„Kai mūsų namas sudegė, gavome socialinį būstą Naujininkuose – persikraustėme ten gyventi. Iš tikrųjų tai labai gerai, nes jeigu ten būčiau likusi, nežinau, kas būčiau dabar. Turbūt jau būčiau ištekėjusi kaip daugelis romų mergaičių“, – svarsto 16-metė Lora.
Paauglė pažįsta romų tautybės merginą, savo bendraamžę, kuri dabar laukiasi jau antrojo vaikelio. Pašnekovė atvira – jai ir jos šeimai tai esą atrodo tiesiog nenormalu. Vis dėlto kai kurios romų tradicijos jai pačiai prie širdies – ypač tai, kad mergaitė ištekėti turi būtinai būdama nekalta. „Tai yra, mano požiūriu, labai gerai iš tikrųjų. Be to, jeigu mes ištekame, turime vilkėti sijoną, jau turime atsisveikinti su džinsais, kelnėmis“, – pasakoja ji. Štai jos globėja – pusseserė, su kurios šeima Lora šiuo metu ir gyvena, nuolat vilki sijoną, laikosi romų tradicijų. „O mes su mama labiau prie lietuvių“, – sako Lora ir nudelbia žvilgsnį į džinsus, kuriuos mūvi.
Sudrausmina mama
Kokią vaikystę ji prisimena tabore? Nerūpestingą, smagią – esą, kai buvo maža, mažai kas rūpėjo – svarbu daug draugų, linksma. „Būdavo, kad susirinkdavom prie laužo visi vaikai. Jaukiai“, – prisiminimų nuotrupa pasidalija paauglė. Daug kas iš atminties jau išsitrynę, o ir dabar ryšių su taboru ji nebepalaiko, nebendrauja ir su tais, su kuriais šildydavosi prie tos ugnies.
Jeigu mes ištekame, turime vilkėti sijoną, jau turime atsisveikinti su džinsais, kelnėmis, – pasakoja ji.
„Mano mama nenori, kad bendraučiau su tokiais žmonėmis. Turiu dvi drauges, bet mama kartais prieštarauja, kad su jomis susitikčiau. Ragina neiti ir nebendrauti su tais čigonais...“ – atvirauja ji ir priduria, kad nepaisant to, kad mergaitės tikrai iš gerų šeimų, ji supranta mamos baimę, kad dukrai gali būti padaryta prasta įtaka, kad galbūt išmuš norą mokytis ir kasdien siekti geresnio gyvenimo, nei kadaise jos abi turėjo tabore.
„Na, daugelis taboro vaikų juk išvis nesimoko, rūko...“ – šypteli Lora. Ji taip pat girdėjusi istorijų, kad vaikai įtraukiami į prekybą narkotikais, tačiau nieko apie tai papasakoti negalinti. Kadangi ryšių su vaikais iš taboro nepalaiko, esą ir tiesos nežino, tik nuogirdas, kurios girdėtos ir bet kuriam kitam spaudą vartančiam žmogui.
Tragedija virto džiaugsmu
Ji iki šiol negali atsidžiaugti, kad tragedija – supleškėjęs namas – ją nuvedė kitu gyvenimo keliu, toliau nuo taboro. Mergaitė ėmė lankyti sostinės Naujininkų mokyklą. Visi bendraklasiai – lietuviai, tačiau nė vienas niekada nebuvo įžeidęs jos dėl tautybės.
„Niekas dėl to nesityčiodavo. Mane priėmė kaip lygiavertę bendraklasę“, – pamena Lora. Pati savo kailiu ji tvirtina niekuomet nepatyrusi diskriminacijos dėl tautybės, bet mergina pripažįsta – dažnas romas su tuo susiduria. „Visi galvoja, kad romai vagys, ką nors bloga padarys. Normaliems romų tautybės žmonėms didelę žalą daro prastas įvaizdis, atkeliavęs iš taboro“, – mano ji.
Mama – Vokietijoje, su tėčiu – nebendrauja
Lora gyvena su savo pusseserės – globėjos – šeima, mama šiuo metu dirba Vokietijoje. „Mums nieko netrūksta, viskas gerai“, – nusijuokia pašnekovė. Kiekvieną sekmadienį Loros šeima lanko bažnyčią – šv. Mišių nepraleisti ir padėkoti už tai, ką šiandien turi, stengiasi ir Lora.
Jos mama svetur laimės ieškoti išvyko prieš metus. Ar taip įvyko dėl visuomenės požiūrio, dėl kurio sudėtinga įsitvirtinti darbo rinkoje? Anaiptol. „Jai dėl tam tikrų gyvenimo aplinkybių sunku Lietuvoje. Bet dabar viskas gerai“, – nedaugžodžiauja ji.
Apskritai interviu metu jaučiamas Loros ryšys su mama – akivaizdu, kad dėl kiekvieno svarbaus savo žingsnio ji tariasi būtent su savo gimdytoja. Su tėvu Lora nebendrauja išvis. Prisipažįsta, kad vaikystėje iš šio žmogaus nejautė daug meilės. „Nors jis šiek tiek dalyvavo mano gyvenime, duodavo pinigų, pirkdavo, ko norėdavau, tačiau ryšio su juo nėra – netraukia manęs prie jo. Jis gyvena atskirą gyvenimą, turi draugę“, – pasakoja Lora ir priduria, kad tėtis nėra romų tautybės.
Sieks būti policininke
Lora svajoja tapti policininke: „Iš pradžių norėjau būti žurnalistė, kaip ir jūs, bet vėliau persigalvojau – nutariau, kad būsiu policininkė. Įdomus darbas, padėti žmonėms, kurie turi problemų, ištirti bylas – man tai atrodo prasminga.“ Tiek žurnalistai, tiek policininkai nėra laukiamiausių profesijų atstovai tabore. Vis dėlto Lora nemano, kad toks jos pasirinkimas būtų išdavystė.
Policininkai sulaikė narkomaną ir aptaškė jo veidą balos vandeniu, – prisimena esą šokiruojantį atvejį Lora.
Paauglė dar iš vaikystės pamena vieną epizodą tabore, kuriame dalyvavo ir pareigūnai. Buvo vykdomas policijos reidas. „Policininkai sulaikė narkomaną ir aptaškė jo veidą balos vandeniu“, – prisimena esą šokiruojantį atvejį Lora. Jos teigimu, šią sulaikymo operaciją įamžino ir žurnalistai.
Lorą taip pat šokiravo vienoje laidoje girdėtas narkomano pasakojimas, kad pareigūnai jam ir kitiems nukentėjusiesiems esą liepė šokti ar muštis tam, kad policininkams būtų smagiau.
Tačiau mergina prisimena ir kitą medalio pusę iliustruojančių epizodų: jau minėtą prekybą narkotikais, taip pat jau negyvendama tabore praėjusią vasarą vienos akcijos metu prieš narkotikų platinimą tabore ji matė, kaip akcijos rengėjus taboro gyventojai tiesiog apmėtė akmenimis: „Jie palaikė tai kažkuo, kas nenormalu, nes akcijos rengėjai nešėsi veidrodį ir karstą.“
Laikinai emigruos
Jau visai netrukus Lora ketina laikinai išvykti iš Lietuvos – pabaigti mokyklą ir pastudijuoti Vokietijoje, kur gyvena jos mama: „Tikiuosi, kad viskas bus gerai ir išvažiuosiu ten baigti mokyklos ir studijuoti. Nežinau, kada tiksliai išvyksiu, bet planuoju po Naujųjų metų.“
Vokietijoje ji jau yra buvusi – per atostogas buvo nuvykusi susipažinti su šalimi, kuri taps laikinais namais: „Šalis kaip šalis, bet nepalyginsi su Lietuva, čia gimtinė, čia daug geriau iš tikrųjų.“
Lora buvo apsilankiusi ir kai kuriose gimnazijose. Jau dabar žino, kad nuvykusi ten turės pirmiausiai lankyti vokiečių kalbos kursus. Tiesa, šios kalbos ji jau ėmė mokytis Lietuvoje: „Mane mokė mokytoja individualiai, bet šiuo metu nebesimokau – be galo sunki kalba.“
Lora buvo pradėjusi lankyti ir šokius mokykloje, tačiau tai nepasirodė jai labai įdomu. Sako, kad geriau sumokėti pinigus ir eiti į įdomų būrelį, o ne vaikščioti į nemokamus užsiėmimus, kurie nesudomina.
Laisvalaikiu ji sportuoja, daug laiko praleidžia su savo bičiuliais, be galo mėgsta vaikštinėti mieste, atrasti naujas vietas. Naujų veiklų nesiima, nes jau greitai teks krautis lagaminus ir dar kartą keisti gyvenimą iš esmės.
_________________________________________________________________
„Mes lygūs“ – specialus žurnalistės Kristinos Aržuolaitienės, šįmet gavusios „Žiniasklaidos balso“ apdovanojimą Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose, projektas.
Jis skaitytojams atskleis temas, kurios visuomenėje skatina lygybę: nepriklausomai nuo lyties, pasirinktos profesijos, seksualinės orientacijos, odos spalvos, socialinės padėties, religijos ar kitų veiksnių, visi esame lygūs.
Visus projekto tekstus rasite ČIA.
Galite pasiūlyti herojų projektui? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt.
