„Ne – tai ne svogūnas ar juoko maišelis. Jei rimtai, tiek to, išduosiu paslaptį – tai dviejų klounų parengti žaidimai: atmosferiniai, estradiniai, veiksmo, siužetiniai, poetiniai, abrakadabriški, komunikaciniai, cirkiniai ir t. t. Mūsų vaistai kuriami pasitelkus vaizduotę. Ji padeda pažadinti snaudžiantį ar užstrigusį juoką. Bet jei kartais reikia paverkti, verkiam iš širdies“, – sako J.Čižauskaitė.
Kas tos raudonos nosys?
Mūsų vaistai kuriami pasitelkus vaizduotę. Ji padeda pažadinti snaudžiantį ar užstrigusį juoką. Bet jei kartais reikia paverkti, verkiam iš širdies, – sako J.Čižauskaitė.
Raudonos nosys, anot jos, yra pačios mažiausios kaukės pasaulyje. O jei rimčiau – tai asociacija, vienijanti gydytojus klounus. Šiuo metu tokių yra 11. Jie lankosi vaikų ligoninėse Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir kituose mažesniuose miesteliuose.
„Lankome ir senelius. Vykdome projektus sanatorijose, neįgaliųjų ugdymo centruose, pabėgėlių stovyklose. Mums reikalavimai keliami kaip ir visiems aktoriams, bet yra būtina sąlyga – humoro jausmas. Arba nesitvėrimas noru pagerinti Lietuvos humoro kultūrą. Arba nebijojimas klysti. Juk klounada yra klaidos menas“, – teigia ji. Anot J.Čižauskaitės, pusę gyvenimo ji mokėsi nedaryti klaidų, o dabar – priešingai, mokosi iš klaidų ir jas paverčia klouno žaidimo aikštele.
Veide – visos Lietuvos liūdesys
Prisijungti prie „Raudonos nosys“ gydytojų klounų ji nusprendė įžvelgusi šioje veikloje galimybę prisidėti prie humoro kultūros puoselėjimo Lietuvoje. Ir pasirodo, kad to mūsų šaliai iš tiesų reikia, o kaip reikia, J.Čižauskaitė mokosi iki šiol.
„Kadangi, kaip sako vienas mano kolega, mano veidas atspindi visos Lietuvos sukauptą liūdesį, nusprendžiau nebeliūdinti kolegų, draugų, vaikų ir artimųjų, lai šypsos, galvoju, ir užsidėjau raudoną nosį. Nors Andrius Mamontovas savo dainoje teigia: „Tu liūdėt nebijok, nes tiktai liūdesy sielos džiaugsmas.“
Paradoksas tarp liūdesio ir juoko galimybių ribų – štai, kas mane įkvepia. Taigi labai rimtai žiūriu į šį reiškinį – juoką. Jeigu naktį blogai miegu, paklausiu savęs, ar tik nepamiršau šiandien nusijuokti“, – prisipažįsta ji. Arba nebūtinai nusijuokti, o tiesiog pasidžiaugti ta diena.
Dar vienas svarbus dalykas, paskatinęs įstoti į raudonų nosių gretas, buvo tas, kad visi bandymai vaidinti kažką rimta baigdavosi taip pat – jai visuomet išeidavo komiškai. „Taigi tapti klounu man buvo neišvengiama, netgi neįmanoma kitaip, kaip išmokti šypsotis ant Lietuvos, kad ir pro ašaras“, – reziumuoja kelius į raudonų nosių būrį ji.
Klounas ateina susitikti, o ne patikti
Jau septintus metus J.Čižauskaitė bando įgyvendinti savo svajonę, keisdama liūdnos Lietuvos įvaizdį – turi minty save pačią.
Ji lankosi pas vaikus ligoninėse, sanatorijose, taip pat senelių namuose. Ir žinoma, dėl tokio savo pasirinkimo yra išgirdusi įvairių komentarų. „Bet tai ir yra svarbi darbo dalis. Gal kaip žmogui man ne visi komentarai malonūs, bet mes nepriimame jų asmeniškai, nes juk esame su kauke. Klounas neateina patikti, jis ateina susitikti. Ir jeigu susitikimas pavyksta, jis keičia tarpusavio santykį abipusiškai“, – paaiškina pašnekovė.
Ieško atsakymo, kodėl nepavyko žaidimas
Tad klounas, pasak jos, yra atviras bet kokiai emocinei situacijai. Jei žmogui, anot J.Čižauskaitės, tuo metu reikia rasti, ant ko galima sukrauti šunis, „klounas juos visus surinks, pamaitins, aprengs, papuoš ir ant tų šunų nujos dainuodamas apie šunišką gyvenimą kokią nors šunišką dainą, staugdamas kuo nuoširdžiausiai“. Tai esą yra žaidimas emocijomis.
„Nėra blogos emocijos, gali tik neįvykti žaidimas. Tada sunkiau išbūti. Bet tuomet grįžti namo ir dirbi prie to klausimo, kodėl nepavyko žaidimas. Kadangi esame tarptautinė organizacija, dalijamės savo patirtimis su kolegomis iš kitų šalių ir ieškome sprendimų drauge. Kai kurios problemos yra būdingos tik vienai šaliai, o kai kurios yra bendros visiems“, – darbo niuansus atskleidžia ji.
Moteris dalyvauja vienoje tarptautinėje juoko mokykloje, ten esą visi suveža visus rūpimus jiems klausimus ir pasiūlymus, dalijasi patirtimi. „Žodžiu, šioje klounų kelionėje dirba labai daug žmonių, siekdami kuo aukštesnės komunikacinės ir darbo ligoninėje kokybės. Taip pat, kaip ir medikai, pasirašome nebylų konfidencialumo sutartį. Tai yra darbo etika. Mes turime supervizijas, kuratorius ir mokytojus iš užsienio. Taigi visos įmanomos situacijos ligoninėse aptariamos, prižiūrimos, koreguojamos“, – pasakoja J.Čižauskaitė.
Klouno kuriami santykiai ir žaidimai esą yra nuolatinis procesas, siekiamybė to, kas iš esmės nepasiekiama. Pasak gydytojos klounės, tai – ilgas kruopštus darbas, reikalaujantis daug dėmesio, atidumo, darbo su savimi. Bet todėl jis J.Čižauskaitei ir patinka, nes kaskart būdamas klounu gali nustebinti save. Tai esą teikia viltis. „O kaip gydyti be vilties? Neįmanoma!“ – įsitikinusi gydytoja klounė.
Klouno gydytojo darbotvarkė
O kaip atrodo tų viltį įžiebti keliaujančių klounų gydytojų įprasta darbo dieną? Ogi paprastai. J.Čižauskaitė vardija: „Rasti, kas įkvėps. Kartais tai būna šeimos nariai, muzika, knyga, malda, oras, daiktas, žodis... Jei nerandi, skaičiuoji iki trijų įkvėpdamas ir iškvėpdamas.“ Gydytojai klounai visuomet dirba poromis – į partnerį visuomet dedama daug vilčių, todėl, pasak J.Čižauskaitės, jį stengiamasi padaryti genijumi.
„O tam prireikia įvairių būdų ir formų, kartais užtenka tylos, o kartais turi dėti daug pastangų, kad abu partneriai jaustųsi vienodai genialiai“, – prisipažįsta J.Čižauskaitė.
Gydytojo klouno dienotvarkė tuo nesibaigia – joje taip pat įrašyti susitikimai ligoninėse bei pastangos užkrėsti juos juoko bacila arba surasti jų juoko raumenį. Vėliau laukia pašnekesys su partneriu apie tai, kurie žaidimai pavyko, o kurie – vis dėlto ne ir kodėl taip nutiko. Po šito jau ruošiamos ataskaitos. Dar pusę dienos, kaip sako J.Čižauskaitė, nešiojiesi įspūdžius, kurie kaskart tave keičia – „kartais eini siūti plyšusių siūlių kelnėse, kojinėse ar širdyse“.
„Negalvoju apie atsaką, nes tie susitikimai, kai tave priima, ir maži susitikimo stebuklai, kai nežinai, kaip jie įvyksta. Dažnai išgyvenu dėkingumo jausmą, kad galiu prisiliesti prie žmogaus jo gyvenime ne pačioje smagiausioje jo situacijoje ir išgyventi susitikimo džiaugsmo paradoksą“, – štai, kas svarbiausia, gydytojų klounų veikloje J.Čižauskaitei.
Dažnai išgyvenu dėkingumo jausmą, kad galiu prisiliesti prie žmogaus jo gyvenime ne pačioje smagiausioje jo situacijoje ir išgyventi susitikimo džiaugsmo paradoksą.
Žinoma, būna ir visai kitokių situacijų. Kartą nutiko taip, kad ji niekaip negalėjo įveikti savo liūdesio. „Partneris neriasi iš kailio, ir vieną metodą bandome, niekas nevyksta, ir antrą, ir trečią, ir galiausiai sustojame ir sakome: gal pradėkim žaisti tuo, kaip jaučiamės? Taigi įeinam į palatą ir partneris mane pristato kaip liūdniausią klouną pasaulyje. Ir visi pradeda juoktis“, – pasakoja apie dienas, kai sunku nugalėti savo pačios emocijas.
Moteris pastebi, kad vaikai ypač atidūs – tokiomis dienomis, prasidėjus žaidimui, jie tiesiog ima ir apkabina gydytoją klounę. Prastesnė padėtis tampa ne tada, kai apleidžia kažkoks vidinis pozityvas, tačiau pasitempus ar išsinarinus koją. Bet ir tuomet medikai visuomet pasirengę padėti – net ir klounams. O gal ypač kolegoms-gydytojams klounams?
„Mes lygūs“ – specialus žurnalistės Kristinos Aržuolaitienės, 2017 m. gavusios „Žiniasklaidos balso“ apdovanojimą Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose, projektas.
Jis skaitytojams atskleis temas, kurios visuomenėje skatina lygybę: nepriklausomai nuo lyties, pasirinktos profesijos, seksualinės orientacijos, odos spalvos, socialinės padėties, religijos ar kitų veiksnių, visi esame lygūs.
