Dilanas Lietuvoje skaičiuoja jau devynerius su puse metų. Anuomet, kai leidosi į avantiūrą ir paskui meilę išskrido į Lietuvą, palikęs savo gimtinę, mažai ką žinojo apie mūsų šalį. Tiesa, žemėlapyje Baltijos šalies lopinėlį jis parodyti būtų galėjęs.
„Iš tikrųjų apie Lietuvą prieš atvykdamas čia daug nežinojau. Dirbau viešbutyje Šri Lankoje, nuolat bendraudavau su turistais. Iš Lietuvos, žinoma, klientų būdavo labai mažai. Iš Vokietijos, Anglijos būdavo – iš didesnių šalių. Bet po kurio laiko lietuviai irgi atrado Šri Lanką. Po truputį sužinojau daugiau apie Lietuvą. Bet išskrisdamas realiai nežinojau, kur skrendu. Žinojau tik tiek, kad geografiškai ji prie Rusijos, prie Lenkijos“, – savo žiniomis prieš atvykstant į Lietuvą šiandien dalijasi pašnekovas.
Jau ilgą laiką Lietuvoje gyvenantis vyras puikiai kalba lietuviškai – besiklausydamas pamanytum, kad kalbiesi su žemaičiu. Tik juoko ir šypsenos veide kur kas daugiau nei būdinga dažnam lietuviui.
Išskrisdamas realiai nežinojau, kur skrendu. Žinojau tik tiek, kad geografiškai ji prie Rusijos, prie Lenkijos.
„Aš nebuvau jokiuose kursuose, aš ir pats galvoju – gerai kalbu, bet paskui pažiūriu laidą, paklausau savęs ir suprantu – „oh common, dar turiu daug išmokti“, – nusikvatoja jis. Geriausiai vyras naujus žodžius įsimena juos girdėdamas ir klausdamas, ką tai reiškia:
„Iš skaitymo mažai išmokstu. Aš Lietuvoje daug gerų žmonių sutikau – turiu draugų, pažįstamų gerų, kurie padeda. Žmonės labai geri. Aišku buvo ir blogų. Bet didžioji dauguma tikrai gerų", – sako jis.
Bet grįžkime į pradžią, kai Dilanas tik leidosi keliauti Lietuvos kryptimi.
„Tiesa, apie kitokį lietuvių mentalitetą tuomet visai negalvojau – aišku, jaunas dar buvau“, – nusikvatoja Dilanas. Prie menkų žinių apie mūsų šalį buvo įrašyta ir lietuviška žiema.
„Apie žiemą žinojau iš turistų: sakydavo, kaip jums gerai Šri Lankoje, o pas mus šalta. Žinodavau tokių šeimų iš Vokietijos, kurios visą žiemą Šri Lankoje gyvendavo, kol pas juos šalta. Tada supratau, kad tai yra labai šalta. Tik neįsivaizdavau, kaip smarkiai šalta“, – vėl jis juokiasi.
Bet tuomet jam kraują kaitino meilės jausmas. Dilanas – meilės emigrantas. Tiesa, santykiai su tuometine mylimąja nutrūko – maždaug po pusantrų–dvejų metų.
„Bet mes iki šiol bendraujam tiek su ja, tiek su jos šeima. Man jie daug padėjo, kai atvykau į Lietuvą. Dabar turiu nemažai draugų ir pažįstamų, o tuomet neturėjau – buvo tik jos šeima“, – pagarbiai atsiliepia apie buvusią draugę.
Meilė baigėsi, bet liko Lietuvoje
Nors santykiai nutrūko, Dilanas liko čia, Lietuvoje. Jis teigė matęs gausybę galimybių, kurios jam atsiveria.
„Nuėjau į Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centrą mokytis (turi tris diplomus!), radau darbą, draugų, todėl, nors meilė baigėsi, likau čia“, – šiandien sako jis.
Vyras teigia turintis užsispyrimo ir kantrybės – supranta, kad niekas nieko ant lėkštutės neatneš. „Aš visą laiką kovojau, kad susikurčiau gerovę čia. Žinojau, kad bus gerai, bet reikia kantrybės ir laiko“, – įsitikinęs Dilanas.
Aš visą laiką kovojau, kad susikurčiau gerovę čia. Žinojau, kad bus gerai, bet reikia kantrybės ir laiko.
Šri Lankoje, dar būdamas jaunuolis, jis dirbo barmenu. Tiesa, ten viskas šiek tiek kitaip nei Lietuvoje: norėdamas dirbti viešbutyje, turi pereiti platesnius kursus, per kuriuos susipažįsti ne tik su siaura barmeno sritimi, bet ir su virėjo ar, tarkime, administratoriaus darbo subtilybėmis. Tad jau tuomet šį tą Dilanas apie virtuvę žinojo.
Kelias į virtuvę nebuvo lengvas
Visgi atvykęs į Lietuvą pirmiausiai pabandė ieškoti barmeno darbo. Netrukus išgirdo iš aplinkinių: „Tau bus per sunku, nemoki lietuviškai, ką tu veiksi už to baro?“ Galiausiai, pasimokęs ir apšilęs kojas Lietuvoje, laiku ir vietoje ėmė sutikti žmones, kurie jam padėjo „prasisukti“ virtuvėje.
„Pirmiausiai buvo viena vieta, kurios savininkas – danas, užsienietis. Jis nutarė man padėti – pasikvietė dirbti į virtuvę pagalbiniu“, – pamena jis.
Tuomet sekė dar keli restoranai – Vilniuje ir Kaune, kur Dilanas vadovavo virtuvėje, sudarydavo meniu. Šiuo metu jau septynis mėnesius pašnekovas darbuojasi „Harmony park“ virtuvėje, taip pat filmuojasi kulinarinių kelionių laidoje „Maisto kelio“.
Atsidūrė televizijoje
TV ekrane jis atsidūrė irgi susiklosčius palankioms aplinkybėms. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad jo vietoje turėjo būti charizmatiškasis virtuvės šefas Gian Luca Demarco. Tačiau šiam paskutinę minutę pasakius „ne“, kūrybinė komanda ieškojo, kas jį pakeistų.
„Mane atrado per feisbuką, jiems reikėjo virtuvės šefo užsieniečio, kalbančio lietuviškai. Susirado mane per draugus. Man irgi įdomu buvo, pasakiau, kad pabandysiu. Aišku, sakiau, aš ne vedėjas, aš, sakiau, nemoku“, – nusikvatoja pašnekovas. Bet greitai buvo nuramintas, kad visko bus išmokytas.
„Pakalbėjom, o rytoj, sako, aštuntą valandą jau filmuojamės. Taip ir pradėjom, jiems patikau aš. Dabar trečias sezonas bus. Sako, tau gerai sekasi. Man irgi pačiam patinka, aš kamerų nebijau. Jau nuo antro sezono jaučiausi visiškai patogiai“, – sako jis.
Dilanas neslepia džiaugsmo, kad, būdamas užsienietis, su kūrybine komanda yra aplankęs ne vieną vietą, į kurią dažnas lietuvis nėra įkėlęs kojos. O dar kokių skanėstų prisiragavęs...
Mane atrado per feisbuką, jiems reikėjo virtuvės šefo užsieniečio, kalbančio lietuviškai.
„Manau, kad jei ir būčiau 20 metų jau Lietuvoje pragyvenęs, nenuvykčiau į tokias vietas, į kurias „Maisto kelias“ važiuoja. Ir visoks maistas: Žemaitijoj, Dzūkijoje... Man labai tai patinka. Keliauju aplink visą Lietuvą. Aišku, man nelengva, kad aš dirbu arba filmuojuosi, bet tokie įtempti tik keli mėnesiai, po to viskas vėl stoja į vėžes. O ir komanda man kaip šeima“, – negaili gerų žodžių projektui.
Dilanas juokiasi – pirmas klausimas, ko jo visuomet paklausia prie stalo, ar jam patinka cepelinai! Taip, jam labai patinka šis lietuviškos virtuvės stebuklas.
„Mes bulvinius patiekalus valgom – bulviniai blynai, cepelinai, kugelis... Labai patinka. Aišku, lietuviški patiekalai labai sunkūs, iš pradžių labai apsunkindavo mane – nuo cepelinų, kugelio miegoti traukdavo“, – bet taip esą buvo anksčiau, dabar, tikina, skrandis ir pats Dilanas jau seniai adaptavęsi.
Su nekantrumu laukia šeimos pagausėjimo
Veidas prisipildo dar platesnės šypsenos, kai kalba pasisuka apie mylimąją Renatą – už meilę Dilanas gali dėkoti ne kam kitam, o darbui!
„Mes susipažinome vienoje iš darboviečių. Aš ten ilgai dirbau, o Renata irgi ten atėjo dirbti. Bendravom, pakviečiau į pasimatymą, o dabar mes pusantrų metų kaip kartu, labai norėjome vaikų ir rugsėjį jau vaikelį turėsime“, – džiaugsmo neslepia jis.
Jau dabar vyras žino, kad vaikelis gyvens Lietuvoje ir bus auginamas kaip tikras lietuvis.
„Mūsų vaikas gyvens Lietuvoje, aš neplanuoju grįžti gyventi į Šri Lanką. Norėčiau atostogų grįžti aplankyti tėvus. Pasiilgau šeimos, šalies, jūros. Bet čia gyvenimas juda kitaip, Europoje daugiau vyksmo. Mūsų vaikas augs Lietuvoje. Aš esu budistas, myliu savo religiją, bet mūsų vaikas, kaip ir kiti Lietuvos vaikai, turėtų būti auklėjamas lietuviškai“, – įsitikinęs jis.
Vyras norėtų, kad vaikas būtų pakrikštytas kaip krikščionis.
„Jei paaugęs nuvyks į Šri Lanką, pamatys kaip ten, norės kažką pakeisti – jo reikalas, bet dabar kol kas norim, kad jis augtų kaip lietuvis – lietuvių kultūra, kalba. Šri Lankos kalba – norėčiau, kad irgi kažkada kalbėtų, kad pamatytų šalį, bet vaikystėje tegu viskas būna lietuviškai“, – sako Dilanas.
Aš esu budistas, myliu savo religiją, bet mūsų vaikas turėtų būti auklėjamas lietuviškai.
Pagyvenęs Lietuvoje pašnekovas kiek pakeitė nuomonę ir apie mūsų šalį. Pirmieji metai čia jam nebuvo lengvi – girdėdavo savo pusėn laidomų nemalonių, diskriminacinių replikų.
„Aš nieko bloga nedarydavau, bet žinot – mes esame tamsiaodžiai. Kažkada eidamas girdėdavau savo adresu nemalonių replikų. Didelio išpuolio kažkokio nebuvo. Man irgi stresas pradžioje buvo, nes eini gatve žiūri – žmonės ir t.t.
Prieš devynerius metus taip būdavo, bet dabar žmonės pasikeitę, ir aš gal pasikeitęs, man neįdomu, kas į mane žiūri, einu savo keliu. Ir Lietuvoje daugiau užsieniečių, žmonės įprato juos matyti. Daug dalykų pasikeitė“, – sako jis.
Tiesa, nors lietuviai išmoko tolerancijos, vieno dalyko Dilanas dar pasigenda lietuvių veiduose – šypsenos.
„Kodėl aš šypsausi, manęs dažnai klausia. Sakau, kad man tai nieko nekainuoja, todėl šypsausi, – juokiasi jis, – Aš kažkam šypsausi, man kažkas atgal nusišypsos. Manau, kad taip. Lietuvai viskas gerai – dirbti gali, gyventi gali, uždirbti, jei nori, gali – viskas yra gerai“, – skambiu užkrečiančiu juoku pokalbį baigia Dilanas.
Galite pasiūlyti kitą projekto „Mes lygūs“ pašnekovą, nepaklūstantį standartams? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt
