Mažeikiuose gimęs ir užaugęs vyras yra patyręs, ką reiškia atsidurti dugne, kai nuolatinis palydovas tampa heroinas. Kai narkotikai pasiglemžia artimiausią bičiulį...
Vyras iš dalies priklausomybes sieja su vaikystėje patirtais išgyvenimais. Paties Kęstučio vaikystė buvo skausminga: tėvas mirė, kai jis buvo vos trejų, į namus atėjęs patėvis rinkosi žiaurius auklėjimo būdus. Norėdamas pabėgti nuo nuolatinio fizinio ir psichologinio smurto, Kęstutis būdamas paauglys išėjo iš namų, o sulaukęs 20-ties įniko į narkotikus – gyveno nuo dozės iki dozės.
„Kaip įklimpau? O kaip žmonės įklimpsta į komfortą? Dauguma atvejų tai buvo tik eksperimentavimas, bet atradus saldų NEskausmo pojūtį, norisi vėl ir vėl ten sugrįžti… Pagrindiniai svaigalai buvo alkoholis ir heroinas. Narkotikus gaudavau kaip ir visi – iš platintojų“, – metus laiko vartojęs heroiną prisimena Kęstutis Kaupas.
Pinigų narkotikams prasimanydavo įvairiais darbais, už kuriuos gaudavo atlygį, taip pat skolindavosi iš draugų. Ne visi metodai, kaip pripažįsta, buvo švarūs: „Kai tampi priklausomu nuo svaigalų, moralė tampa paskutinėje vietoje, svarbiausia – prasimanyti pinigų.“
Narkotikai pasiglemžė draugą
Pasakęs, kad eisiu pasivaikščioti, išlėkiau iš dylerio namų... Ėjau gatve visas kratydamasis iš siaubo, suvokęs, kur esu.
Suvokimas, kad narkotikai gramzdina gilyn į duobę, atėjo tuomet, kai perdozavęs narkotikų mirė artimas bičiulis.
„Kai vieną dieną užlėkiau pas dylerį nusipirkti dozės, jis man pasiūlė luktelėti, nes dabar jos esą neturįs. Užėjau į kambarį, kuriame sėdėjo du narkomanai su geru stažu. Žvelgiau į jų kaulėtus, išbalusius veidus ir klausiausi jų pokalbio, kuris buvo tik apie tai, kaip jie gaus pinigų kitai dozei... Tą apgausime, tam prigrasinsime, iš to pavogsime ir t. t. Stebėdamas juos suvokiau, kad matau savo ateitį“, – trumpam į akimirką, kurioje tarsi aplankė nušvitimas, grįžta Kęstutis.
Jis niekada nenorėjęs tokiu būti. Tuomet, kaip prisimena, kūną ėmė krėsti stiprus drebulys, ir tai nebuvo abstinencijos požymis – Kęstutis mano, kad tą akimirką „kalbėjo“ atėjęs suvokimas, kokioje duobėje jis atsidūręs. „Pasakęs, kad eisiu pasivaikščioti, išlėkiau iš dylerio namų... Ėjau gatve visas kratydamasis iš siaubo, suvokęs, kur esu.“
Kelionė į naują gyvenimą
Iš poros žmonių, kurie tuo metu vis dar pasitikėjo Kęstučiu, jis pasiskolino 50 dolerių, į kuprinę įsimetė, kas pakliuvo po ranka, ir net be miegmaišio ištranzavo į Taliną.
Tuomet ir prasidėjo jo kelionė į naują gyvenimą.
„Persikėliau į Suomiją, o iš ten į Švediją, kuri ir buvo mano kelionės tikslas, bet sutikti žmonės vis siūlė važiuoti į Norvegiją, nes ten gražiau ir geresnis uždarbis“, – pamena pašnekovas.
Kelionės metu turėti pinigai kaipmat ištirpo. Vis dėlto „gerų dvasių“, kaip pats sako, globojamas, Kęstutis keliavo tikslo link – sustabdyti vairuotojai ir pamaitino, ir dar pinigų davė:
„Mintyse pagalvodavau, kad tai – Dievo ženklai, kad einu teisingu keliu, nes aplinka man padeda... Pagrindinis dalykas, padėjęs išsivaduoti iš narkotikų gniaužtų, buvo didžiulis noras gyventi ir situacija, vertusi būti susikoncentravus į esamą akimirką, nes kai atsiduri toli nuo namų, šalyje, kurioje kalbama neaiškia kalba, nieko daugiau ir nebelieka, kaip nuolat galvoti, koks kitas veiksmas.“
Nuolat teko galvoti, kur tą naktį nakvosi – kad liktum bent nepermirkęs iki paskutinio siūlelio. Nemažai naktų Kęstučiui teko praleisti kiaurai permirkusiam ir alkanam, bet tai esą tik į naudą, nes tada nebelikdavo vietos mintims apie narkotikus.
Vaikystės įtaka
Narkotikai, anot Kęstučio, tampa tarytum nuskausminamieji dvasinėms ir emocinėms žaizdoms. Kęstutis, tiek vartodamas narkotikus, tiek jau gyvendamas blaivų gyvenimą, visuomet stebėjo žmones ir įžvelgė tas pačias tendencijas, kad vartojantys buvo žmonės, kankinami vidinių skaudulių ir dažniausiai nuo ankstyvojo savo gyvenimo periodo – vaikystės.
„Pagalvokite, kodėl ne visi pabandę narkotikų prie jų prisiriša? Kodėl ligoninėse po kaulų lūžių žmonės, gavę morfino, kuris yra stipresnis ir švaresnis nei heroinas, netampa narkomanais? Ši teorija taikoma ne tik narkotikams.
Bėgti nuo vidinio skausmo galima ir įnikus į kompiuterinius žaidimus, pasinėrus į alinančias sporto treniruotes, dirbant ilgas darbo valandas – užsiėmus bet kuo, kas verčia užsimiršti. Net agresyvus vairavimas yra savotiška užsimiršimo forma, nes lėkdamas beprotišku greičiu, būni susitelkęs tik į kelią ir vairą ir taip „pabėgi“ nuo nemalonių emocijų“, – aiškina Kęstutis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Viena tarp vyrų. Tolimųjų reisų vairuotoja M.Erlickaitė: „Bėgant kilometrams, kitaip teka mintys“
Nuolat kentė smurtą
Vyras pats prisimena savo skausmingą vaikystę. Jam būnant vos trejų metukų, tėvas iškeliavo Anapilin. Kęstutis pripažįsta, kad dar ir šiandien tėvo beprotiškai ilgisi.
„Jis mirė dėl priežasties, susijusios su alkoholiu. Neturėdamas pavyzdžio, ką reiškia būti tėvu, vyru, dėliojau šią mozaiką iš aplinkinių pavyzdžių, stebėdamas draugų tėvus, mokyklos mokytojus ar būrelių lyderius“, – sako pašnekovas.
Neturėdamas pavyzdžio, ką reiškia būti tėvu, vyru, dėliojau šią mozaiką iš aplinkinių pavyzdžių, stebėdamas draugų tėvus, mokyklos mokytojus ar būrelių lyderius.
Kadangi Kęstučio mama liko su trim mažamečiais vaikais, jai teko suktis kaip voverei, kad visais pasirūpintų.
„Ji buvo tikrai pavargus, o ir mes – ne patys paklusniausi vaikai augome, tad, kai pasirodė nevartojantis nei alkoholio, nei tabako žmogus, mano mama apsidžiaugė, kad surado tobulą vyrą“, – prisimena namuose atsiradusį patėvį Kęstutis.
Apie šį vyrą jis nedaugžodžiavo – esą tai žmogus, kurį likimas smarkiai nuskriaudęs: augęs be tėvo, senelio mušamas, jis susiformavo savotišką požiūrį į auklėjimą, kurį taikė, nes tiesiog kitokio nebuvo matęs.
„Tuo gyvenimo periodu jaučiausi taip įvarytas į kampą, kad nebežinodamas, kaip ir išsivaduoti iš vos ne kasdieninio fizinio ir emocinio smurto, buvau pradėjęs regzti baisų planą, bet tai tikrai nebuvo kažkas iš pykčio. Tai buvo labiau bejėgiškumas, kai nebelieka, kur trauktis, padarai kažką neadekvataus, lyg geriausia gynyba – puolimas“, – planą nužudyti patėvį surezgęs prisimena Kęstutis.
Vis dėlto jis dėkoja Dievui, kad jį visą gyvenimą lydi nuostabūs draugai, tad ir anuomet, jis pamena, kai žliumbdamas pasakojęs savo artimam bičiuliui Kornelijui Liutkui apie tai, kaip jaučiasi ir kaip galvojantis spręsti situaciją, šis patylėjęs patarė: „Jei tu tai padarysi, tavo patėvis bus laimėjęs, geriau jau bėk iš namų, nei susidorok su juo.“
Ir nors patėvis buvo pagrasinęs, jei Kęstutis pabėgs iš namų, jį suras policija ir už tai esą įkiš į nepilnamečių koloniją, kur jam esą ir buvusi vieta, tuomet dar vaikas Kęstutis ryžosi šiam žingsniui: „Nutariau žengti į nežinomą šaltą pasaulį – tai buvo geriau, nei padaryti kažką neatitaisoma. Labai apmaudu, kad kartais tokiose situacijose kai kurie žmonės pasirenka savižudybę. Taip ir norisi tiesiog išklykti kuo garsiau per visą pasaulį „Nedarykite to!!!“ Visada yra ir kitų galimybių, tereikia jų paieškoti, tereikia žengti žingsnį jų link, kas, mano atveju, buvo pokalbis su draugu.“
Šiandien Kęstučio gyvenimas gerokai pasikeitęs, bet iki jo prireikė laiko ateiti.
„Kai suvoki, kad gyvenimas trumpas ir trapus, pasikeičia požiūris į daugelį dalykų. Užuominų apie tai gavau nemažai: nuo narkotikų mirę draugai, keturios avarijos ir dar įvairių situacijų... Nustojau vaikytis to, ką visuomenė vadina gyvenimo tikslu, klausausi savo paties poreikių, o tai man labiau padeda atsiverti kaip asmenybei, kaip pasaulio piliečiui, turinčiam pareigų ir darbų, kuriuos privalau atlikti.“
Kūnas – šventovė
Šiandien į savo kūną Kęstutis žvelgia kaip į šventovę – po pastarąją nedera vaikščioti purvinais batais. Stuburo išvarža „atnešė“ į Kęstučio gyvenimą jogą. Tai vienas iš būdų jam gyventi be skausmo.
„Turiu prižiūrėti savo nugaros raumenis, tad pratimus privalau daryti kasdien, o kadangi joga yra vienas geriausių būdų tai daryti, mielai pasinėriau į šį pasaulį“, – apie tai, kaip į gyvenimą įsileido jogą, pasakoja vyras.
Kai tampa nuobodu kartoti tai, ką moka, Kęstutis prijungia kažką nauja. Taip užaugo ir draugystė su kūnu, o tuomet atėjo laikas pagalvoti ir apie tai, ką jis valgo ir į tą kūną deda.
„Ar kas nors stato šventyklą iš prastų medžiagų? Mintys irgi turi daug reikšmės. Žinote, požiūris į pasaulį, kaip į stiklinę, kurioje iki pusės pripilta vandens. Ji pustuštė ar puspilnė? Iš tiesų nesvarbu, ką atsakysite“, – sako Kęstutis.
Atsakymą esą padiktuoja mūsų poreikiai: anot vyro, jei norime jaustis gerai, randame įrodymų, kad ji puspilnė, jei norime jaustis blogai, randame faktų, kad ji pustuštė.
„Neturiu vieno mokytojo. Skaičiau daug knygų, bendravau su žmonėmis, daug galvojau, stebėjau, sekiau tendencijas, pasikartojančius rezultatus, ir taip susiformavo mano požiūris. Nemanau, kad jis galutinai susiformavęs. Kas dieną vyksta įvairių dalykų, kurie vienaip ar kitaip mums daro įtaką, tad gyvenimas lyg plaukimas banglente: niekada nežinai, ant kokios bangos tave užneš“, – sako pašnekovas.
Veda seminarus
Seminarus apie sveiką gyvenseną ir alkoholio žalą vedantis vyras, stebėdamas besisvaiginančių žmonių mases, savižudybių statistiką, tiesiog sako negalintis tylėti ir nepasakoti savo istorijos. Vyras tiesiog tikisi, kad jo istorija suvirpins kažkieno širdį.
„Nebūtina vartoti svaigalų, kurie kenkia mūsų kūnui, kad susirastumėt draugų, kad būtumėt linksmi, kad kvailiotumėt ir šėltumėt. Tai galima daryti ir blaivia galva, jei esate tarp bendraminčių. Normalu yra tai, ką didžioji visuomenės dalis laiko norma. Dabar ji yra tokia, bet normą galima pakeisti, ir tada normalu taps būti blaiviam, naudotis savo kūnu be skausmo, gyventi be vaistų ir svarbiausia – suvokti, kad laimė yra požiūris, o ne skaičiai sąskaitoje ar brangių daiktų apsuptis“, – įsitikinęs pašnekovas.
Savo žinią jis skleidžia per įrašytus vaizdo pokalbius – publikuodamas juos socialinio tinklo „Facebook“ „Debesų Pieva“ paskyroje. „Rengiu garso sesijas – meditacines vidines keliones, dalyvaudamas skirtinguose renginiuose ir gyvai pasakodamas savo gyvenimo patirtį.
Nustojau vaikytis to, ką visuomenė vadina gyvenimo tikslu, klausausi savo paties poreikių, o tai man labiau padeda atsiverti kaip asmenybei.
Praėjusią vasarą su savanorių komanda suorganizavome pirmąjį „Debesų Pievos“ festivalį-stovyklą, kurioje dalyvavo daug nuostabių debesėlių. Pavadinimas kilo iš mano mėgstamo filosofo Alano Wattso idėjos, jog kiekvienas žmogus – lyg tobulas debesis ir kiekviename galima rasti unikalių savybių bei talentų“, – paaiškina Kęstutis.
Festivalis, anot jo, buvo treniruotė, praktikavimas buvimo savimi ir kitų keistuolių pažinimas. Renginyje dalyvavo ir keletas aklųjų, kurie dalijosi savo patirtimi pasaulyje, kuris matantiems yra nematomas. Renginio mintis sukasi apie smurto, svaiginimosi, depresijos, savižudybių problemos sprendimų paieškas. „Ten buvo susirinkę žmonės, tikintys, kad tai galima išspręsti bendruomeniškumo dėka“, – apibendrina Kęstutis.
„Mes lygūs“ – specialus žurnalistės Kristinos Aržuolaitienės, šįmet gavusios „Žiniasklaidos balso“ apdovanojimą Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose, projektas.
Jis skaitytojams atskleis temas, kurios visuomenėje skatina lygybę: nepriklausomai nuo lyties, pasirinktos profesijos, seksualinės orientacijos, odos spalvos, socialinės padėties, religijos ar kitų veiksnių, visi esame lygūs.
Visus projekto tekstus rasite ČIA.
Galite pasiūlyti herojų projektui? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt.
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
