Skolų šleifas tempiasi iš tų laikų, kai pinigų dozei neturėdama Izabelė vagiliaudavo iš parduotuvių. Moteris teista 47 kartus, septyni iš jų buvo baudžiamieji.
„Buvo skiriamos baudos, jos buvo nesumokamos, pereidavo į antstolių rankas ir buvo susidarius apvali sumelė... Iš pradžių bandžiau dalį jų keisti viešaisiais darbais. Gimė sūnus, tuos antstolius padėjau ant lentynos, nes nebuvo nei jėgų, nei laiko skoloms. Dabar vėl tą aplanką pasiimu, vėl pradedu tvarkyti. Ir tvarkysiu dar ilgai greičiausiai. Tai mano gyvenimo dalis“, – natūraliai šią situaciją priima Izabelė.
Norėjo padėti narkomanui
Gurkšnis kakavos – ir Izabelė nusikelia į senus mokyklos laikus. Tiksliau, paskutinius metus vidurinėje. Visada altruistinių paskatų vedama kartą mergina ryžosi padėti klasės draugui, kuris, kaip ji žinojo, vartojo narkotikus. Ji jautėsi ta, kuri tikrai gali jaunuolį ištraukti iš klampaus narkotikų liūno. Pamažu jųdviejų bendravimas peraugo į poros santykius.
Kai klasės auklėtoja mamą perspėjo, kad Izabelė atsidūrusi pavojingoje situacijoje, susidėjusi su netinkamu žmogumi, mergina ramino ją, kad nieko bloga nenutiks. Tuo metu ji iš tiesų dar nevartojo.
Visuomet tvirtinęs neduosiantis Izabelei pabandyti narkotikų, kad ši į tą liūną neįklimptų, vaikinas vis dėlto kartą pasidalijo doze būtent su ja – tuomet jiedu jau buvo baigę mokyklą: „Tai buvo heroinas. Pirmą kartą labai nedaug pavartojau. Puikiai pamenu, kaip einu ir jaučiu, kad man gera – man nieko neskauda, man niekas nerūpi, man lengva, o aš buvau labai jautri, todėl aš iškart pasakiau, kad „čia mano“.
Tas lengvumo jausmas esą tęsėsi porą dienų. Netrukus atsirado psichologinis potraukis, o po pusmečio ar metų – jau ir fizinis. Iš pradžių Izabelė vartojo kartą per savaitę ar kartą per mėnesį – tai truko apie metus, o vėliau tai tapo kasdienybe.
Ir taip – dešimt metų.
Atsidūrė gatvėje
Iš pradžių Izabelė dirbo, turėjo pinigų, už kuriuos galėjo vartoti kasdien, bet galiausiai Izabelės namais tapo tiesiog rūsys. Grįžti namo pas mamą tiesiog neleido gėda. Ji visuomet laikėsi pozicijos, kad geriausia narkotikus vartojančiai dukrai yra parodyti duris. „Ir ji tą darė, ji varė iš namų. Tai aš išeidavau, išsivalydavau, vėl grįždavau. O vėliau tiesiog pasidarė gėda grįžti namo. Buvau smirdanti valkata, nesiprausus, neturinti jokios absoliučiai žmogiškos išvaizdos, todėl paskutiniu metu būdavo gėda“, – prisipažįsta moteris.
Buvau smirdanti valkata, nesiprausus, neturinti jokios absoliučiai žmogiškos išvaizdos, todėl paskutiniu metu būdavo gėda, – prisipažįsta moteris.
Išlindusi iš rūsio ji pasukdavo parduotuvės link – vogti. Reikėjo pinigų dozėms.
„Negaliu paaiškint, kaip man pavykdavo kažkokią normalaus žmogaus išvaizdą išlaikyt, kai gyvenau rūsy. Iš tikrųjų į vieną parduotuvę užėjus jau iškart atpažindavo ir varydavo lauk. O man siaubingai būdavo gėda.
Pavyzdžiui, užeinu, niekas nepamato – išeinu, tai viskas gerai, bet jei susitikdavo su kuo nors žvilgsnis ir matydavau, kad duoda ženklą eit lauk, man buvo sunku. Blaiva negalėdavau vogti“, – prisimena moteris.
Galiausiai buvo sučiupta vagianti parduotuvėje ir nuvežta į trečiąjį policijos komisariatą Vilniuje. Kadangi buvo ne kartą teista, tikėjosi netrukus vėl būti laisva – nė neįtarė, kad greitai nebus išleista namo.
Suvokimas atėjo areštinėje
„Pareigūnai tąkart man pranešė: „Ne, ne, ne. Šiandien tu namo neisi. Tu paieškoma.“ Moterį iškart apėmė stresas, manė, kad tai – galbūt klaida, tačiau netrukus suprato, kad pareigūnai visiškai nejuokauja.
„Stovėjau trečiam policijos komisariate, ten kur aš buvau uždaryta, kaip tik langai išėjo į tą kelią, kuris eina į anoniminių narkomanų grupę. Žinoma, visada žinojau, kad ten yra anoniminių narkomanų grupė. Aš laikiausi už tų strypų, verkiau ir klausiau savęs, kodėl aš šiuo keliu anksčiau nėjau. Aš galėjau eiti, galėjau kitaip gyventi“, – suvokimo akimirką pamena moteris ir priduria, kad tai buvo lūžis, aiškus suvokimas, kokiam dugne ji atsidūrusi.
„Supratau, kad po to važiuosiu į Lukiškes, o iš ten – į Panevėžio pataisos namus. Suvokiau tuo metu padėties rimtumą. Kad jau dabar jokių reabilitacijų, jokių anoniminių narkomanų“, – prisipažįsta ji.
Manė, kad pagis lyg nuo gripo
Iki to laiko, kai atėjo suvokimas, ji ne kartą buvo bandžiusi gydytis, tačiau nesėkmingai. „Ne viena kartą gulėjau detoksikacijos skyriuose, buvo įkyrėjusi ta rutina. Mano diena prasidėdavo taip: prasimerkia akys, bloga, vienintelis klausimas, iš kur gauti pinigų. Daugybę metų gyvenau pagal šį modelį... Bet iš tikrųjų vieną iš pirmųjų kartų, kai gulėjau detoksikacijos skyriuje, tai dariau greičiausiai dėl mamos – nenorėjau jos skaudint, ji matė, ji suprato“, – svarsto ji.
Moteris pamena kartą, kai jau gulėjo ligoninėje detoksikacijai savo noru, sėdėjo ant palangės, žvelgė į už lango sprogstantį pavasarį, artėjo Velykos. „Galvojau, kai išeisiu, nebevartosiu. Bet ten dirbęs socialinis darbuotojas sakydavo, kad naivu galvoti, kad būsiu pasveikusi kaip po gripo. Tik po kiek laiko jo žodžius prisiminiau ir suvokiau, kad man reikia kai ko daugiau, trumpos detoksikacijos neužtenka“, – tik vėliau supratusi, kad taip lengvai išsikapstyti nepavyks, prisipažįsta Izabelė. Ir vis dėlto visada buvo sunku priimti sprendimą išvažiuoti metams gydytis. Taip to sprendimo jai ir nepavyko priimti. Niekada.
„Po to mano sveikata pašlijo – buvo labai sunki abstinencija. Kaip daug kas sako, tai gripo simptomai, tik dešimt kartų stipresni. Tačiau man atrodydavo, kad kaulus niežti iš vidaus ir lyg juos sukinėja – nuo pat kaklo iki pirštų galiukų, be galo didelis drebulys ir nesveikas šaltis, prakaitas ir gerklėje visada gumulas – toks šlykštus, kad atrodydavo, jog negaliu kvėpuoti, valgyti, gerti. Fiziškai siaubinga būsena“, – atvirauja moteris.
Tąkart Priklausomybės ligų centras Gerosios Vilties g. jos nebepriėmė – esą nėra prasmės, nes vis tiek negali jai padėti. Jos atveju, tiko tik brangiai kainuojanti detoksikacija, kuri tuo metu atsieidavo tūkstantį ar kelis.
Kadangi tuo metu Izabelės gyvenime jau nebebuvo žmonių, kurie galėtų sumokėti už tai, ji jau buvo susitaikiusi, kad baigs gyvenimą tragiškai – ją ras kur nors susmukusią tabore, laiptinėje ar rūsyje, kuriame nakvodavo.
Tramplinas į naują gyvenimą – kalėjimas
Kad ir kaip siaubingai beskambėtų – Lukiškių kalėjimas jai tapo savotišku tramplinu į naują gyvenimą. Galbūt kitaip ir nebūtų sustojusi. Ten ji pažadėjo sau, kad jeigu jai pavyks atsikratyti priklausomybės nuo narkotikų, ji nevartos ir alkoholio. Panevėžio pataisos namuose, į kuriuos buvo perkelta iš Lukiškių, ji lankė anoniminių narkomanų grupę.
„Ten, aišku, visiškai kitoks lygis ir atmosfera. Nors be galo esu dėkinga tai moteriai, kuri iš laisvės ateidavo ten. Ji vienintelė būdavo ten tikras gaivus lašelis. Pataisos namuose savos taisyklės, savi požiūriai, pliusai, minusai. Tai jai esu be galo dėkinga, dažnai jai paskambinu“, – dėkingumą išreiškia ji.
Moteriai nereikėjo reabilitacijos ar lašelinių, nors tai nereiškia, kad buvo lengva – anaiptol. Ji prisipažįsta, kad vienu metu buvo kilęs noras pačiai išeiti iš šio pasaulio – psichologiškai visa tai ištverti buvo labai sunku, bet jai pavyko.
„Nekalbėjau kalėjime su tais žmonėmis, kad man skauda, nes tada jau jaučiausi narkomanė, supratau, kad man blogai ir niekas neprivalo rūpintis tuo, kad man abstinencija. Paprašiau miegui tablečių, davė trim ar keturiom parom kažkokių vaistų. Ten labai simboliškai, ten griežtai vaistų atžvilgiu, bet tai atskira istorija, medicininė pagalba įkalinimo įstaigoje yra kita tema“, – nesiplėtoja Izabelė.
Mamai labai sunku buvo eiti į tą įstaigą. Kai gavau nuo mamos siuntinuką, apsikabinus jį verkiau, suprasdama, kaip jai buvo sunku ateiti. Bet pačioje pradžioje manęs nepalaikė niekas, – moteriai sudrėko akys.
Nė vieno pasimatymo
Jai būnant už grotų niekas nelankė – moteris neturėjo nė vieno pasimatymo per pusmetį, praleistą Lukiškėse, ir keturis mėnesius – Panevėžio pataisos namuose.
„Niekas ten būnant nepadeda. Mama atėjo po ilgo laiko, ji perdavė popieriaus ir vokų. Aš mamos nė pašto ženklų neprašiau. Mamai labai sunku buvo eiti į tą įstaigą. Kai gavau nuo mamos siuntinuką, apsikabinus jį verkiau, suprasdama, kaip jai buvo sunku ateiti. Bet pačioje pradžioje manęs nepalaikė niekas“, – moteriai sudrėko akys. Kai kitos nuteistosios paskolino pašto ženklą, ji parašė mamai.
Sugriautas pasitikėjimas
Pataisos namų duris ji užvėrė žinodama, kad šeima ja nepasitikės, kaip ji su ironija sako, kad su gėlėmis niekas nelaukia. Į mamos namus ji pati nuskubėjo su gėlėmis. Kai mama atvėrė duris, Izabelė tiesiog stovėjo ir verkė. Viskas, ką planavo mamai pasakyti, užstrigo gerklėje.
„Turiu dar jaunesnį brolį, visi susirinkome vakare. Viskas vyko taip, kaip aš ir maniau, išgirdau, kad manim pasitikėjimo vis dar nėra. Tam buvau pasiruošus. Raktų man nedavė, leido nakvoti tik tuomet, kai kas nors namuose yra. Arba brolis, arba mama“, – pamena Izabelė.
Ji teigia, kad praėjus trupučiui laiko, mama jos paprašė išvesti šunį ir padavė namų raktus. Moteris ir šiandien pamena, kaip ėjo kiemu ir suko raktus ant piršto su pasididžiavimu. Tai esą buvo didinga akimirka, reiškusi jai labai daug.
Išėjusi iš pataisos namų, Izabelė atsitiktinai susitiko moterį, kuri žinojo, kad ji vartojo. Ši paragino Izabelę paskambinti jos (tos moters – Aut.) sūnui, kuris lankė anoniminių narkomanų grupę. „Buvo problema jam paskambinti, bet paskambinau, ir mes susitikome grupėje. Pirmą, antrą, trečią kartą buvo sunku eiti. Bijojau žmonių. Bet tada prasidėjo viskas kitaip, naujai“, – apie naują etapą pasakoja moteris.
Pradžia grupėje buvo sunki – galvoje sukosi milijonas skolų, klausimai, kaip susitvarkyti su antstoliais. Bet Izabelė ir šiandien aiškiai pamena, kaip vienas vaikinas, dvejus ar trejus metus visą savo algą skirdavęs skoloms grąžinti, kartą grupėje pareiškė: „Šiandien sumokėjau 9,12 Eur – paskutinius.“ „Ir man nubėgo šiurpai. Suvokiau, kad ir man kažkada taip bus“, – nusišypso Izabelė. Ji į grupės užsiėmimus keliauja jau penktus metus, o švariai – be alkoholio ir narkotikų – gyvena jau šešerius.
„Gerdavau stipriausią alų ir vartodavau narkotikus. Pamenu, praguliu detokse ir išėjus išgeriu, o tada kablys jau narkotikams. Būdama Lukiškėse apsisprendžiau galutinai, kad jei pavyks man nevartoti, aš negalėsiu ir gerti. Yra tokių priklausomų, kurie sau leidžia gerti, bet man tai – vaikščiojimas peilio ašmenimis. Kai noriu prisigerti, rimtai vertinu savo tokią būseną ir žinau, kad metas į grupę“, – sako Izabelė ir priduria, kad pabuvusi joje pasikrauna geros energijos, pajunta dėkingumą ir grįžta į namus, galėdama nugyventi dar vieną blaivią dieną. Dėl namuose laukiančio sūnaus ir vyro, kuris kaip niekas kitas supranta ją, nes ir pats buvo įklimpęs į tą patį liūną.
„Mes lygūs“ – specialus žurnalistės Kristinos Aržuolaitienės, šįmet gavusios „Žiniasklaidos balso“ apdovanojimą Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose, projektas.
Jis skaitytojams atskleis temas, kurios visuomenėje skatina lygybę: nepriklausomai nuo lyties, pasirinktos profesijos, seksualinės orientacijos, odos spalvos, socialinės padėties, religijos ar kitų veiksnių, visi esame lygūs.
Visus projekto tekstus rasite ČIA.
Galite pasiūlyti herojų projektui? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt.
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
