri mirė jį gimdydama, ir pagarbiai nusilenkęs ištarti: „Tu mirei mane gimdydama. Dėkoju tau už gyvybę ir prisiimu tokią jos kainą.“ O motina atsako vaikui: „Tai mano, motinos, rizika ir aš už ją atsakinga. Tai mano mirtis ir aš už ją atsakinga. Nuveik gyvenime ką nors naudingo, kad mano mirtis nebūtų beprasmė.“ Tokios akimirkos suteikia neapsakomą ramybę ir palengvėjimą. Ir jausmą, kad harmonija sugrąžinta, visos žvaigždyno žvaigždutės savo vietose, o pasaulis vėl sukasi paklusdamas Meilės dėsniams.
O kas toliau?
Kad ir kaip neįprastai gali atrodyti šis metodas, jis neabejotinai veiksmingas. Dar nuostabiau yra tai, kad gydantis jo poveikis pasireiškia ne tik tiesiogiai tam, kurio konsteliacija buvo surengta, bet ir jo šeimai bei artimiesiems, kurie paprastai nieko nežino, kad apskritai toks procesas vyko. Kartais jie būna už tūkstančių kilometrų, praradę visus ryšius su savo šeima ir gimine. Tačiau kaip tik tuo metu jų gyvenimas ima keistis, jie netikėtai sumano parašyti kam nors laišką arba atsikrato rūpesčio, kuris juos vargino metų metus. Žinių laukas, atskleidęs tamsiausias šeimos paslaptis, šiuo atveju neša gydančią ir harmonizuojančią žinią. Dalyvavimas procese veikia ir tuos, kurie jame buvo tik statistai ar atstovai. Dažnai po tokių sesijų ir jie su nuostaba patiria, kad visai neatsitiktinai gavo vieną ar kitą „vaidmenį“, kad tai labai tiesiogiai ir asmeniškai liečia būtent juos. Tiesa ir meilė gydo visus, kas prie to prisiliečia. Ir pasaulis po trupučiuką darosi geresnis, šviesesnis...
