Laimingiausia gyvenimo diena, kai pažino dvasinį mokytoją
Simo dvasinis mokytojas – neseniai Lietuvoje viešėjęs dvasinis vaišnavų mokytojas Sankaršan Das Adhikari iš JAV. Pašnekovas prisipažįsta, kad jo kelias į vaišnavizmą prasidėjęs labai seniai. Būdamas jaunas ieškotojas, jis keliavo po pasaulį, skaitė Bhagavadgytą (Vedų ir Puranų tekstai – 15min), kitus šventraščius bei bandydavo suvokti, interpretuoti, permąstyti juos savaip. Tuomet jis išgirdo, kad Lietuvoje lankysis Harė Krišna mokytojas. Iškart pagalvojo, kad būtų įdomu jo paklausyti. Kaip tarė, taip ir padarė.
„Iš tiesų, visą gyvenimą viduje ieškojau atsakymo, ar tikrai yra tik tiek, kiek mes matome, ar vis dėlto egzistuoja daugiau. Niekur neradau atsakymo, bet, kai sutikau šį mokytoją, pirmą kartą taip dėmesingai gyvenime kažko klausiau. Manau, kad tai buvo mano laimingiausia diena gyvenime iki tol. Kažkoks stebuklingas virsmas mano širdy įvyko ir tikrai supratau, kad Dievas yra. Net ne tiek supratau ir patikėjau, kiek pajutau širdimi, kad jis yra. Supratau, kad egzistuoja kažkas daugiau“, – pamena stebuklo vertą akimirką Sankirtan Das.
Kažkoks stebuklingas virsmas mano širdy įvyko ir tikrai supratau, kad Dievas yra. Net ne tiek supratau ir patikėjau, kiek pajutau širdimi, kad jis yra. Supratau, kad egzistuoja kažkas daugiau, – pamena stebuklo vertą akimirką Sankirtan Das.
Tuomet jis buvo dar jaunas. Esą kas rytą, viešint mokytojui, susirinkdavo visus draugus po vakarėlių ir veždavosi klausyti paskaitų. Sprendimas eiti dvasiniu keliu atėjo natūraliai. Iš pradžių atsakymo ieškojęs moksle, studijuodamas, bandydamas išsiaiškinti, kur yra riba, už kurios mums kažkas nepažįstama, vėliau ėmėsi tų atsakymų ieškoti liudijimuose, tradicijose, dvasinėse praktikose.
„Į rankas paėmiau Bhagavadgytą, radęs internete, ir man labai patiko. Ten buvo viskas, ką buvau iki to studijavęs, tik vienoje vietoje radau visko dar daugiau. Tada atvykau į šventyklą, mane lydėjo draugai – populiaru juk užeiti, pamatyti šventyklą tarsi kokią egzotiką, man labai patiko tie žmonės, kuriuos ten sutikau. Dar praėjo turbūt kokie treji metai, kol aš ėmiau suprasti, kad žinau mažiau, nei tie žmonės. Mat iš pradžių man atrodė, kad esu gudresnis nei jie“, – atsigręždamas atgal prisipažįsta pašnekovas. Daugiausia įtakos esą padarė sutikti vyresnieji, kurie vaišnavizmą praktikuoja po 40 metų – labai rimtai ir giliai.
„Aš pamačiau, kokių jie turi savybių, tai iškart palietė mano širdį. Kai žmogus nori studijuoti, tarkime, tapybą, niekas jam nesakys, kodėl tu ten tai studijuoji. Jis studijuoja ten, kur rado žmones, kur jį įkvėpė tapyba, kur mato, kad žmonės jam autoritetai. Tai lygiai taip pat aš atradau žmones, kurie rimtai ėjo dvasiniu keliu, su kuriais ir bendrauju“, – sako jis.
Gyvena šventykloje
Šiandien Simas pats yra vaišnavų vienuolis-studentas. Jis studijuoja ir gyvena šventykloje. Pastaroji yra Kaune. Pašnekovas pasakoja, kad tai – tarsi ugdymo įstaiga žmonėms, kurie nori dvasiškai sustiprėti. Ypač šioje šventykloje laukiamas jaunimas – pagyventi kelerius metus.
„Mes juos išlaikome, o jie gali tobulėti vidumi, bręsti“, – paaiškina Simas. O kaipgi atrodo dienos šioje ugdymo įstaigoje-šventykloje? Sankirtan Das atviras – jis pats turi begalę pareigų, todėl į dieną sutalpina nemažai darbelių: jam patikėtas ir administracinis darbas, jis ir Krišnos sąmonės religinės bendruomenės prezidentas, o kur dar visos kitos veiklos, kuriomis užsiima visi čia gyvenantys. Diena šioje šventykloje visiems panaši – keliasi anksti, ketvirtą valandą ryto. Tuomet meldžiasi, gieda giesmes, vėliau kiekvienas individualiai su vėriniu panašiu į rožančių („džapa-malos“) meldžiasi. Tuomet laukia pusryčiai, po kurių visi pasineria į savo darbus, atlieka įvairias dvasines praktikas, kurios padeda gludinti savo charakterį. Vakare visi susitinka, pagieda.
„Dar aš, tarkime, per tokią dieną keturias su puse valandos skiriu paskaitų vertimui, jei atvažiavę svečių – verčiu iš anglų kalbos. Tuomet dalyvauju, tarkime, aštuoniuose sutikimuose, konsultacijose, atsiliepiu į 70 skambučių per dieną. Dar turiu hobi – filmuoju. Gal matėt paskutinį mano darbą apie Ievutę (Zasimauskaitę – 15min)? „Maji“ vadinasi. Tai prie jo prisėsdavau kokį pusvalandį dieną. Dar pastudijuodavau šventraščius ir štai – diena praėjo. Toks mano asmeninis užimtumas“, – pasakoja pašnekovas, prisimindamas vieną intensyviausių savo dienų.
Paklaustas, kodėl sąmoningai pasirinko vienišiaus gyvenimą, Simas teigia, kad studentų-vienuolių statusas nėra amžini įžadai. Esą rekomenduojama taip gyventi dvejus, trejus ar ketverius metus. Jis prilygina tai karinei tarnybai.
Tai čia pas mus tokia savotiška armija, kuri duoda discipliną, ugdo atsakomybę, įvairias dvasines savybes, tai yra toks studentavimo laikotarpis, kai žmogus charakterio savybes susikrauna, – sako pašnekovas.
„Tai čia pas mus tokia savotiška armija, kuri duoda discipliną, ugdo atsakomybę, įvairias dvasines savybes, tai yra toks studentavimo laikotarpis, kai žmogus charakterio savybes susikrauna. Neseniai atšokome vieno studento vestuvėse, atšokom, išlydėjom, dabar keliauja jie su žmona. Tas savybes susikrovė, dabar keliaus toliau gludinti savo charakterį“, – sako pašnekovas.
Anot jo, egzistuoja tradicija vienuoliu tapti senatvėje – kai jau esi užauginęs vaikus, juos ištekinęs, tada esą gali duoti įžadus visiškai atsižadėti gyvenimo ir tapti vienuoliu, tačiau tik žiloje senatvėje, o ne jaunystėje.
Vegetarizmas susijęs su tikėjimu
Simas yra vegetaras. Pasak jo, mityba yra labai svarbi praktikos dalis, nes krišnaizmas yra žinios apie tai, kas daro įtaką tau, tad norėdamas pasiekti rezultato esą arba kažką pridedi, arba atsisakai, priklausomai nuo to, kas tai padeda pasiekti.
„Pavyzdžiui, sportininkas tam tikrų produktų valgo daugiau, siekdamas rezultatų. Tai lygiai taip ir dvasiniam kely. Mes suprantam, kad maistas, kurį mes valgome, ypač stipriai tai galima pajusti, kai medituojam, labai stipriai veikia sąmonę, mintis, nuotaiką. Mes valgom vegetarinį maistą todėl, kad žinom, jog kažkam galbūt buvo suteikta skausmo, kas pagal karmos dėsnius turi grįžti. Antras dalykas, nevalgome maisto, kurį gaunant naudojama prievarta prieš Visatą“, – paaiškina Simas priežastis, kodėl maitinasi vegetariškai.
Beje, kaskart valgydamas tiek jis, tiek kiti bendruomenės nariai, pirmiausiai paaukoja Viešpačiui. Esą pašventintas maistas įgauna kitą kokybę – prisipildo dvasinės energetikos. Simas vyko ir į Portugaliją, kartu su kitais bičiuliais palaikė mūsų atstovę Ievą Zasimauskaitę.
Tokios kelionės metu nenukrypti nuo mitybos poreikių sudėtingiau, bet viskas įmanoma. Į kelionę maisto Simas įsidėjo, o jau pasiekus kelionės tikslą, jis su bičiuliais eidavo į vaišnavišką restoraną, kur jie kaip vienuoliai buvo vaišinami pašventintu maistu.
„Gyvenome hostelyje, toje pačioje virtuvėje, kur ruošiamas nevegetarinis maistas, nesinori ko nors gaminti, ypač tuose pačiuose puoduose. Vis dėlto įsigudrinome bent ką nors pasigaminti, radę švarų indą“, – pasakoja jis.
Portugalijoje, Lisabonoje, jis ir kiti keldavosi anksti, eidavo pėstute iki šventyklos, pasimelsdavo, grįždavo. Tuomet būdavopusryčiai. Kadangi „Eurovizijos“ pasirodymai, kuriuose jis dalyvavo, vyko tik kelis kartus, kitu metu jis su bičiuliai leisdavosi po šventyklas, restoranus.
„Būdavome gamtoje, kasdien pagiedodavome šventraščius, kartu susėsdavom paskaitom. Iš principo tas pats, kaip ir būnant namuose, tik tam tikrose vietose tenka improvizuoti, tarkime, skrendant lėktuvu“, – pasakoja Simas.
Svarbiausia taisyklė
Ne tik maistas yra svarbi dalis, bet ir viena taisyklė – reikia daryti tai, kas tau padeda priartėti prie Dievo ir nedaryti to, kas trukdo prie jo priartėti.
„Čia vienintelė taisyklė, kurios mes laikomės. Manau, kad aklas taisyklių sekimas nėra skatintinas. Visi žinome, kad narkotinių, intoksikacinių medžiagų vartojimas kenkia žmogui, nepadeda tai. Kartais žmonės turi silpnybę vartoti alkoholio ar parūkyt, bet visi žino tai. Tai mes irgi turime daugiau įvairiausių žinių, kas žmogui padeda arba kenkia įvairiose aplinkybėse. Kiekvienas atsirenka tiek, kiek jis gali ir kiek tai jam aktualu“, – sako pašnekovas.
Simas pasakoja, kad dar yra toks dalykas kaip iniciacija, kai žmonės priima įžadus – vyksta kažkas panašaus į krikštą. Skirtumas tik tas, kad vaikai krikštijami, kai jie nesupranta to svarbos, o iniciacija – sąmoningas pasirinkimas Viešpačiui duoti tam tikrus įžadus.
„Iki tokių įžadų žmogus visiškai laisvas – žiūri, kiek jam malda padeda, kiek jam meditacija padeda, kiek jam vegetarizmas padeda, visi žino, kad anksti atsigulęs, anksti atsikėlęs, būsi sveikesnis, bet taip pat žino, kaip smagu kažkur vakare pasėdėti ilgiau ir ryte ilgiau lovoj pagulėti, bet nei sveikatos, nei gero tai neprideda. Jis renkasi ką nori – laimė čia ir dabar ar investicija į ateitį ir noras turėti kažką giliau“, – teigia jis ir priduria, kad kiek pasinaudoti tūkstančių metų senumo patirtimi, yra kiekvieno apsisprendimas.
Svarbi tarnystė
Visi mes esame žmonės ir visi turime silpnybių, bet pagrindinis principas, gyvenant šeimoje, kuriose reikia laikytis, pasak pašnekovo, yra tokia – vyras turi išmokti tarnauti savo žmonai, o ji – jam.
„Šiaip žmonės nori, kad jiems tarnautų, nori imti, o mes mokomės duoti. Tai graži teorija, gyvename per vargus ir džiaugsmus, su vyresniųjų pagalba, per daug metų žmonės išmoksta vienas kitą mylėt ir gerbt. Tai yra ilgas kelias. Nors dabar labiau populiarinama, kad geriau išsiskirti, jei kas nors neišeina. Bet mūsų atveju, siekiama išmokti gyventi su ta pora, kurią turi. Jei bėgsi, nepasikeisi iš vidaus“, – sako Simas ir priduria, kad geriau bandyti pačiam keistis, o ne keisti kitą.
Ragina dvasiškai šviestis, kad atpažintumėte apgaulę
Tuomet, kai Ieva Zasimauskaitė ėmė kalbėti apie Dievą ir savo pasirinkimus, būta ir bjaurių komentarų, kaltinimų priklausant sektai. Jos bičiulis Simas sako, kad jų bendruomenėje niekas neverčiamas nieko daryti.
„Ir Ievutė praktikuoja, eina Dievo link, mes niekada nesakome, kad yra vienintelis kelias, kiekvienas laisvas ir nepriklausomas pasirinkti“, – tikina jis. Pasak pašnekovo, pakanka daugiau pažvelgti į kitų tradicijų principus ir pamatysime, kad egzistuoja tie patys principai, tik žmonės vilki kitokius drabužius ar tuos pačius dalykus įvardija kitais vardais.
„Kai mes sutinkame praktikuojančius žmones, džiaugiamės, tai – mūsų broliai, seserys, bet kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę. Galų gale juk egzistuoja ir žmonių išnaudojimas, prisidengiant religija. Turi dvasiškai šviestis, kad žinotum, kaip atskirti tokius atvejus“, – perspėja Simas.
Apskritai pašnekovas ragina nesusitelkti į negatyvą – esą nerasime nė vieno straipsnio internete, po kuriuo nebūtų purvo. Bet kiek po jais ir palaikančių komentarų! Be to, anot jo, tobulėjant, darant patiems ką nors geriau, galima sulaukti ir mažiau negatyvių komentarų – esą reikia žvelgti į save ir klausti, ką pats gali padaryti geriau, kad tų piktų žodžių nebūtų.
Paklaustas apie savo aplinką ir ar ėmus eiti dvasiniu keliu neatsisijojo dalis artimų žmonių, bičiulių, kaip kad kartais nutinka, pašnekovas duoda pavyzdį, kaip mokykloje turėjęs gerų klasės draugų ratą. Tačiau, kai jų ėmė nebevienyti bendras interesas, šalia liko vienas kitas.
Lygiai taip pat yra ėmus lankyti sporto klubą – esą atsiranda būrys naujų draugų, su kuriais sieja bendra veikla, tačiau jos nelikus, nelieka ir nemažos dalies tų žmonių.
„Reikia pastebėti, kokie trapūs mūsų ryšiai ir kaip reikia vertinti tuos tikruosius draugus, kurie šalia ir kai šviesu, ir kai tamsu, ir laiko tėkmėj patikrinti“, – apibendrina jis.
„Mes lygūs“ – specialus žurnalistės Kristinos Aržuolaitienės, 2017 m. gavusios „Žiniasklaidos balso“ apdovanojimą Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose, projektas. Jis skaitytojams atskleis temas, kurios visuomenėje skatina lygybę: nepriklausomai nuo lyties, pasirinktos profesijos, seksualinės orientacijos, odos spalvos, socialinės padėties, religijos ar kitų veiksnių, visi esame lygūs.
Galite pasiūlyti kitą projekto pašnekovą? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt
