„Niekada nepasiekiau tokios ribos, kad slinktų plaukai ar sunkiai vaikščiočiau. Tai labiau psichologinė „nepasitikėjimo savimi“ liga. Manau, tai yra labai aktualu iki šiandien. Nuolatinės dietos ir savęs alinimas dėl grožio kulto“, – tai pabrėždama Kristina pradeda pasakoti savo istoriją.
Kankinantis klausimas
Ar ji pati atseka momentą, kaip prasidėjo sąmoningas maisto ribojimas, kada buvo žengta valgymo sutrikimo link? Moteris atvira – sunku įvardyti konkretų „kaip“. Ji tiesiog pamena nuolatinę savo būseną, kai galvoje nuolat sukdavosi įkyrus klausimas „kaip numesti svorio?“. Jau vaikystėje Kristina sako nebuvusi smilga: „Buvau kiek putlesnis vaikas, yra tekę išgirsti ne vieną komentarą, užgauliojimą dėl to. Manau, tai labiausiai ir paskatino norą lieknėti“, – svarsto Kristina.
Dainininkė pasakoja, kad nors tiksliai negali įvardyti to momento, kai žengė ligos link, pati pradžia, ko gero, buvo jau apie 14-uosius gyvenimo metus. Brendimo laikotarpis, kūnas tuomet keitėsi. „Ir aš tikrai nebuvau iš tų, kurios per vasarą išstypo ir atėjo į Rugsėjo pirmosios šventę lieknos kaip smilgos“, – prisimena moteris. Ne tik tobuli klasės draugių ar kitų moksleivių kūnai atrodė kaip gyvas priekaištas.
Įžvelgia ir žiniasklaidos kaltę
Visu šimtu procentų, anot Kristinos, jos norą siekti lieknos figūros skatino ir modelių pasaulyje nusistovėję standartai bei žiniasklaida: „Tai yra tikrai blogis jaunoms merginoms, kurios tiki viskuo, ką perskaito. Net ir dabar mano gerbėjos rašo man, jog aš labai liekna ir jos norėtų būti kaip aš. Mane net šiurpas nukrato, aš iškart puolu rašyti, jog man nepatinka būti tokia liekna ir bandau priaugti svorio. Ir iš tikrųjų man nepatinka. Su amžiumi keičiasi matymas.“ Televizijoje, žiniasklaidoje, jos manymu, kaip standartas pateiktos merginos-klonai.
„Visos vieno veido, su botoksinėmis lūpomis, priklijuotomis blakstienomis, priaugintais nagais, Michaelo Jacksono nosytėmis ir lieknos kaip pakabos, su XXS dydžio drabužiais, raumeningu pilvuku ir netikra D dydžio krūtine. Jauna mergaitė nesusimąsto, jog 90 proc. to yra netikra“, – žeria Kristina.
Moteris prisipažįsta taip pat apie tai nepagalvodavusi – manydavo, kad moterys, žvelgiančios nuo žurnalų viršelių ir puslapių, yra „natūraliai tokios gražios“. Šiuo metu Kristina sportuoja, tačiau jau ne dėl išvaizdos, o tam, kad geriau jaustųsi, būtų sveikesnė. Tik jai gaila, kad šis suvokimas atėjo tik jai būnant maždaug 21-erių.
Per dieną – obuolys
Moteris pamena gyvenimo tarpsnį, kai vidinė emocinė būsena tikrai nėjo geryn, anaiptol – sąžinės graužatis ir nerimas kaustė vis labiau. Be to, yra buvę dienų, kai per visą dieną pakakdavo ir vieno obuolio.
Man kažkaip visada buvo sunku save mylėti. Nuolatos lygindavau save su kitais, ir tai ir buvo visos šitos problemos šaknys.
Moteris pamena, kad visuomet skaičiavo kalorijas, bandė dietą po dietos, kartais maistą tiesiog išmesdavo į šiukšlių dėžę arba nuleisdavo į unitazą, kad mama nieko nepastebėtų. Bet ši galiausiai pastebėjo – ji buvo pirmasis žmogus, supratęs, kas vyksta su jos dukra, ir pastarajai padėjęs.
„Dabar galiu pasakyti, jog tikrai turėjau bėdų. Dabar, kai praėjo daug laiko. Tada buvo kitaip, buvo sunku. Padedama psichologų ir mamos, aš supratau, kad reikia dirbti ne su svoriu, o su savo mąstymu. Galima sakyti, jau tada suvokiau, kad yra problemų, tik galbūt buvo gėda garsiai pripažinti“, – sako Kristina.
Ji pati pajuto priėjusi ribą ir suvokė, kad serga, kai nuotraukoje, kurioje pozavo su maudymosi kostiumėliu, išvydo savo šonkaulius: „Akys atsivėrė.“
Valgymo sutrikimai, pasak jos, nėra pagrindinė problema. „Didžiausia liga slypi merginų galvose, ir tai – nepasitikėjimas savimi. Man kažkaip visada buvo sunku save mylėti. Nuolatos lygindavau save su kitais, ir tai ir buvo visos šitos problemos šaknys.
Žinoma, neabejoju, jog prisidėjo ir vaikystėje patirti užgauliojimai. Aš labai jautrios ir meniškos sielos, tad dėl savo lakios fantazijos prisigalvodavau daugiau, negu reikia, ir po to susikurdavau sau problemų“, – prisipažįsta Kristina.
Kartais reikia daugiau nei pokalbio su draugu
Kai būdavo ypač sunku susitvarkyti su savo emocine būsena, ji mintis išliedavo dienoraštyje. Vėliau, kai problemos ėmė matytis plika akimi, labai padėjo mama.
„Daug kalbėdavomės, ji man skaitydavo įvairius straipsnius ir nuolat bandė įrodyti, jog esu graži. Vėliau pradėjau vaikščioti pas psichologą ir labai džiaugiuosi. Net dabar siūlau kolegoms nueiti, nes ypač jautriems žmonėms kartais tiesiog reikia truputį daugiau, nei pasikalbėti su draugu“, – ragina ji.
Kartais esą atrodo, jog jūsų problemų niekas nesupras, arba tiesiog nesinori apkrauti svetimų žmonių. Tokiu atveju Kristina visuomet rekomenduoja kreiptis į psichologą: „Juk neskauda, o ir tikrai padeda.“
Su valgymo sutrikimais kovojusi moteris sako, kad ne visi žmonės aplink tolerantiški, bet tai visiškai normalu: „Štai vienas žmogus visai nesureikšmino mano problemų ir labai ramiai padėjo man atsistoti ant kojų, o kitas smerkė ir peikė. Yra tokių žmonių, kurie kažkodėl linkę kaltinti. Pavyzdžiui, jeigu susergi, jie sako: „Pati kalta, reikėjo labiau saugot save.“ Arba jeigu blogai jautiesi, primena: „Va, sakiau, kad nedarytum to ar ano.“ Tokios kontroliuojančios frazės tikrai varo į neviltį.“
Vis dėlto, jos manymu, artimi žmonės tai sako iš bejėgiškumo, nes nežino, kaip gali padėti. Geriausias būdas esą į tai tiesiog nekreipti dėmesio. „Ne viskas, ką išgyveni viduje, gali būti suprantama kitam. Juk mūsų ir visuomenė tokia. Visi visų galų specialistai, jeigu tik yra galimybė viešoje erdvėje pasireikšti, jie būtinai išsakys savo brutalią nuomonę. Tik kažin ar tai nuomonė, kai žmogus slepiasi po „Marina Nesakysiu“ arba „Vardenis Pavardenis“ anketomis ir gavę progą lieja savo tulžį“, – svarsto Kristina, pridurdama, kad jai gaila, jog tik dabar supranta, kaip visa tai nereikšminga.
Šiandien Kristina tebejaučia ligos pasekmes. Jai labai sunku priaugti svorio. „Prisižaidžiau“ su dietomis, nereguliariu valgymu ir badavimais. Dabar mano skrandžio motorika sutrikusi, ir maistas virškinamas daug lėčiau, todėl labai ilgai jaučiuosi soti“, – atvirauja moteris. Be abejo, ji daro viską, ką gali, kad padėtis gerėtų. Valgo po mažiau daug kartų per dieną, stengiasi į racioną įtraukti kuo daugiau vertingo maisto organizmui.
Siunčia žinutę jaunoms merginoms
Dabar mano dydis yra XS, tas, apie kurį kadaise svajojau ir siekiau. Spėkit, ar aš dabar dėl to jaučiuosi laiminga? Aišku, kad ne.
Kristina kiekvienai merginai nori pasakyti: „Mes visos esame gražios savaip. Grožis – tai visuma, ne drabužių dydis. Išduosiu jums paslaptį. Dabar mano dydis yra XS, tas, apie kurį kadaise svajojau ir siekiau. Spėkit, ar aš dabar dėl to jaučiuosi laiminga? Aišku, kad ne.“
Kodėl? Atsakymas paprastas. Todėl, kad, anot pašnekovės, mes niekada nebūsime sau gražios, jeigu nepamilsime savęs. „O apie kitų žmonių nuomonę pamirškite amžiams, nes jiems visiems tikrai niekada neįtiksite, to neįmanoma padaryti niekam, ir tikrai neverta dėl jų vargti. Gyvename kartą ir gyvenam sau, dėl savęs. Maistas yra toks malonumas, kai juo nuoširdžiai mėgaujiesi. Tad mėgaukitės, sukirskit ir tą patį „čyzburgerį“ kartais, viskas, kas su saiku, yra sveika“, – patarimų negaili Kristina.
Ji ragina pakeliauti, pamatyti pasaulio, pakeisti aplinką, žmones aplink save, bet jokiu būdu nekeisti savęs. „Jūs esate tokios vienintelės, natūralios ir tikros. Ir toms, kurios galvoja, kad jų nemyli, nes jos negražios, noriu pasakyti: jūs klystat, brangiosios, jeigu norite, kad mylėtų jus, pirmiausia jūs turite pamilti save. Ir pamatysit, kaip gyvenimas apsivers aukštyn kojomis. Sėkmės besimokant! Bus sunku, bet mes sugebėsim!“
„Mes lygūs“ – specialus žurnalistės Kristinos Aržuolaitienės, 2017 m. gavusios „Žiniasklaidos balso“ apdovanojimą Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose, projektas.
Jis skaitytojams atskleis temas, kurios visuomenėje skatina lygybę: nepriklausomai nuo lyties, pasirinktos profesijos, seksualinės orientacijos, odos spalvos, socialinės padėties, religijos ar kitų veiksnių, visi esame lygūs.
Visus projekto tekstus rasite ČIA.
Galite pasiūlyti herojų projektui? Norite papasakoti savo istoriją? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt.
