Kodėl žmonės meluoja apie tai, ko trokšta
Nors seksas – viena intymiausių mūsų gyvenimo sričių, jis apipintas daugybe socialinių idėjų, kurios apibrėžia, kas yra sekse normalu ir kas nenormalu. A.Bottonas savo knygoje „Kaip daugiau galvoti apie seksą“ rašo, kad tik nedaugelis iš mūsų šią normą atitinka.
Pasak jo, beveik visi mes susiduriame su kaltės jausmu, kenčiame nuo neurozių ir fobijų, nuo gaivališkų troškimų, abejingumo ar pasibjaurėjimo. Ir kadangi norime, kad visi apie mus gerai galvotų, gėdijamės kalbėti apie savo seksualinį gyvenimą.
Kadangi norime, kad visi apie mus gerai galvotų, gėdijamės kalbėti apie savo seksualinį gyvenimą.
Todėl įsimylėjėliai instinktyviai nutyli savo troškimus lovoje, bijodami, kad partneris jais pasibjaurės. Tačiau jeigu tą akimirką, kai pasibjaurėjimas galėtų pasireikšti stipriausiai, partneris mus priima, mes patiriame stipriausią erotinį pasitenkinimą, cituoja autorių portalas psychologies.ru.
Įsivaizduokite du liežuvius, kurie tyrinėja intymią burnos karalystę – šią tamsią, drėgną olą, į kurią užsuka nebent odontologas. Išskirtinė dviejų žmonių sąjunga sutvirtinama aktu, kuris jiems abiem sukeltų siaubą, jeigu vyktų su kuo nors kitu.
Tai, kas vyksta lovoje, neturi nieko bendra su įprastomis normomis ir taisyklėmis. Tai dviejų seksualiųjų „Aš“, kurie pagaliau atsiveria vienas kitam, tarpusavio susitarimo aktas.
Santuoka sunaikina seksą?
„Laipsniškai mažėjantis sekso intensyvumo ir dažnumo lygis šeimoje – neišvengiamas biologinis faktas, bylojantis apie tai, kad esame normalūs, – ramina A.Bottonas. – Nors sekso terapijos industrija ir bando mums įrodyti, kad santuokoje pora turi nuolat atšviežinti seksualinį potraukį. Intymių santykių retėjimas šeimoje susijęs su nesugebėjimu greitai persijungti iš rutinos į erotiką. Savybės, kurių iš mūsų reikalauja seksas, priešingos buitinei rutinai“.
Seksas iš mūsų reikalauja ekspansyvumo, vaizduotės, žaidimo ir kontrolės praradimo, todėl sutrikdo įprastą kontrolės ir savęs apribojimų ritmą. Mes vengiame sekso ne todėl, kad jis mūsų nedžiugina, o todėl, kad jo teikiamas malonumas pakerta mūsų sugebėjimą sklandžiai atlikti pareigas namuose.
Kodėl teikiame tiek svarbos neištikimybei
Nors neištikimybė viešai yra smerkiama, pasak A.Bottono, yra natūralu geisti sekso su partnerio iš šalies. Priešingu atveju būtų ėjimas prieš mūsų prigimtį. Trumpi sijonai, aukštakulniai, grakščios kulkšnys ir banguojantys klubai natūraliai dirgina erotinius centrus.
Tiesa, mes piktinamės faktu, kad nė vienas iš mūsų negali tapti viskuo kitam žmogui, ir bandome paneigti šią tiesą šiuolaikine santuoka, kuria bandome įrodyti, kad visus mūsų poreikius gali patenkinti viena asmenybė.
„Mes ieškome santuokoje savo svajonės apie meilę ir seksą, tačiau nusiviliame. Kita vertus, lygiai taip pat naivu manyti, kad neištikimybė gali tapti veiksmingu priešnuodžiu, apsaugančiu nuo šio nusivylimo. Neįmanoma miegoti su pašaliniu žmogumi ir tikėtis, kad tai nepakenks šeimai“, – teigia A.Bottonas.
Kai kas nors, su kuriuo mes mielai flirtuojame internetu, pasiūlo susitikti viešbutyje, mes susiduriame su gundymu: ar dėl kelių malonumo valandų mes esame pasiryžę rizikuoti šeimyniniu gyvenimu?
Esame cheminių reakcijų rinkinys?
Pasak rašytojo ir filosofo, santuokos iš meilės gynėjai tiki, kad svarbiausios yra emocijos. Tačiau jie užsimerkia, kad nematytų šiukšlių, kurios plaukioja mūsų emocinio kaleidoskopo paviršiuje. Jie ignoruoja visas tas prieštaringas, sentimentalias ir hormonines jėgas, kurios bando mus suplėšyti į skutelius ir paleisti juos šimtais skirtingų krypčių.
Mes negalėtume egzistuoti, jei viduje būtume ištikimi patys sau, kai patiriame trumpalaikį impulsą uždusinti savo pačių vaikus, išvyti sutuoktinį ar išsiskirti vien tik dėl ginčo, kas pakeis lemputę. Tam tikras savikontrolės lygis būtinas mūsų psichinės sveikatos palaikymui ir yra normalios visuomenės egzistavimo sąlyga.
„Mes esame chaotiškų cheminių reakcijų rinkinys. Ir gerai, kad mes žinome, jog išorinės aplinkybės dažnai prieštarauja mūsų jausmams. Tai ženklas, kad esame teisingame kelyje“, – reziumuoja A.Bottonas.
