Už anglų kalbos žinias dėkingas močiutei
Baigdamas mokyklą visuomet gerai besimokęs Helmanas svarstė, kur sukti toliau. Studijuoti pasirinko Jungtinę Karalystę vien todėl, kad Birštone turėjo pačius nuostabiausius, kaip jis pats sako, anglų kalbos mokytojas – savo močiutę Eleną Lik ir šįmet į pensiją išeinančią, jo manymu, vieną geriausių visos Lietuvos mokytojų Onutę Silevičienę. Jų dėka dar mokykloje taip gerai įvaldė anglų kalbą, jog likdamas Lietuvoje tiesiog būtų nieko nauja ir nebeišmokęs. Taigi vieninteliu pasirinkimu esą liko tolimesnis žinių gludinimas Jungtinėje Karalystėje, JAV arba Kanadoje.
„Dėl šios priežasties man nebuvo svarbu, kokias studijas pasirinkti, ir aš būdamas labai daug visko norintis paauglys taikiau į tris skirtingus universitetus ir net penkias visiškai skirtingas studijų programas – nuo architektūros studijų iki anglų literatūros, sociologijos ir mano pasirinktų žurnalistikos, žiniasklaidos ir kultūros studijų. Juokingiausia tai, jog su vienu motyvaciniu laišku gavau pasiūlymus net keturioms iš šių programų, kas, kiek žinau, yra tikrai išskirtinis atvejis“, – turi kuo didžiuotis Helmanas. Galiausiai jis pasirinko Kardifą – žurnalistikos, žiniasklaidos ir kultūros studijas.
Juokingiausia tai, jog su vienu motyvaciniu laišku gavau pasiūlymus net keturioms iš šių programų, kas, kiek žinau, yra tikrai išskirtinis atvejis, – turi kuo didžiuotis Helmanas.
Buvo tarp ištvermingiausių
Nors žingsniai link studijų svetur atrodė ganėtinai lengvi, gyvenimas toli gražu nebuvo rožėmis klotas. Atsigręždamas atgal Helmanas net pavadintų tuos metus vienu sunkiausių jo gyvenimo tarpsnių, tačiau tuo pačiu – ir vienu iš svarbiausių.
„Mokyklą palikau būdamas dar visiškas vėjavaikis, nežinojau, nei ko noriu, nei kas gyvenime yra svarbu ir, tikrąja to žodžio prasme, įkritau į visiškai kitokią sistemą.
Tik pradėjęs studijas sužinojau, kokio aukšto lygio ir kiek daug pasiekimų bei apdovanojimų iš tikrųjų turi mano pasirinktas Kardifo universitetas ir, kad į jį ne tik iš Jungtinės Karalystės, bet ir iš viso pasaulio žmonės važiuoja vedini noro tobulėti bei užsitikrinti gerą karjerą“, – pasakoja jaunas vyras.
Tam, kad įstotų į jo pasirinktas studijas, britai turi baigti specialius žurnalistus ruošiančius koledžus bei surinkti tikrai aukštus balus savo baigiamuosiuose egzaminuose.
„O man per kažkokį stebuklą užteko tik gero metinių balų vidurkio, dviejų tuo metu privalomų egzaminų bei tikrai aukšto IELTS balo (pašnekovas kuklinasi – IELTS išlaikė geriausiai per visą savo mokyklos istoriją – aut.)“, – džiaugiasi pašnekovas.
Apie tai paatviravęs su savo kurso draugais, iš jų susilaukdavo įvairių reakcijų.
„Nuo „kaip tau pasisekė“ iki „kaip tu čia išvis papuolei ir kad tikriausiai greitai iškrisi“. Ir tai nebuvo tiesiog kalbos, dar po pirmų metų iš mūsų studijų programos iškrito apie trečdalis mokinių, o metus pradėjo, mano žiniomis, apie trys šimtai studentų. Antrais metais laukė antra kritusių banga, o trečius – paskutinius metus – užbaigė tik ištvermingiausi“, – atskleidžia apie nelengvą studijų kelią jis.
Adaptuotis prie visiškai kitokios mokymosi sistemos iš pradžių buvo iš tiesų sunku, tačiau studijas lietuvis baigė antru geriausiu balu su pagyrimu.
„Mūsų sistemoje tai būtų prilyginama aštuonetui, kas, mano manymu, yra tikrai puikus rezultatas bei vienas geriausių iš Jungtinės Karalystės parsivežtų dalykų“, – sako Helmanas.
Rodos, puiki pradžia – pusė darbo, nes tramplinas į (galbūt) stulbinančią karjerą jau buvo nutiestas. Vis dėlto šioje vietoje savo pasirinkimu birštonietis, ko gero, be amo paliko ne vieną – mat bebaigiant universitetą gavęs pasiūlymą studijuoti magistrą ir dirbti BBC, jis to tiesiog atsisakė ir nusprendė susikrauti lagaminus į gimtąjį miestą!
Ar niekas piršto prie smilkinio nesukiojo? Jei ir būtų – Helmanui nelabai tai ir berūpėtų.
Visada buvau išsišokėlis ir niekada nepasidaviau kitų diktuojamoms taisyklėms ar normoms.
„Manau, kad man niekada nerūpėjo, ką apie mane galvoja kiti, arba, jei ir rūpėjo, tai ne taip, kaip visiems kitiems. Visada buvau išsišokėlis ir niekada nepasidaviau kitų diktuojamoms taisyklėms ar normoms.
Dėl savo studijų JK ar to, kad išvis buvau išvažiavęs, susilaukiu tik teigiamų atsiliepimų bei pagyrimų, nes vis dėlto grįžau. Jei būčiau likęs JK, gal viskas būtų kitaip, bet šiuo metu džiaugiuosi pažįstamų bei miestelėnų palaikymu ir noriai dalinuosi savo patirtimi bei tuo, ką išmokau būdamas svetur“, – džiaugiasi jis.
Į Lietuvą jis tikina grįžęs su visai kitokiu požiūriu į gyvenimą ir matantis, kad net to nenorėdamas baigia savo bendravimu bei atvirumu užkrėsti ir kitus, o tai tikrai džiugina širdį. Ir to pinigais nepamatuosi.
Grįžo su kalnu knygų
„Jeigu būtų svarbūs pinigai, tikrai būčiau likęs Jungtinėje Karalystėje. Ten „turint galvą“ ir perpratus jų sistemą, galima nepersidirbant tikrai oriai gyventi. Dar būdamas studentu aš pradėjau savaitgaliais dirbti vietiniame restorane, kur už tris darbo dienas oficialiai gaudavau nuo 400 iki 800 svarų per mėnesį plius arbatpinigiai. Lietuvoje, kiek žinau, tokie darbai nesimėto“, – lygina jis.
Tiesa, kita medalio pusė, pasak pašnekovo, yra išlaidos, kurios ten yra tikrai didelės ir, norint išsinuomoti butą ar kasdien sočiai pavalgyti, reikia nemenkai pakratyti piniginę.
„Tačiau, man kažkaip sekėsi su tuo tvarkytis ir net pavykdavo susitaupyti pinigų, kuriuos galėjau leisti kelionėms ar savo silpnybei – angliškoms knygoms, kurių į Lietuvą parsigabenau net šešias didžiules dėžes.
O dėl karjeros tai niekada nebuvau tas, kuriam svarbu didelės pajamos ar prestižas. Per savo metus JK iš britų išmokau vieno labai svarbaus dalyko, nekreipti dėmesio į tai, ką mano ar šneka kiti žmonės“, – tikina pašnekovas.
Tai, pasak Helmano, labai padeda gyventi paprastą ir ramų gyvenimą, niekur neskubant ir neturint didelių vilčių ar norų.
„Visada juokauju, kad Lietuvoje didžioji dalis verslininkų ar karjeristų nori užsidirbti pinigų nuosavam „Ferrari“ ar „Lamborghini“, o aš nenoriu, ir tai kuria visai kitokį požiūrį į pinigus“, – sako birštonietis.
Juokauju, kad Lietuvoje didžioji dalis verslininkų ar karjeristų nori užsidirbti pinigų nuosavam „Ferrari“ ar „Lamborghini“, o aš nenoriu, ir tai kuria visai kitokį požiūrį į pinigus.
Grįžęs į Lietuvą Birštono jis nerado tokio, koks jis buvo, – miestas jau buvo įgavęs naują veidą.
„Nors ir grįždavau į Lietuvą maždaug kas pusę metų, Birštonas keitėsi neatpažįstamai, ir kaskart grįžęs rasdavau vis kažką nauja. Būtent mano studijų metu Birštone įsikūrė „Eglės“ sanatorija, buvo sutvarkytas Centrinis miesto parkas, kūrėsi nauji kvartalai bei neatpažįstamai pasikeitė bendras miesto vaizdas.
Manau, kad tuo pačiu pasikeitė ir birštoniečių požiūris bei bendravimas. Miestą aplankant vis daugiau turistų bei naujakurių, Birštonas labai europietiškėjo, žmonės tapo žymiai atviresni, linksmesni, labiau bendraujantys“, – pokyčiais džiaugiasi Helmanas. Tai jį ir paskatino grįžti į savo gimtąjį miestą ir laimės ieškoti čia, o ne svetur.
Sukasi lyg skruzdė devyndarbė
Šiuo metu Birštone jis vos spėja skaičiuoti savo veiklas, tiesa, su studijomis nė viena jų nesusijus. Lietuvis taip ir nepasimatavo žurnalisto profesijos, tačiau dėl to visai nesisieloja.
„Šiuo metu veikiu tikrai labai daug. Gal net, sakyčiau, per daug, bet pamačiau, kad norint gyventi Lietuvoje, kitaip neišeina. Žmonės vis juokauja, kaip tu spėji būti tiek daug skirtingų vietų vienu metu, o aš nesuprantu, kaip įmanoma gyventi kitaip“, – atvirauja jis.
Visų veiklų pašnekovas nė nesistengia įvardyti, atskleidžia tas, dėl kurių gali sau leisti gyventi Lietuvoje.
„Pirma – tai mano asmeninis verslas, jeigu galima būtų jį taip pavadinti. Turiu įkūręs viešąją įstaigą „Laisvalaikio terapija“ bei aktyvaus laisvalaikio įrangos nuomos punktą centriniame Birštono parke. Šia veikla užsiimu jau penktus metus, bet pasakyti, kad iš to užsidirbu duonai, dar negaliu, nes kol kas visus uždirbamus pinigus išleidžiu verslo plėtrai ir aplinkai gerinti.
Buvo tokių, kurie jau po pirmų veiklos metų matydami, kad mums neblogai sekasi, dažnai užduodavo klausimą – tai kaip, ar jau atsipirko? Tačiau su mano norais kurti socialiai atsakingą bei bendruomenei pridėtinę vertę nešantį verslą tai tiesiog neįmanoma“, – apibendrina jis.
Turi idėjų
Dar neskaičiuodamas pelno vyrukas jau kuria planus, kaip iš uždirbtų pinigų kurti naujas jaunimo erdves Birštone bei kiek įmanoma daugiau prisidėti prie neformalaus jaunimo ugdymo.
„Manau, kad mano altruistinį požiūrį į verslą bei kuriamą pridėtinę vertę mato ir vertina ne tik į nuomos punktą dažniausiai užsukantys miesto svečiai, bet ir patys birštoniečiai, kurie šiemet mane išsirinko jiems atstovauti Birštono savivaldybės taryboje.
Esu tikras, kad naujos pareigos man leis dar lengviau ir greičiau įgyvendinti tai, ko siekiau pradėdamas savo verslą, – užtikrinti, kad jaunimas Birštone turėtų, ką veikti ir norėtų grįžti čia gyventi“, – sako jis.
To jis esą siekė ne tik kurdamas savo verslą, bet ir prisidėdamas prie Birštono atviros jaunimo erdvės įkūrimo bei be atlygio savanoriaudamas joje kaip padedantis jaunimo darbuotojas.
„Taip pat niekada neatsisakau, kai mokykloje prašo pabūti pavaduojančiu anglų kalbos mokytoju bei dvejus metus iš eilės vasaromis dirbau stovyklos vadovu vietinėje vaikų stovykloje. Tad prie Birštono jaunimo užimtumo prisidedu labai daug skirtingų būdų ir tikiuosi ateityje šiai veiklai skirti dar daugiau savo laiko bei pinigų“, –viliasi pašnekovas.
Mėgsta plaukti pasroviui
Dabar gerai ten, kur yra, ir taip, kaip yra. O kur ateitis jį nublokš? Šis klausimas pašnekovui visuomet buvo vienas sudėtingiausių, mat jis labai mėgsta tiesiog pasiduoti impulsams ir plaukti pasroviui per daug nieko nesitikėdamas ir neplanuodamas.
„Tikrai žinau, kad tol, kol leis galimybės ir sveikata, liksiu Lietuvoje, o ką veiksiu, galiu tik paspėlioti. Visada svajoju, jog kaip įmanoma daugiau prisidėsiu prie jaunosios kartos ugdymo, tai man teikia begalinį džiaugsmą ir tam tikra prasme gyvenimo pilnatvę. Tikriausiai paveldėjau tai iš visą savo gyvenimą mokyklai ir savo mokiniams atidavusios močiutės, bet su beveik visais vaikais ar jaunuoliais, nepriklausomai nuo jų amžiaus, aš randu bendrą kalbą ir beveik iškart įgaunu jų pasitikėjimą“, – sako Helmanas.
Tačiau iš laiko, praleisto mokykloje, jis teigia suvokęs, kad šiuo metu pedagogika nėra ta sritis, kuriai galėtų skirti didžiąją savo laiko dalį.
„Manau, kad dabartinė švietimo sistema, švelniai tariant, yra „tobulintina“, o mokytojų atlyginimai nė iš tolo nėra tokie, kad užtikrintų orų gyvenimą. Užsienyje gal ir galėčiau dirbti mokytoju, Lietuvoje kol kas tikrai griežtai NE...“, – užbaigia jis.
Galite pasiūlyti kitą projekto „Mes lygūs“ pašnekovą, nepaklūstantį standartams? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt
