Anot vienintelio Lietuvoje manikiūro, pedikiūro ir antakių meistro Tomo Gabrieliaus Kuzo, būta keleto klienčių, kurios vis dėlto nepatikėjo manikiūro meistrui savo nagų. Tačiau dauguma klientų ir klienčių, nors galbūt ir nustemba, į jį priešiškai nežiūri ir kandžių replikų manikiūro meistrui nelaido.
Skeptiškiau esą buvo nusiteikę stereotipų užvaldyti žmonės iš jo paties aplinkos, kurie pačioje pradžioje abejojo vaikino pasirinkimu lakuoti nagus – šie esą kėlė klausimą, ar jam pasiseks pritapti šioje srityje.
Vis dėlto Tomas Gabrielius dabar jau gali dėkoti savo užsispyrimui – nenuleidęs rankų, kai ne visi tikėjo, kad jam pavyks, pasiekė savo ir šiandien džiaugiasi pagavęs sėkmės paukštę, atradęs sritį, kurioje jaučiasi laimingas.
Darbas atėjo pats
Ketverius metus manikiūrą ir pedikiūrą darantis T.G.Kuzas sako, kad įsidarbinti jam nekilo jokių problemų. Likus dviem savaitėm iki jo išėjimo iš darbovietės, kurioje anksčiau dirbo apskaitininku, vaikinas sulaukė skambučio iš vieno sostinės grožio salono.
„Buvo praėjusios tik pora savaičių po baigiamojo manikiūro egzamino! Naujo darbo aš neieškojau, grožio salonui mane rekomendavo mergina, su kuria buvome vienoje manikiūro grupėje. Taigi baigęs darbą vienoje darbovietėje po dviejų dienų jau dirbau kitoje – grožio salone“, – apie tai, kaip ne jis, o jį susirado darbas, pasakojo T.G.Kuzas.
Iš pradžių vaikinas prisipažino jautęsis keistokai – atėjęs iš visai kitos srities ėmė „matuotis“ kažką visiškai nauja. Kurį laiką tyrinėjo kiekvieną aplinkinių reakciją. „Vis dėlto smerkiančių žvilgsnių, man atrodo, nesulaukiau nė vieno. Tik įprasto smalsumo, nuostabos, bet nebuvo nė vieno žmogaus, kuris nereaguotų visiškai niekaip. Daug klientų kaip tik pas mane ir atėjo vedami smalsumo“, – apie manikiūrininko kėdės karštumą darbo pradžioje pasakojo vaikinas.
Pamažu susibūrė ir klientų bei klienčių ratas – patikdavo Tomo Gabrieliaus atliktas darbas, ir netrukus tie patys veidai ėmė darytis vis dažnesni minėtame salone. „Laikui bėgant salono klientai priprato matyti mane darantį manikiūrą, ir stiprių reakcijų nebesulaukiu. Nauji klientai dažniausiai ateina pagal rekomendacijas, taigi jie jau žino, pas ką eina“, – šypteli T.G.Kuzas.
Pasak vaikino, pasitaikė ir tokių klienčių, kurios jį pamačiusios apsisuko ant kulno ir išėjo ieškoti manikiūrininkės. Tačiau tokių buvo vos pora. „Be to, manau, ne todėl, kad jos būtų nusistačiusios priešiškai, o todėl, kad tiesiog gėdijosi – viena net pirštus surietė, kad tik nepamatyčiau netvarkingų jos rankų. Jokių piktų ar kandžių replikų sulaukęs nesu“, – apie klientus atsiliepė manikiūro meistras.
Vis dėlto daugiausia skepticizmo jis prisipažino sulaukęs iš artimos aplinkos – kilo abejonių, ar Tomas Gabrielius pasirinko teisingai, ar jam pasiseks. Tačiau vaikinas ne iš tų, kurie vos pradėję naują kelią jį su pirmu sunkumu meta. Nenuleidęs rankų vaikinas šiandien jaučiasi laimingas: „Man sekasi puikiai!“
Anot manikiūro meistro, jam tiesiog pasisekė, jog nekilo problemų įsilieti į šią profesinę sritį, nors kitiems vyrams pradėti darbą srityje, kuri stereotipiškai priskiriama moterims, galbūt ir gali būti keblu: „Kitur gali ir nepasisekti taip – vienur išjuoks, kitur nuvertins. Mano atveju, problemų nekilo.“
Nevadina savęs stereotipų griovėju
Turiu du vyresnius brolius, su tėčiu šeimoje buvome keturi vyrai ir viena mama. Pas mus moteriškų ir vyriškų darbų nebuvo, – prisiminė jis.
Apskritai Tomas Gabrielius įsitikinęs, kad tai, jog šis darbas tebelaikomas „moterišku“, jam labiau padeda, nei kenkia – lengviau išsiskirti: „Tikrai sulaukiu nemažai dėmesio, o šioje srityje tai labai reikalinga.“
Vis dėlto vaikinas kuklinasi priskirti sau stereotipų laužytojo vardą – mat sako tiesiog nebijantis daryti to, kas jam prie širdies: „Darau tai, ką noriu, ir kaip noriu.“ Jis įsitikinęs, kad visiems turi būti suteiktos vienodos galimybės ir pasirinkimai. „Vien tai, kad kam nors kas nors nepatinka, nesuteikia teisės smerkti ar nurodinėti, kaip turėtų elgtis kitas žmogus su savo laisve. O laisvi juk esame visi“, – apie teisę rinktis, kuo būti, kalbėjo vaikinas.
Dėkingas šeimai
Požiūrį, kad nėra „vyriškų“, ir „moteriškų“ sričių, iš Meškinės kaimelio Šilutės rajone kilusiam Tomui Gabrieliui įskiepijo šeima – už tai jis dėkingas artimiausiems žmonėms. „Turiu du vyresnius brolius, su tėčiu šeimoje buvome keturi vyrai ir viena mama. Pas mus moteriškų ir vyriškų darbų nebuvo“, – prisiminė jis. Vaikinas augęs kaime, kuriame darbo netrūko, priešingai – būdavo iki kaklo, todėl prie darbų sukdavosi visi, dalindamiesi juos, nepriklausomai nuo lyties.
Ir šiandien jam atrodo, kad lyties kriterijus neturi dominuoti, kai kalbama apie darbą ar kovą dėl klientų: „Norint jų pritraukti, reikia stengtis tiek pat – nesvarbu, kokia tavo lytis. Jeigu žmogui nepatiks tavo atliktas darbas, jis negrįš pas tave, net jei dirbsi už dyką.“
Taip pat Tomas Gabrielius galvoja ir apie atlyginimo klausimą – jis nenorėtų gauti mažesnės algos vien dėl to, kad jis dirba neva moteriškoje srityje. Lygiai taip pat jis nemano, kad moterys vien dėl lyties turėtų gauti mažesnį darbo užmokestį, dirbdamos tą patį darbą kaip kolega vyras, nors Lietuvoje praraja tarp vyrų ir moterų atlyginimų tik didėja.
Jo manymu, mažesnių atlyginimų moterims problema yra ne tik Lietuvoje: „Tikiuosi, kad greitai darbdaviai kreips dėmesį į žmogaus darbo rezultatus, o ne jo lytį.“
15min startuoja žurnalistės Kristinos Aksamitaitės, šįmet gavusios „Žiniasklaidos balso“ apdovanojimą Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose, specialus projektas „Mes lygūs“.
Jis skaitytojams atskleis temas, kurios visuomenėje skatina lygybę: nepriklausomai nuo lyties, pasirinktos profesijos, seksualinės orientacijos, odos spalvos, socialinės padėties, religijos ar kitų veiksnių, visi esame lygūs.
Galite pasiūlyti herojų projektui? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt.
