„Jis nekalbantis, jam reikalinga priežiūra 24 val. per parą. Lanko neįgaliųjų dienos užimtumo centrą. Mano globotiniui reikia, kad aš parvežčiau jį iš dienos užimtumo centro, padėčiau pavalgyti, kartu pasivaikščiotume lauke, jei orai nesubjurę, turiu organizuoti jo užimtumą, kad paskatintume jo savarankiškumą ir kitiems dalykams“, – vardija Ostana.
Šiame darbe rutina neįsuka. Kiekviena diena išaušta vis kitokia. Jų eigą diktuoja oras, šeimos bei moters globojamo jauno vyro poreikiai ir norai.
Ostana dirba puse etato, tai reiškia, kad jai priskirtas tik vienas globotinis, lankantis dienos centrą, o paslauga teikiama keturias valandas per dieną arba pagal susitarimą.
„Kartais tų keturių valandų nepakanka, pavyzdžiui, jei reikia vykti pas gydytojus į kitą miestą, pasisvečiuoti pas artimuosius ir t. t., tai tokiu atveju prižiūrėti tenka ir ilgesnes valandas, susitarimas yra lankstus“, – atskleidžia pašnekovė.
Ne darbas, o draugystė
Su jauno vyro šeima moterį sieja ne darbiniai santykiai, o graži draugystė. Jei visus juos jungtų tik darbinis ryšis, Ostana sako, greičiausiai dirbti būtų tikra kančia, grėstų tiesiog galiausiai imti ir perdegti.
„Dirbant reikia empatijos, entuziazmo ir noro dirbti, meilės tam, ką darote. Man labai pasisekė, nes šeima be galo draugiška, nors ir baigsis projektas, mes bendrausime ir toliau padėsiu šiai šeimai, kiek tik reikės bei, žinoma, kiek leis galimybės“, – žada Ostana.
Anot moters, pagrindinės jai tenkančios užduotys yra užtikrinti, kad jos globojamas jaunas vyras nejaustų diskomforto ir būtų saugus. Svarbus, anot jos, ir savitarpio pasitikėjimas, ir tam tikro konfidencialumo užtikrinimas, ir savarankiškumo skatinimas, įgalinimas, pagalba įvairiose srityse...
Globojamo jauno vyro šeima Ostaną priėmė atvira širdimi ir su pasitikėjimu. Tiesa, pripažįsta, kad kitoms asistentėms iš pradžių pasitaikė visko, nors galiausiai tos šeimos, kurioms šios padeda, šiandien yra net labai patenkintos.
„Žinoma, kad kiekviena mama galvoja, kad geriau, kaip ji pati, niekas negali pasirūpinti jos vaiku, ir aš iš tiesų joms pritariu, nes jos juos augina nuo mažumės, jie dabar jau suaugę žmonės, o mes dirbame dar tik kelis mėnesius, ir tai daugiau adaptacinis periodas. Mums tikrai didelis iššūkis – ypač pasilikti vieniems be artimųjų“, – prisipažįsta pašnekovė.
Ji pamena pirmą kartą, kai ilgesniam laikui teko pasilikti su globotiniu vienai. Šeimą tąkart išleido į krikštasūnio vestuves.
„Mama vis kartojo visokius nurodymus po kelis kartus ir vis klausė, ar tikrai pajėgsiu susitvarkyti. Kai pasakiau, kad tikrai ir gali ramiai važiuoti, nes viskas bus gerai, juk jeigu kas, turime telefonus ir susiskambinsime, nurimo. Bet jie vis tiek grįžo anksčiau, nei buvo planavę“, – juokiasi ji.
Kai pasakiau, kad gali ramiai važiuoti, nes viskas bus gerai, juk jeigu kas, turime telefonus ir susiskambinsime, nurimo. Bet jie vis tiek grįžo anksčiau, nei buvo planavę, – juokiasi ji.
Ostanos globotinio šeima didelių lūkesčių neturi – jiems pakanka, kad gali kur nori išvykti, kad jų jaunuolis yra užimtas, prižiūrimas ir saugus. „Džiaugiasi turima galimybe nemokamai pasinaudoti šia paslauga, ir dabar jiems pagrindinis klausimas, kas bus po metų – ar paslauga bus pratęsiama, ar ji bus mokama? Nors visada juos nuraminu, kad po projekto, iškilus didesnėms problemoms, visada jiems padėsiu“, – teigia ji.
Negalėtų mokėti
Jei ši paslauga, pasibaigus projektui, taptų mokama, Ostana įsitikinusi, beveik visos šeimos jos atsisakytų, nes tiesiog negalėtų už tai mokėti. Juk lankant dienos centrą, tenka susimokėti ten, užsisakius transporto paslaugas, vėl tenka atverti piniginę.
„Todėl manau, kad tikrai nebūtų norinčių mokamos asistento paslaugos. Ir pradėjus dirbti asmenine asistente šeimos nariai vis klausdavo, ar tikrai neateis po mėnesio sąskaita, ar tikrai ši paslauga nemokama, ir tuo pačiu negalėjo atsistebėti, kaip gali būti, kad nemokamai, priėmė paslaugą kaip didžiausią stebuklą jų gyvenime“, – sako ji.
Jei tik galėtų palengvinti savo globotinio gyvenimą, pirmiausiai jo šeimai padovanotų namą, kad jam būtų pritaikyta aplinka, kad galėtų ilgiau pabūti lauke. „O pačiam globotiniam suteikčiau visam laikui asmeninio asistento paslaugą“, – atvirauja ji.
Tiko šiam darbui
Asmeninio asistento paslaugų Lietuvoje nebuvo daug metų, tačiau institucinės globos pertvarkos reformos atvėrė Šiaulių rajono Aukštelkės socialinės globos namams galimybę praėjusių metų rudenį pradėti teikti nemokamą asmeninio asistento paslaugą proto ar/ir psichikos negalią turintiems asmenims nuo 16 metų Šiaulių regione.
Aukštelkės socialinės globos namų socialinė darbuotoja apie šias mūsų šalyje inovatyvias paslaugas išgirdo darbovietėje. Moteris baigusi studijas Mykolo Romerio universitete – turi socialinio darbo magistro laipsnį.
Tam, kad galėtų tapti asmenine asistente, reikėjo socialinės darbuotojos padėjėjos pažymėjimo, o tokį Ostana kaip tyčia turėjo, mat anksčiau šešerius metus yra dirbusi neįgaliųjų dienos užimtumo centre socialinės darbuotojos padėjėja. Tuomet šiaulietei teko dirbti su agresyviais autizmo sindromą turinčiais žmonėmis. Ji puikiai žinojo, kaip šeimoms, turinčioms neįgalius asmenis, yra reikalingos asmeninio asistento paslaugos.
„Dirbant asmenine asistente reikia turėti empatijos, norą padėti šeimoms, turinčioms asmenis su proto/psichikos negalia, juos suprasti“, – sako Ostana. Nors užsienyje ji patirties nesisėmė, yra dalyvavusi asmeninio asistento mokymuose, dažnai rengiamos ir asmeninių asistentų savigalbos grupės, taip pat įvairūs kiti mokymai, kuriuose moteris dalyvauja ir semiasi žinių.
Vadina svajonių darbu
Ostana sako radusi savo svajonių darbą. „Būtent pasirinkau sritį su neįgaliaisiais, jie tokie nepaprasti, įdomūs, unikalūs, kad ir kiek jų pažinočiau, vienodų nėra, kiekvienas individualus“, – teigia Ostana.
Moteriai labai svarbu įgauti vis naujos patirties, kurią dabar ar ateity galės pritaikyti.
„Gaila, kad paroje per mažai valandų – nesuspėju visur, kur dar norėčiau save realizuoti. Vieni giria, kad padedu tokioms šeimoms, kiti nesupranta, kodėl tai darau, arba užjaučia, kad dirbu sunkų darbą. Bet mano darbas nėra sunkus, kai yra mėgstamas. Be to, įdomus, nemonotoniškas ir, be abejonės, prasmingas“, – teigia ji.
Į skaudžius aplinkinių pastebėjimus ar nuomones moteris linkusi numoti ranka – svarbiausia, kad šeimos nariai palaiko šioje veikloje, kuri jai širdžiai miela.
Į kirpyklą – tik suderinus su antra puse
Kas laukia asmeninio asistento paslaugos, paaiškės po metų. Kad šis projektas radosi, reikia dėkoti Europos Sąjungos paramai. Vis dėlto Ostanos teigimu, jis tikrai be galo reikalingas.
„Galiu drąsiai teigti, jog taip taip ir dar kartą taip! Manyčiau, kad toms šeimoms, kuriose gyvena ypač sunkią negalią turintys asmenys, nelankantys dienos centrų, jiems labai būtų reikalingi netgi du asmeniniai asistentai, kurie galėtų padėti visą parą. Kitaip tariant, kuo sunkesnė negalia, tuo daugiau valandų ir asistentų skirti. Nes šeimos nariai yra pririšti prie neįgalaus asmens, jie gyvena ne savo gyvenimą, o vaiko“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.
Anot jos, jei šeima pilna, t. y. kartu gyvena abu sutuoktiniai, jie visuomet skirstosi pareigomis, jeigu neturi kam palikti neįgalaus žmogaus. Bet tokiu atveju, pasak Ostanos, jie kaip šeima negali būti kažkur kitur.
„Mano šeimos, kurioje dirbu, pavyzdys toks, kad abu sutuoktiniai nėra kartu buvę išvykose, filme, koncerte. Apsipirkimai paskubomis, į kirpyklą – tik suderinus su antra puse, visas gyvenimas įtampoje. Taip yra dienos centrai, bet dienomis ir jie dirba, juk laisvalaikis būtent vakarais ir savaitgaliais. Todėl manau, kad asmeninis asistentas –tai šeimos išsigelbėjimas ir didžiulė pagalba“, – įsitikinusi ji.
Maža to, jos globotinio šeimoje iki galo nėra pritaikyta namų aplinka, globotinis sunkiai lipa laiptais, o jį reikia užvesti į trečią aukštą.
„Be to, serga epilepsija, labai nori būti lauke, mėgsta daug vaikščioti, o po darbų neišgali su juo ilgai pabūti lauke, nes laukia namų ruoša“, – kylančias problemas įvardija pašnekovė.
Moters manymu, valstybė lengvatinėmis sąlygomis turėtų suteikti tokioms šeimoms įsigyti nuosavus namus.
Bijo, kad ištiks epilepsijos priepuolis
„Pavyzdžiui jeigu mano globotiniui prasideda epilepsijos priepuolis laiptinėje ant laiptų, tai, įsivaizduokite, po epilepsijos jis neatsikelia ir jį laiptais reikia užsitempti už pažastų į trečią aukštą. Mama visada būna įtampoje, kad tik nebūtų epilepsijos priepuolio, todėl lauke taip pat būdavo ribotai arba visiškai nebūdavo“, – problemą įvardija moteris.
Pasak pašnekovės, lauke būnant kai kurių praeivių dėmesys būna itin trikdantis. „Mano globotinis kartais pradeda skleisti jam būdingus garsus, tokius kaip žviegimas, riaumojimas, tada praeiviai žiūri kaip nežinau į ką ir laikosi atstumo. Būna, kad išgirstu ir nemalonių replikų, atseit gąsdiname seną žmogų, policiją grasina iškviesti“, – pasakoja ji.
Nors yra kalbama, kad visuomenės požiūris keičiasi, bet iš tiesų, anot pašnekovės, dar daug kelio reikia nueiti, kad iš tiesų vyktų pokyčių. Būnant viešumoje su savo globotiniu beveik visada pripažįsta jaučianti įtampą ir diskomfortą – ne dėl savęs, bet dėl globotinio, kad jo neįžeistų.
„Mes lygūs“ – specialus žurnalistės Kristinos Aržuolaitienės, 2017 m. gavusios „Žiniasklaidos balso“ apdovanojimą Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose, projektas. Jis skaitytojams atskleis temas, kurios visuomenėje skatina lygybę: nepriklausomai nuo lyties, pasirinktos profesijos, seksualinės orientacijos, odos spalvos, socialinės padėties, religijos ar kitų veiksnių, visi esame lygūs.
Galite pasiūlyti kitą projekto pašnekovą? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt
