Jaunos moters tamsa nebaugina – dar nesulaukusi dvejų metukų dėl akių auglio apako visiškai ir šviesos nė nebepamena, tačiau tai jai nė kiek netrukdo atrasti visų gyvenimo spalvų. Irma pripažįsta – ji kitokia, bet ne dėl to, kad nemato: „Laikau save kitokia dėl požiūrio, dėl laisvės, kurios troškimas manyje gyvas, dėl meilės kiekvienai akimirkai, kurią gaunu iš gyvenimo.“
Tapo lengva, kai save priėmė
Kalbėdama apie savo kitoniškumą Irma pastebi, kad žmonės dažnai bando ją savintis ir kai to padaryti nepavyksta, draugystės, net ir ilgai brandintos, apgriūva. Irma save įvardija kaip vienišę, nors jokiu būdu nesiskundžia draugų stoka.
„Yra žmonių, kurie mane tokią, gyvenančią dabartine akimirka, neskambinančią reguliariai paklausti „Kaip gyveni“, paskendusią gyvenime ir pasirodančią visuomet netikėtu metu ir netikėtoje vietoje, myli. Bet tai, jog tokių žmonių nėra daug, verčia daryti išvadą, jog esu tikrai kiek kitokia“, – atvirauja ji.
Kita vertus, Irma nė nesistengia savo kitoniškumo vengti. Paauglystėje žūtbūt stengėsi nebūti „kitokia“. O kai save priėmė, kai suprato, kad nėra sukurta būti visuma (beje, kaip ir mes visi), iškart pasidarė lengva gyventi.
„Laikas, kai bandžiau ką nors įrodyti, baigėsi. Tikrai ne dėl to važinėjau riedučiais, kad įrodyčiau, jog aklieji tai gali daryti. Viską gyvenime darau dėl to, kad man gera tai daryti. O jei ko nors nenoriu, niekas manęs ir neprivers to daryti, kad ir ką galėčiau savo veiksmais įrodyti. Daug yra aklųjų sportininkų, daug apskritai mėgstančių aktyvų gyvenimo būdą. Dėl to tikrai nesu joks fenomenas“, – įsitikinusi ji.
Nusprendė paieškoti savęs naujose srityse
Šešerius metus Irma dirbo Neįgaliųjų naujajame teatre Vilniuje. Tai, anot jos, nuostabi patirtis, tačiau ji labai nemėgsta sakyti „Neįgaliųjų“ teatras, kadangi šis žodis siunčia neteisingą informaciją.
Man, visų pirma, tai buvo darbas Naujajame teatre. Teatre, kuris yra naujas savo požiūriu į žmogų – vietą jame randa visų pirma norintys kurti žmonės, nepaisant to, ar jų kūnai bei juslės turi kokių nors apribojimų, – taip apie teatrą atsiliepia I.Jokštytė.
„Man, visų pirma, tai buvo darbas Naujajame teatre. Teatre, kuris yra naujas savo požiūriu į žmogų – vietą jame randa visų pirma norintys kurti žmonės, nepaisant to, ar jų kūnai bei juslės turi kokių nors apribojimų. Tai dar ir naujas laisvumu teatras – jame kuria laisvi ir savimi pasitikintys žmonės. Yra ir neįgaliųjų, ir sveikųjų, ir profesionalų (baigusių aktorinio meistriškumo studijas akademijoje), ir tų, kurie teatrą pažino per praktiką“, – taip apie teatrą atsiliepia I.Jokštytė.
Išėjusi iš teatro, ji ėmė studijuoti. Po šešerių metų kūrybos suprato, kokios specialybės nori, todėl nusprendė pasimokyti ir paieškoti savęs kitose srityse.
Dabar Irma daugiausia dirba komunikacijos srityje – yra radijo laidos „Aklas pasimatymas“ reporterė, bendradarbiauja su mokymų centru „Dialogas tamsoje“ ir veda seminarus tamsoje bei studijuoja vokiečių kalbą ir komunikaciją.
Ir tai dar ne viskas. Neseniai ji stojo prie projekto „Tamsoje“ vedėjos vairo.
Tiesioginis eteris Irmai – nauja patirtis, tačiau pašnekovė ja labai džiaugiasi. „Labiausiai man ir patinka mokytis naujų dalykų, atrasti save įvairiuose amplua. Esu iš tokių žmonių, kurie nepasitenkina viena įgyta profesija ir kasdiene rutina. Man reikia vis naujų iššūkių ir naujų galimybių. Esu nepaprastai dėkinga gyvenimui, kad tokių netrūksta“, – sako naujas televizijos veidas I.Jokštytė.
Rodos, pats gyvenimas ir dovanoja tas naujas galimybes. Taip ir TV projekto amplua atėjo visiškai natūraliai. „Tiek aš, tiek keli aklieji ir silpnaregiai mentoriai į projektą atkeliavo su mokymų centru „Dialogas tamsoje“. Ten įvyko mūsų ir prodiuserių „TymDrym“ susitikimas“, – paaiškina ji.
Nauji atradimai tamsoje
Projektas leidžia matantiems pajusti, ką reiškia visą laiką gyventi tamsoje, kartu siekiama griauti nusistovėjusius stereotipus, keisti matančiųjų požiūrį į tuos, kurie nemato.
„Aš tikrai jaučiu žmonių požiūrio pokyčius. Ir tie pokyčiai labai įvairiapusiški. Visų pirma, apie tai pradėta šnekėti labai dideliu mastu. Žmonės susimąstė, ką įmanoma padaryti tamsoje, iš pradžių jie išsigąsta ir pagalvoja, kad tikriausiai nieko. Bet po tam tikro laiko suvokia, kad beveik viską savarankiškai galima atlikti ir nieko nematant. Tai tarsi naujas atradimas. Atradimas, leidžiantis gyventi, naudojant kitus pojūčius. Ir man patinka, kad žmonės ieško, domisi, tyrinėja...“, – apie projekto prasmę kalba jo vedėja.
Kitas, anot jos, labai svarbus dalykas, kad patys neįgalieji išdrįsta būti tokiais, kokie yra. „Labai dažnai dauguma iš mūsų stengdavosi atrodyti matantys. Bijodavo ką nors daryti ne taip, kad tik niekas nepagalvotų apie jų neįgalumą.
Mūsų visuomenėje nematantys žmonės vis dar laikomi silpnais ir mažai galinčiais padaryti. O mes nė vienas taip atrodyti nenorime, todėl dažnai (ypač silpnaregiai) stengiasi slėpti regėjimo sunkumus. Šis projektas, manau, gali paskatinti žmones nebebijoti savo neregystės, jei visuomenė jį priims, tai ir jam pačiam save priimti bus lengviau“, – viliasi pašnekovė.
Kalbėdama apie savo asmeninę patirtį pašnekovė sako anksčiau sulaukdavusi hiperbolizuotos pagalbos.
„Žmonės norėdavo mane nuvesti kur nors, net nežinodami, kur einu ir pan. Po to, kai buvo išspausdinti keli interviu su manimi, kartais atrodo taip, kad jie vengia manęs!“ – prisipažįsta ji. Vienintelis dalykas, kurio mums visiems, pasak pašnekovės, reikia mokytis – tai priimti kitą žmogų, kaip patys norime būti priimti. „Reikia adekvatumo vertinant situaciją ir pajaučiant, kada pagalba yra reikalinga, o kada padėti norime tik dėl savęs pačių“, – priduria ji.
Pradėti reikia nuo savo kiemo
Paklausta apie Lietuvos situaciją, kalbant apie aplinkos draugiškumą nematantiems, Irma sako, kad ji gana bloga. Geriausias pritaikymas esą yra tvarka.
„Tvarka padeda tiek akliesiems, tiek matantiems. Žinoma, dar yra pilna apgriuvusių šaligatvių, virš jų pakibusių medžių šakų, pavojingų sankryžų, kurias įveikti nematant tikras iššūkis. Bet aš dabar, A. de Saint-Exupéry žodžiais tariant, bandau išmokti mažų žingsnelių meno.
Linkiu mūsų valstybei tik kuo daugiau sutvarkytų kelkraščių, kuo daugiau vietų, kuriomis būtų gera vaikščioti visiems, nesvarbu, ar jie mato, ar ne. O mes prisitaikysime“, – tikina ji.
Pašnekovės teigimu, yra įvairių programėlių, palengvinančių gyvenimą, bet negali norėti Japonijoje esančio pritaikymo lygio, nesusitvarkęs savo kiemo. „Tai nuo jo ir pradedu norėti – reikia tvarkingų „Namų“, – skatina ji.
Apie asmeninį gyvenimą nekalba
Beje, Irma griežtai skirsto pasaulį į dalį iki namų durų ir dalį už jų. Iš žiniasklaidos šiuo metu nemažai dėmesio sulaukianti Irma nelinkusi atvirauti apie savo asmeninį gyvenimą bei širdies reikalus.
„Dirbu komunikacinį darbą, nuolat bendrauju su žmonėmis, dalinuosi savo mintimis, patirtimi, duodu tiek meilės pasauliui, kiek tik galiu“, – sako jauna moteris ir tuoj pat priduria, kad tai, kas lieka užvėrus namų duris, nori pasilikti sau, kad nepažeistų vidinės pusiausvyros.
Jei dienai praregėtų...
Pabaigai. Jei vieną dieną Irma vis dėlto galėtų praregėti, ką per tą dieną norėtų išvysti? Pasaulį! „Tiesiog kelią, kuriuo einu. Norėčiau pamatyti laisvę ir dar daug dalykų, kurių paviršiuje nesimato. Mano tobulos pilnatvės išsipildymui ypač daug nereikia – galimybės vienai dienai padėti savo baltąją lazdelę į šoną ir tiesiog eiti, visu kūnu susiliejant su aplinka, visais pojūčiais ją tyrinėjant ir savo vienatvėje apsvarstant. Kad nereikėtų skanuoti aplinkos bandant aptikti galimas kliūtis, o tiesiog joje būti“, – sako Irma ir priduria, kad dabar lauke ji nesiilsi – nebent tuomet, kai būna miške, kur nors pažįstamoje vietoje. To atsipalaidavimo jai norėtųsi daugiau.
„Mes lygūs“ – specialus žurnalistės Kristinos Aržuolaitienės, 2017 m. gavusios „Žiniasklaidos balso“ apdovanojimą Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose, projektas. Jis skaitytojams atskleis temas, kurios visuomenėje skatina lygybę: nepriklausomai nuo lyties, pasirinktos profesijos, seksualinės orientacijos, odos spalvos, socialinės padėties, religijos ar kitų veiksnių, visi esame lygūs.
Galite pasiūlyti kitą projekto pašnekovą? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt
